2K-311/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-311/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00039-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

išteisintajam D. D.,

išteisintojo gynėjui advokatui Kęstučiui Virkečiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu D. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi prokuratūros apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat išteisinti E. Š. ir juridinis asmuo, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. kovo 3–30 d. laikotarpiu, būdamas UAB „G“ direktoriumi ir nuo 2009 m. vasario 26 d. vieninteliu bendrovės akcininku, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį einamų pareigų pagrindu atstovaudamas šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, būdamas ir vienu iš akcininkų, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, žinodamas apie bendrovės sunkią ekonominę padėtį ir nemokumą, veikdamas priešingai įstatų 2.1, 2.4, 9.6 punktuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams ir akcininkų naudai, bendrovės patalpose Vilniuje, Islandijos g. 4, nevykdydamas įsipareigojimų, akivaizdžiai gręsiant bendrovės bankrotui, kuris vėliau buvo paskelbtas kreditorių iniciatyva, realiai nebevykdydamas jokios veiklos, išvaistė, perleido ir nepateisinamai pigiai pardavė bendrovės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms ir atsiskaitymams padengti, dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

2009 m. kovo 12 d. pasirašė su UAB „P“ direktoriumi 19 protokolų dėl rangos sutarčių nutraukimo ir rezultatų perdavimo, 14 objektų statybos aikštelių perdavimo UAB „P“ pagal aktus, nurodant, kad UAB „P“ tinkamai atsiskaitė su UAB „G“, tačiau, žinodamas apie UAB „G“ kreditorinį reikalavimą, nepareikalavo apmokėjimo už atliktų darbų dalį ir medžiagų sunaudojimą, nors UAB „G“ 2008 m. pagal pirmiau nurodytas rangos sutartis atliko darbus ir turėjo 4 593 334,55 Lt išlaidų;

Dėl UAB „G“ akcininko Estijos įmonės „VIO“ 2009 m. vasario 23 d. priimto neteisėto sprendimo išmokėti 3 702 212 Lt dividendų už 2008 m., nesiėmė jokių priemonių veikti išimtinai bendrovės interesais ir perleido bendrovės turtą panaudoti akcininko naudai, t. y. 2009 m. kovo 4 ir 5 d. nurodė bendrovės vyr. finansininkei atlikti tarptautinius mokėjimus likusių pinigų 1 700 000 Lt, kaip dividendų, išmokėjimą iš UAB „G“ sąskaitos į „VIO“ įmonės sąskaitą Estijos Respublikoje;

Pagal 44 UAB „G“ PVM sąskaitas faktūras pardavus ilgalaikį materialųjį turtą ir įvairias atsargas už 431 629,36 Lt be PVM, iš jų nepateisinamai pigiai pardavė bendrovei priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą už 211 263,06 Lt, kai šio turto likutinė vertė buvo 431 657,06 Lt, t. y. 220 394 Lt mažiau, taip mažinant turėto bendrovės turto piniginę vertę, kuris galėjo būti pateiktas kreditorių skoloms padengti.

Taip D. D. iššvaistė svetimą jo žinioje buvusią UAB „G“ 4 593 334,55 Lt didelės vertės turtinę teisę ir priešingais UAB „G“ interesais, elgdamasis nesąžiningai, padarė didelę 1 920 394 Lt turtinę žalą bendrovės kreditoriams.

Pirmosios instancijos teismas D. D. išteisino pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas konstatavo, kad surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu negalima daryti kategoriškos išvados, jog D. D. kaltas dėl jam patikėto ir jo žinioje esančio didelės vertės svetimo turto iššvaistymo ir skolininko nesąžinigumo, padarant turtinės žalos kreditoriams.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Marijus Valantiejus prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino BK 184 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas – BK 208 straipsnio 2 dalį, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl D. D. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į tai, kad veika – turto iššvaistymas – gali būti padaroma ir neatsargia kaltės forma. Pagal teismų praktiką turto ar turtinės teisės iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims arba jo elgesys neatitinka įprasto atidaus, rūpestingo, protingo asmens elgesio kriterijaus, kurio reikalavo konkreti situacija ir dėl to buvo padaryta žala. Šioje byloje buvo nustatyta, kad D. D. veiksmai, kuriais jis įskaitė UAB „P“ 4 593 334,55 Lt skolą už atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas, neatitiko įprasto atidaus, rūpestingo, protingo asmens elgesio kriterijaus ir dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo buvo padaryta žala UAB „G“ interesams bei kreditoriams. Priimdamas tokius sprendimus D. D. nenumatė, kad dėl tokių jo veiksmų kreditoriams atsiras turtinė žala, nors dėl einamų pareigų ir turimos informacijos galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismas neįvertino šių aplinkybių ir padarė netinkamas išvadas dėl D. D. tyčinės kaltės nebuvimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Pasisakydamas dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo, teismas konstatavo, kad negalima svarstyti D. D. baudžiamosios atsakomybės klausimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes buvo skundžiama tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo, kai kaltinimas D. D. buvo pareikštas kaip nusikalstamų veikų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 208 straipsnio 2 dalį sutaptis. Šio teismo manymu, abi veikos yra neatsiejamos, padarytos vienais veiksmais, t. y. turto iššvaistymas įeina į skolininko nesąžiningumo sudėtį ir, neapskundus abiejų veikų padarymo, negali būti sprendžiamas asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl kiekvienos iš jų atskirai. Prokuroro manymu, toks baudžiamojo įstatymo taikymas iš esmės klaidingas, prieštaraujantis BK 2 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nusikaltimų sutapties sąvokos, tačiau pagal teisės teoriją nusikaltimų sutaptis yra tada, kai kaltininkas padaro du ar daugiau nusikaltimų, kurie gali būti tam tikra prasme artimi ar visiškai skirtingi. Tačiau visais atvejais pažeidžiami arba skirtingi objektai (teisiniai gėriai), arba tas pats objektas, bet iš esmės skirtingais veiksmais ir todėl jie negali sudaryti vieno vieningo nusikaltimo. Todėl nuosprendžio dalies, kuria D. D. išteisintas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį neapskundimas savaime nereiškia jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nebuvimo. Pasak kasatoriaus, net jeigu asmeniui pareikštas kaltinimas ir kyla iš nusikalstamų veikų sutapties, visais sutapties atvejais laikoma, kad asmuo yra padaręs daugiau negu vieną nusikalstamą veiką. Nusikalstamų veikų sutaptis negali būti prilyginta teisės normų konkurencijai, ji turi reikšmę skiriant bausmę už padarytas veikas, bet ne asmens veiksmų kvalifikavimui. Visais atvejais esant sutapčiai asmuo padaro daugiau negu vieną nusikalstamą veiką ir teismas turi spręsti asmens atsakomybės klausimą dėl visų jam inkriminuotų veikų, išteisinimas dėl vienos veikos ne visada gali reikšti automatišką išteisinimą ir dėl kitos veikos.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamu atveju D. D. per nerūpestingumą tik iššvaisčius jam patikėtą didelės vertės turtinę teisę buvo pažeisti UAB „G“ turtiniai interesai ir tik vėliau, atsiradus pareigai atsiskaityti su kreditoriais, buvo pasikėsinta į visiškai kitą objektą – kreditorių interesus. D. D. veiksmais buvo pažeisti visiškai skirtingi objektai ir skyrėsi padarytų veikų kaltės formos (nusikalstamas nerūpestingumas ir tyčia), taip pat veikų baigtumo momentai. Turtinės teisės iššvaistymas buvo baigtas užskaitos padarymo momentu, o skolininko nesąžiningumas šiuo atveju būtų laikomas baigtu tik nuo to momento, kai D. D. suprato, kad ši turtinė teisė galėjo būti panaudota kreditorių reikalavimams patenkinti, nes iki iškeliant bankroto bylą D. D. mėgino atsiskaityti su kreditoriais, realizuodamas materialųjį įmonės turtą. Pasak prokuroro, objektyvi ir tiksli žala kreditoriams būtų atsiradusi tik po bankroto procedūros, atsiskaičius su jais pagal galimybes iš bankroto administratoriaus sudaryto UAB „G“ turto balanso. Šiuo atveju D. D. veiksmai, kuriais pasireiškė didelės vertės turtinės teisės iššvaistymas, nebuvo skolininko nesąžiningumo priežastis, nes nebuvo būtinojo subjektyviojo požymio – tyčios. Tačiau inkriminuoti padariniai – žalos kreditoriams nebuvimas, nereiškia, kad D. D. savo veiksmais negalėjo iššvaistyti jam patikėtos didelės vertės turtinės teisės ir taip padaryti žalos jo atstovaujamai bendrovei. Todėl turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad asmens nenuteisimas pagal visas sutaptimi inkriminuojamas veikas, nepanaikina asmens atsakomybės už atskiras sutaptimi inkriminuotas veikas, kurių padarymas yra įrodytas. Nagrinėjamoje byloje išteisinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimti netinkamai pritaikius BK 184 straipsnio 2, 4 dalis, nes turtinės teisės iššvaistymas šiuo konkrečiu atveju nebuvo veikos, numatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje, sudedamoji dalis. Kasatorius teigia, kad, neišnagrinėdamas prokurorės apeliacinio skundo argumentų dėl D. D. inkriminuoto kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir pasisakydamas tik dėl BK 208 straipsnio 2 dalies, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, nesant kaltinamajame akte D. D. pateikto savarankiško kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, atskiras asmens veiksmų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį vertinimas iš esmės keistų faktines bylos aplinkybes, kurių teismas negali savo iniciatyva keisti ir formuluoti naujų kaltinimų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo, toks susiaurintas BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas pažeidžia šias normas ir konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus. Nurodytos BPK normos nėra absoliučios, t. y. kaltinimas teisminio bylos nagrinėjimo metu galėjo būti keičiamas. Prokuroro įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju kyla pagrįstų abejonių dėl BPK 255 straipsnio 1 dalies ir 256 straipsnio 1 dalies pažeidimo dar ir todėl, kad skundu nebuvo prašoma pakeisti faktinių aplinkybių skirtingomis, suformuluoti naujų kaltinimų, straipsnis, numatantis asmens atsakomybę, kaltinamajame akte taip pat buvo nurodytas ir buvo prašoma pakartotinio asmens veiksmų įvertinimo BK 184 straipsnio kontekste.

Pasak kasatoriaus, deklaratyviai pasisakydamas dėl nusikalstamų veikų sutapties buvimo ir negalėjimo svarstyti asmens baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį klausimo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Pirmosios instancijos teismui dėl D. D. priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl abiejų jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė apeliacinės instancijos teismui apeliacinį skundą dėl nepagrįsto D. D. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas prokuratūros apeliacinį skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Nuosprendžio dalies dėl D. D. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį neapskundimas teismui nesuteikia pagrindo svarstyti D. D. kaltumo klausimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes pagal byloje pateikto kaltinimo formuluotę abi jam inkriminuotos veikos kvalifikuotos iš sutapties ir yra neatskiriamai susijusios. Teismas pabrėžė, kad savarankiškas kaltinimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nebuvo pateiktas, jį suponavo kaltinamajame akte D. D. suformuluotas kaltinimas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, kuriame vienas iš trijų D. D. inkriminuotų šio nusikaltimo objektyviųjų požymių pasireiškė kaltininko žinioje buvusios didelės – 4 593 344,55 Lt – vertės UAB „G“ turtinės teisės iššvaistymu. Prieštaringas prokuratūros skundas, kuriuo prašoma D. Daubarą pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir kartu nurodoma, kad D. D. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, padarydamas turtinės žalos kreditoriams, apeliacinės instancijos teismui nesuteikia pagrindo svarstyti D. D. kaltumo klausimo dėl savarankiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes tokiu atveju turėtų būti nustatinėjama ir įrodinėjama D. D. veiksmais padaryta turtinė žala ne kreditoriams, o bendrovei „G“, kai dėl tokios veikos savarankiškas kaltinimas pateiktas nebuvo. Apeliaciniame skunde nesant prašymo pakeisti kaltinimą, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva formuluoti naujo kaltinimo, keičiančio nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, neturi įstatyminio pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo teisinių kliūčių iš esmės išnagrinėti bylą pagal prokuratūros paduotą apeliacinį skundą ir, priėmus atitinkamą sprendimą, jame pateikti išsamius motyvus dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5, 7 dalių nuostatas.

Esant tokiai situacijai, kai nusikalstamos veikos, sudarančios sutaptį, kaltinamajame akte aprašytos kartu, o ne atskirai, teismui negali būti kliūtis svarstyti asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą tik dėl vienos sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos. Sutapties atveju kiekviena veika turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste, tačiau tai nereiškia, kad surašant kaltinamąjį aktą kiekviena iš jų turi būti aprašyta atskirai. Toks nusikalstamų veikų aprašymas neįpareigoja teismą priimti apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį dėl visų sutaptį sudarančių nusikalstamų veikų. Todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad, neapskundus pirmosios instancijos nuosprendžio dalies dėl D. D. išteisinimo pagal 208 straipsnio 2 dalį, nėra teisinio pagrindo svarstyti D. D. baudžiamosios atsakomybės klausimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nepagrįstas – tai, kad kaltinamajame akte ir skundžiamame teismo nuosprendyje nusikalstamos veikos, sudarančios sutaptį, buvo aprašytos kartu, o ne atskirai, nėra pagrindas apeliacinės instancijos teismui atmesti apeliacinį skundą.

Taip pat esant tokiam nusikalstamų veikų aprašymo būdui, nėra kliūtis teismui nagrinėti klausimą dėl D. D. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nepateikus prokurorui prašymo pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime pateiktus išaiškinimus bylą nagrinėjantis pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas gali, esant pagrindui, ir savo iniciatyva keisti kaltinimą ir nustatyti iš esmės skirtingas inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-P-1/2014). Apeliacinės instancijos teismas privalo kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas ir užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo galimybes riboja tik D. D. išteisinimas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė

Albinas Sirvydis