2K-400/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-400/2014

Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00166-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija: (S)

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nutarties, kuria buvo atmestas nuteistosios R. S. apeliacinis skundas.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžiu R. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (nežymus D. S. sveikatos sutrikdymas) septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 722 straipsniu, R. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Šiuo nuosprendžiu R. S. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (du epizodai – fizinio skausmo sukėlimas D. S. nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. ir 2013 m. balandžio 18 d.), nes nepadaryta veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nustatyta, kad daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – laidas ir rykštė, nuosprendžiui įsiteisėjus – sunaikintini kaip menkaverčiai, o plaukų tiesintuvas – grąžintinas R. S.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

R. S. nuteista už tai, kad 2013 metų balandžio 20, 21 dienomis (tiksliau nenustatytu laiku), (duomenys neskelbtini), V. B. priklausančio namo kambaryje, sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas savo mažametei dukteriai D. S. (gim. (duomenys neskelbtini), taip padarydama jai poodines kraujosruvas dešinio smilkinio, dešinės mentės, abiejų žastų, abiejų šlaunų, abiejų blauzdų srityse, odos nubrozdinimus dešiniajame skruoste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasatorius nuteistosios R. S. gynėjas advokatas Arvydas Penelis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 17 d. nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal nuteistosios apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas), byla nepatikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), dėl skundo neišdėstyta motyvuotų išvadų (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys), t. y. padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nuomone, skundžiamoje nutartyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, vadovautasi išskirtinai nukentėjusiosios parodymais, visiškai nevertinant kitų byloje esančių duomenų, patvirtinančių šių parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą ir melagingumą. Kasatoriaus manymu, kaltinimas šioje byloje grįstas tik mažametės nukentėjusiosios tiesiogiai pačios duotais ar per kitus asmenis perduotais parodymais, todėl jie turėjo būti ištirti itin kruopščiai ir atidžiai, pasisakant dėl jų patikimumo (dėl kurio galėtų pasisakyti tik specialistai, paskyrus D. S. psichiatrinę–psichologinę ekspertizę; šios nepaskyrus buvo pažeistos R. S. teisės į gynybą), nustatant ir pašalinant bet kokius prieštaravimus byloje. Apeliacinis skundas, anot kasatoriaus, atmestas iš esmės apsiribojus tik bendrais apkaltinamajam nuosprendžiui pritariančiais teiginiais, plačiai išdėstant įstatymo reikalavimus dėl bylos įrodymų vertinimo, tačiau visiškai jų nesusiejus su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Kasatorius pažymi, kad bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėtų būti pagrįstas ne bendro pobūdžio teiginiais, o nagrinėjamos bylos konkrečių duomenų įvertinimu, prieštaravimų aptarimu ir pašalinimu.

Kasatorius pažymi, kad nuteistąją ir nukentėjusiąją sieja dukters ir motinos santykiai, motina buvo priversta taikyti D. S. auklėjamojo pobūdžio priemones, kurios nebuvo malonios, priimtinos vaikui, dėl to kilo jų tarpusavio santykių problemos. Bylą nagrinėjęs teismas turėjo itin atidžiai įvertinti ir pasisakyti dėl R. S. taikytų auklėjamųjų priemonių būtinumo ir pagrįstumo, o jos kaltė dėl inkriminuotos veikos turėjo būti grindžiama neabejotinais įrodymais. Kasatorius pabrėžia, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tėvų ir vaikų konfliktus, kurie auklėjimo procese yra dažnas, normalus reiškinys. Kasatorius samprotauja, kad susijaudinę vaikai, prieš kuriuos vykdomi teisėti, tačiau prievartiniai auklėjimo veiksmai, gali neparinkti tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba motyvuoti ir pateisinti galbūt netinkamo savo elgesio, todėl nepagrįstai kaltina tėvus. Be to, įvertintina ir tai, kad vaikai R. S. grąžinti auginti itin neseniai ir motinai akivaizdžiai trūko auklėjimo gebėjimų.

Kasatorius nesutinka su apeliacinio teismo išvadomis, kad pati R. S. 2013 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje pripažino mušusi savo mažametę dukerį diržu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje R. S. teigė laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 20 iki 21 d. galėjusi suduoti D. diržu, nes ši padegė čiužinį, ant kurio miegojo K., tačiau 2013 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdyje R. S. paneigė tokius pirminius savo parodymus teigdama, kad ji D. nurodytu laikotarpiu nemušė, ją mušė K., o ji tik prisiėmė kaltę, nes nenorėjo, kad jos vaikams būtų iškelta daugiau bylų; šias aplinkybes patvirtino ir E. S. Kasatorius pažymi, kad R. S. neatsako už savo parodymų teisingumą, bet šiuo atveju ji aiškiai nurodė parodymų keitimo motyvus. Dėl nurodytų aplinkybių buvo prašoma apeliacinėje instancijoje apklausti kaip liudytoją K. S. , tačiau toks prašymas nemotyvuotai atmestas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad R. S. parodymų dėl 2013 m. balandžio 20–21 d. įvykių nepatvirtino kiti įvykio dalyviai – D. ir K., nes K. S. parodymų šioje baudžiamojoje byloje apskritai nėra (pirmosios instancijos teisme duoti parodymus jis atsisakė, o apeliacinėje instancijoje nebuvo apklaustas).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo motyvuose grindžiant R. S. kaltę dėl smurto naudojimo 2013 m. balandžio 20–21 d. remtasi liudytojų V. M. ir J. K. parodymais, nors šie yra visiškai neinformatyvūs, bendro pobūdžio. Kita vertus, neįvertinta ir neaptarta tai, kad liudytoja V. M. (dirbanti socialine darbuotoja nukentėjusiosios mokykloje, t. y. tam tikra prasme vaikų psichologijos specialistė), nurodė, kad jai D. S. pasirodė meluojanti ir problemiška. Dėl tokių V. M. parodymų, anot kasatoriaus, nukentėjusiosios parodymai apie prieš ją 2013 m. balandžio 20–21 d. naudotą smurtą tampa nepatikimi ir prieštaringi, atsiranda pagrindas spręsti jų patikrinimo BPK numatytomis priemonėmis pagrindą, t. y. skiriant psichiatrinę–psichologinę ekspertizę, kad ekspertai atsakytų į klausimą, ar D. S. turi polinkį meluoti ir fantazuoti. Be to, ši liudytoja 2013 m. rugpjūčio 8 d. posėdyje patvirtino, jog jai nukentėjusiosios ir nuteistosios santykiai pasirodė gana geri. Liudytoja J. K. tame pačiame teismo posėdyje nurodė, jog nukentėjusioji jai, kaip tiesioginei mokytojai, nėra sakiusi, kad mama ją skriaudžia. Nuteistosios kaimynė A. B. taip pat patvirtino, kad matydavo, jog R. S. su dukterimi elgiasi labai gražiai, jokių konfliktų nepastebėjo. Liudytoja M. P. , gyvenusi nukentėjusiosios ir nuteistosios namuose, patvirtino, jog D. mėgo bėgti iš namų, vogti iš mamos, tačiau ji nematė, jog mama ją būtų mušusi diržu, konfliktai kildavo, nes ji neklausydavo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė kasacinio teismo praktikos dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos teisingai vertinti įrodymus ir nustatyti faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-84/2013), nes nurodė, jog apeliaciniame skunde nenurodžius, kuo ir dėl ko skiriasi nukentėjusiosios ir liudytojos K. T. parodymai, vertino apeliantės teiginius kaip neargumentuotus ir į juos neatsakė. Anot kasatoriaus, apeliaciniame skunde nėra būtinybės perrašyti liudytojų parodymų, pakanka atkreipti teismo dėmesį į kylančius prieštaravimus, o teismas tokiu atveju sprendžia, esama tokių prieštaravimų, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė liudytojos K. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, skirtingumo: ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. T. teigė pati stebėjusi 2013 m. balandžio 18 d. nuteistosios smurtavimą prieš nukentėjusiąją; teisme nurodė, kad apie tai sužinojo iš D. S. , pati nematė. Kasatorius pabrėžia, kad byloje yra (duomenys neskelbtini) mokyklos pažyma, patvirtinanti, jog 2013 m. balandžio 18 d. nukentėjusioji ir liudytoja K. T. dalyvavo pamokose, todėl jos abi negalėjo tuo pačiu metu, nuėjusios apie 3 km iki D. namų, būti juose. Teismas šio oficialaus rašytinio įrodymo nevertino, nors tai patvirtina, kad nukentėjusioji meluoja dėl 2013 m. balandžio 18 d. prieš ją naudoto smurto, todėl mokyklos psichologės, nuteistosios, liudytojo E. S., globos namų atstovo parodymai apie nukentėjusiosios būdo savybes neabejotinai yra teisingi ir patvirtina jos polinkį meluoti bei fantazuoti. Taigi, besąlygiškai tikėti ir remtis D. S. parodymais ir dėl neva 2013 m. balandžio 20–21 d. prieš ją naudoto smurto taip pat nėra teisinio pagrindo, jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, o liudytojų parodymai yra tik išvestiniai iš pačios nukentėjusiosios, jos pasakojimų.

Taip pat kasatorius abejoja specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, kurioje nėra nustatyta, kad jai buvo padaryta durtinių žaizdų, kaip teigė ji pati ir K. T., pasakodamos apie 2013 m. balandžio 18 d. įvykius. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi specialisto išvada ir nurodė, kad sužalojimų mastą ir pobūdį teisme patvirtino teisės medicinos specialistas N. R. , tačiau šio specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai neatitinka R. S. inkriminuoto 2013 m. balandžio 20–21d. vykusio smurtavimo pobūdžio – mušimo diržu, nukentėjusiajai galbūt padarytų sužalojimų mechanizmo, prieštarauja traumatologijos pagrindams. Apie tai išsamiai buvo nurodyta apeliaciniame skunde, tačiau tokie argumentai taipogi liko neišnagrinėti. Kasatorius, pakartodamas apeliacinio teismo nutarties fragmentus dėl to, kad, nepaisant specialisto išvadoje nurodytų kitų nukentėjusiosios sužalojimų būdų, neabejotinai nustatyta, jog D. S. 2013 m. balandžio 20–21 d. buvo mušama, nurodo, kad jo ginamoji šios aplinkybės neneigė, bet nurodė, kad nukentėjusiąją mušė ne ji. Kasatoriaus manymu, tik paskyrus teismo medicinos ekspertizę, kuri nustatytų, ar nukentėjusiajai ant abiejų šlaunų ir blauzdų sužalojimai padaryti smūgiuojant diržu, būtų galima nustatyti objektyvią tiesą dėl nukentėjusiosios parodymų tikrumo.

Atsiliepimu į nuteistosios R. S. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodoma, kad tiek nuteistosios pateiktame apeliaciniame, tiek jos gynėjo kasaciniame skunde nurodomi tie patys subjektyvaus pobūdžio argumentai dėl nuosprendyje ir nutartyje teismų padarytų išvadų ir jas patvirtinančių įrodymų. Kasacinio skundo argumentai, anot prokurorės, yra grindžiami sakiniais ar jų dalimis, pasirinktomis iš apeliacinės instancijos teismo nutarties konteksto, taip bandant suklaidinti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir pagrįsti teiginius neva apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė vieną ar kitą apeliacinio skundo argumentą, pasisakydamas tiek dėl specialisto išvados, tiek dėl liudytojos K.

T. parodymų, tiek dėl būtinumo apklausti K. S. Prokurorė išsamiai pasisako dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismo pareigos ir prerogatyvos vertinti įrodymus remiantis nešališku ir visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis vidiniu teismo įsitikinimu, pažymint, jog proceso dalyviai gali tik išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir jo pagrindu darytinų išvadų, tačiau ji teismams nėra privaloma, ir teigia, jog nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nuo nurodyto teisinio įrodymų tyrimo ir vertinimo reglamentavimo nenukrypo.

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl to, jog kaltinimas R. S. neva pagrįstas vien nukentėjusiosios parodymais, nutartyje detaliai pasisakė, jog nukentėjusiosios parodymai neabejotinai buvo reikšmingi įrodant R. S. kaltę, tačiau juos patvirtino nuoseklūs 2013 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje liudytojų V. M. , J. K. duoti parodymai, specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, kurią teismo posėdyje visiškai patvirtino specialistas N. R. . Anot prokurorės, pagrįstai plačiau neanalizuoti liudytojos K.

T. parodymai, nes juos ši davė apie 2013 m. balandžio 18 d. įvykius, dėl kurių R. S. išteisinta, tačiau ir dėl jų pasisakyta, paneigiant kasatoriaus teiginius: K. T. duodama parodymus niekada nenurodė mačiusi, kaip motina muša D. S. , o apie tai iš šios girdėjo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, pagrindė ir išanalizavo, kodėl nustatyta, kad nuteistoji dukterį mušė būtent diržu, išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus ir motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą nuteistosios R.

S. apeliacinį skundą atmesti, t. y. išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą laikydamasis apeliacinio bylos nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasatoriaus manymu, R. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už D. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, padarytą smurtaujant 2013 metų balandžio 20, 21 dienomis) remiantis išskirtinai nukentėjusiosios mažametės jos dukters D. S. parodymais, kurie yra nepatikimi (nes nukentėjusioji yra linkusi meluoti, fantazuoti, apkalba savo motiną dėl jai taikytų auklėjimo metodų), jų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančių duomenų visumą, juos palygino tarpusavyje: išsamiai pasisakė dėl R. S. parodymų apie 2013 metų balandžio 20, 21 dienų įvykius, duotų 2013 m. rugpjūčio 8-osios ir 20-osios teismo posėdžiuose, jų kaitos ir, palyginęs su kitais bylos duomenimis, argumentuotai pripažino, kad R. S. parodymai, kuriais ji prisipažino mušusi diržu nukentėjusiąją, yra patikimi, jais grindė išvadas dėl kaltinamosios kaltės. R. S. teiginiai dėl to, kad K. S. mušė seserį, pagrįstai atmesti, kaip nepasitvirtinę, tokią versiją kaltinamajai iškėlus tik vėliau (nei ikiteisminio tyrimo, nei pirmojo teismo posėdžio metu R. S. tokios 2013 metų balandžio 20, 21 dienų įvykių eigos nenurodė), siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, apkaltinamasis nuosprendis motyvuotas ir pagrįstas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), R. S. kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalies (D. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo 2013 metų balandžio 20, 21 dienomis), pagrįsta ne tik nukentėjusiosios D. S. , bet ir kitų liudytojų V. M. , J. K. , A. B. , M. P., K. T. parodymais, taip pat specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, specialisto N. R. paaiškinimais, D. S. medicinos sveikatos istorijos duomenimis, t. y. įrodymais pripažintų bylos duomenų, kurie vieni kitus patvirtino, visuma.

Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės tapačius kasaciniame skunde nurodytiesiems apeliacinio skundo argumentus, patikrino šią baudžiamąją bylą tiek, kiek buvo prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o skundo argumentus išnagrinėjo itin išsamiai, į juos atsakė argumentuotai ir motyvuotai (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Kasatoriaus teiginiai dėl to, kad nebuvo įvertinti pasikeitę R. S. parodymai, šiai nebeprisipažįstant 2013 metų balandžio 20, 21 dienomis smurtavus prieš dukrą, pripažintini nepagrįstais. Kaip jau nurodyta pirmiau, kasatoriaus ginamosios parodymai buvo ne tik išanalizuoti pirmosios instancijos teismo, tačiau pakartotinai, tikrindamas priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas papildomai ir išsamiai pasisakė dėl jų patikimumo, palygino juo su kitais bylos duomenimis. Taip pat priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl K. T. parodymų ir argumentuotai nurodė, kad pirmiausia, jie susiję su R. S. inkriminuotomis kitomis nusikalstamomis veikomis, dėl kurių ši išteisinta, o antra – K. T. nė vienos apklausos metu nenurodė, kad pati matė, kaip nuteistoji 2013 m. balandžio 18 d. dūrė žirklėmis nukentėjusiajai į kelį, apie tai girdėjo iš D. S.. Be to, buvo pasisakyta ir dėl specialisto išvados dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų (kokiu daiktu jie galėjo būti padaryti) vertinimo, teismui pritarus pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nors kaltinime R. S. nebuvo tikslinta, kokia priemone ji mušė D. S., tačiau byloje pagrįstai nustatyta, kad tai buvo padaryta diržu. Taigi kasatoriaus interpretacijos apie tai, kaip turėjo būti vertinami nukentėjusiosios, jo ginamosios 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriais kaltinamosios (nuteistosios) parodymais teismai privalėjo vadovautis, taip pat kaip turėjo būti įvertinti ir kokios išvados padarytos dėl liudytojų V. M. , J. K. , A. B. , K. T. , M. P. parodymų, nenustačius esminių BPK pažeidimų, padarytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, nėra pagrindas keisti ar naikinti teisėtų ir teisingų teismų sprendimų.

Kasatoriaus ir jo ginamosios prašymai dėl teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės nukentėjusiajai skyrimo, buvo nagrinėjami tiek pirmosios instancijos 2013 m. rugpjūčio 30 d. teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 9 d. teismo posėdyje, jie motyvuotai atmesti. Pažymėtina, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, baigiant įrodymų tyrimą R. S. gynėjas advokatas A. Penelis pateikė prašymą dėl teismo psichiatrinės–psichologinės ekspertizės nukentėjusiajai skyrimo. Teismas išklausė kitų proceso dalyvių nuomonės, tačiau protokoline nutartimi nutarė prašymo netenkinti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas pakartotinai reiškė tokį prašymą; teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės, nutarė jį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai pagrindė tokį sprendimą, nes, byloje esant apklaustiems psichologams, specialiems darbuotojams, D. S. charakteristikai, skirti ekspertizę dėl vaiko polinkio meluoti nėra pagrindo, ji nebus perspektyvi. Priimant tokį teismo procesinį sprendimą esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, nes teismas neturi pareigos, esant kaltinamojo ar jo gynėjo prašymui, visais atvejais skirti ekspertizę. Ekspertizė skiriama tik teismui nustačius, kad ji būtina siekiant nustatyti reikšmingas teisingam bylos išsprendimui aplinkybes.

Prašymas dėl liudytojo K. S. apklausos apeliacinės instancijos teisme buvo išspręstas tinkamai. Prašymas atmestas motyvuotai ir argumentuotai nurodant, kad pagal nuteistosios gynėjo prašymą K. S. buvo iškviestas ir bandyta jį apklausti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. teisiamajame posėdyje, tačiau šis atsisakė duoti parodymus.

Kasatoriaus teiginiai dėl R. S. taikytų auklėjimo metodų ir priemonių, nukentėjusiosios reakcijos į jas, nepasitenkinimo, dėl kurio ji apkalba savo motiną, meluoja, įvertinus tai, kad byloje nustatyti visi esminiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2013 metų balandžio 20, 21 dienų smurto naudojimo), sudėties požymiai R. S. veiksmuose prieš nukentėjusiąją, šiai padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra pagrindas konstatuoti, jog baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas netinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. S. gynėjo advokato Arvydo Penelio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas

Gintaras Goda