AS-837-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-837-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01133-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 11–16), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9689(11) ir priteisti iš VRM 2 376,22 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad termino kreiptis į teismą jis nepraleido, nes terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, iš kurio pareiškėjas suprato, jog pensijų mažinimas buvo atliktas pažeidžiant konstitucinius principus. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu jo kreipimasis į teismą turėtų būti pripažintas teisėtu ir paduotu nepraleidus nustatytų terminų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. nutartimi (b. l. 28–31) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9689(11) ir priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas atskirais laikotarpiais išskaidė ir analizavo pareiškėjo bendru terminu – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – apibrėžtą jo teisės į valstybinę pensiją pažeidimą.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, tai, jog paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., tačiau į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 12 d. (skundą išsiuntė paštu), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą. Vertindamas nurodytas skundo padavimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos galimo skundo padavimo termino praleidimo priežastys nėra objektyvios ir nepriklausančios nuo jo valios, todėl negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daug laiko ir po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių, kuriose išaiškintas šio termino skaičiavimas, priėmimo ir paskelbimo.

Spręsdamas dėl laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2012 m. ir 2013 m. pareiškėjo teisė į valstybinę pareigūnų ir karių pensiją buvo apribota kitu juridiniu pagrindu – taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, apie jo teises pažeidžiančius veiksmus šiuo atveju sužinojo atitinkamai 2012 m. vasario mėnesį ir 2013 m. vasario mėnesį, į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 12 d., todėl sprendė, jog pareiškėjas nepraleido 3 metų senaties termino skundams dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos pateikti.

Pareiškėjo prašymą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 1D-9689(11) teismas atmetė nustatęs, jog yra praleistas jo apskundimo terminas, kurio pareiškėjas neprašo atnaujinti. Taip pat teismas pažymėjo, jog šio sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 42–45), kurį patikslino (b. l. 54–58 ir 64–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos priteisimo paduoti, patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą bei priteisti pareiškėjui visą neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia argumentais iš esmės tapačiais nurodytiesiems skunde pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų. Pažymi, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį, kuria teismas netenkino jo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka (bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka) asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pirmosios instancijos teismas procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu pagrįstai atskirai vertino pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos jis kreipėsi 2015 m. vasario 12 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. vasario, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys