A-602-832-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-832/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00054-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymą atsakovui J. P. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kupiškio komunalininkas“ (toliau – ir UAB „Kupiškio komunalininkas“, Bendrovė, pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo J. P. (toliau – ir atsakovas) priteisti 720,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindė Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Kupiškio rajono savivaldybėje komunalines atliekas, vykdydamas Nuostatų 8 punktą, surenka UAB „Kupiškio komunalininkas“. Pagal Nuostatų 11 punktą vietinę rinkliavą mokėti privalo visi atliekų turėtojai (butų ir individualių namų valdų savininkai, savivaldybės butų savininkai), gyvenantys tuose rajono miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir kaimuose, kuriuose paslaugos teikėjas organizuotai surenka komunalines atliekas. Nuostatų 8 punktas numato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų iš gyventojų surinkimą bei atliekų tvarkymą apskaitą vykdo paslaugų teikėjas. Nurodė, jog ketvirčiui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą yra priskaičiuojama 90,00 litų. Kadangi adresu (duomenys neskelbtini) be J. P. buvo deklaruoti dar 5 asmenys, vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skola sudaro 720,00 litų. Bendrovė yra įgaliota atlikti visus procesinius veiksmus, išieškant iš nemokių gyventojų vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsakovas J. P. prašė Bendrovės prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad jis yra gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas, tačiau UAB „Kupiškio komunalininkas“ administruojama komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema nesinaudojo. Šeimos ūkyje atliekos yra rūšiuojamos, aplinkos neteršiančios atliekos panaudojamos ūkyje. Pažymėjo, kad jo sutuoktinės vaikai iš pirmosios santuokos tam tikrais laikotarpiais (duomenys neskelbtini) apskritai negyveno ir šiuo metu gyvena atskirai, dėl ko šeima atliekų sukaupdavo žymiai mažiau. Bendrovė neatsižvelgė, kad dėl išvardytų priežasčių jo šeima atliekų sukaupia mažiau, ir nepagrįstai nesudarė galimybių mokėti pagal faktinį surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Nuostatų 3, 4, 11 punktais, sprendė, kad Bendrovė turėjo teisę, remdamasi Nuostatuose įtvirtintais reikalavimais, apskaičiuoti atsakovui, kaip būsto savininkui, priklausančią mokėti rinkliavą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-181/2013 dėl norminio akto ištyrimo, pripažino, kad Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. TS-147 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti ir 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. TS-274 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. TS-174 „Dėl Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeisti Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl UAB „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimo priteisti iš J. P. 720,00 Lt už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d., Kupiškio rajono savivaldybėje patvirtinti Nuostatai ta apimtimi, kuria jie pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktui, negali būti taikomi. Todėl pareiškėjo prašymas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymą tenkinti ir priteisti iš atsakovo J. P. 720,00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. visiškai. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl norminio administracinio akto, pripažinto neteisėtu, netaikymo. Bendrovės nuomone, administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas (ar jo dalis) pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį ir jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą po to, kai norminis aktas, kuriuo vadovaujantis buvo apskaičiuotas vietinės rinkliavos dydis, buvo pripažintas neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, iš esmės rėmėsi tik ta aplinkybe, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-181/2013 pripažino, jog Nuostatai tiek, kiek jie nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiko, motyvuodamas vieninteliu argumentu – administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas ar jo dalis pripažinti neteisėtu, galia paprastai nukreipiama į ateitį. Tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto, pripažinto neteisėtu, pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pažymėjo, kad „<...> tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus administracinėse bylose Nr. A502-1020/2013; A602-778/2013, A575‑1199/2013; A146-379/2013, A756-103/2013 ir kt.).

Tai nagrinėjamu atveju suponuoja teismo pareigą, nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėse bylose Nr. A662‑1735/2010, A575-1831/2011)“.

Pasisakant dėl vietinės rinkliavos priteisimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, trūkstant atitinkamo teisinio reguliavimo, pastebėtina tai, jog toje pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) aptartas ir šis aspektas: „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo atmetė visiškai, remdamasis tik Nuostatų dalies pripažinimu prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, šios aplinkybės nepakanka visiškai atmesti reikalavimą dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Vietinę rinkliavą prašyta priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kaip ginčo laikotarpiu buvo surenkamos bei tvarkomos komunalines atliekos, kiek asmenų atskirais laikotarpiais gyveno atsakovo būste. Atsakovas J. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad UAB „Kupiškio komunalininkas“ administruojama komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema nesinaudojo, jo šeima atliekas rūšiuoja, o nekenksmingas atliekas panaudoja šeimos ūkyje. Be to, jo sutuoktinės vaikai iš pirmos santuokos tam tikrais laikotarpiais kartu apskritai negyveno ir šiuo metu gyvena atskirai. Tačiau šie atsakovo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Byloje pateikta pažyma apie adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravusius asmenis atspindi tik 2012 m. balandžio 1 d. buvusią situaciją (b. l. 35), nors pagal Nuostatų 13 punktą, Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius ir atitinkamos seniūnijos seniūnas gyventojų sąrašus turėtų tikslinti kas ketvirtį. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo iš esmės atmesti reikalavimo dėl vietinės rinkliavos priteisimo. Buvo būtina imtis papildomų priemonių, kad būtų galima įsitikinti ir po to priimti sprendimą, ar tikrai gali būti visiškai paneigtas UAB „Kupiškio komunalininkas“ reikalavimas, ar turėtų būti priteisiama tik atitinkama dalis vietinės rinkliavos, ar vis dėlto reikalavimas turi būti patenkintas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Spręstina, jog pastarosios nuostatos nepaisyta, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai lemia būtinybę panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, pats išsireikalavęs trūkstamus įrodymus ar įpareigojęs juos pateikti bei vėliau atlikdamas jų vertinimą, priimtų sprendimą, kuris neužtikrintų kitos ginčo šalies teisės į apeliaciją, todėl papildomų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme bei jų vertinimas yra ribojamas ir priklauso nuo konkrečios situacijos.

Kita vertus, Nuostatų 4 punkte yra įtvirtinta, kad už vietinės rinkliavos mokėjimą laiku, pateiktos informacijos, kuri reikalinga vietinei rinkliavai apskaičiuoti, teisingumą atsakingi butų, individualių namų valdų savininkai, o gyvenantiems Savivaldybės gyvenamosiose patalpose – jų nuomininkai. Iš byloje esančio valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 81-82) matyti, jog žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė yra V. P.. Ši aplinkybė kelia abejonių dėl atsakovo tinkamumo šioje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti ir šią aplinkybę.

Dėl išdėstytų aplinkybių, t. y. esant poreikiui surinkti naujus įrodymus bylos aplinkybėms visapusiškai išsiaiškinti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apskųstas teismo sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius