A-575-756-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-756/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 62-1197 (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-1197) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 2S-6333 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-6333). Pareiškėjas teigė, kad ginčijamu Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 62-1197 drausminė nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui – jam paskirta nepagrįstai, formaliai, biurokratiškai, šališkai ir neteisėtai, todėl Nutarimas Nr. 62-1197 naikintinas. Paaiškino, jog Nutarimas Nr. 62-1197 priimtas remiantis tikrovės neatitinkančiais prižiūrėtojų A. S. ir R. R. 2012 m. gruodžio 13 d. tarnybiniais pranešimais bei korpuso vyresniųjų S. S. ir A. A. 2012 m. gruodžio 17 d. tarnybiniais pranešimais. Pažymėjo, kad minėtuose tarnybiniuose pranešimuose nurodyti faktai nebuvo ištirti, neapklausti kiti asmenys, neatsižvelgta į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 14 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. paaiškinimus, taip pat į prašymą atlikti tarnybinį patikrinimą dėl tarnybiniuose pranešimuose pateiktos informacijos. Pareiškėjas tvirtino, kad su prižiūrėtojomis A. S. ir R. R. nebuvo agresyvus, nereiškė jokio nepasitenkinimo, buvo mandagus, o jų tarnybiniai pranešimai surašyti tik siekiant demonstruoti turimą galią. Be to, pabrėžė, jog korpuso vyresnieji S. S. ir A. A. taip pat surašė melagingus tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjas savavališkai per langą bendravo su asmenimis, laikomais kitose kamerose, garsiai šūkavo. Nurodė, kad minėtą Nutarimą Nr. 62-1197 pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau jo skundas nebuvo tenkintas, o iš ginčijamo Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 2S-6333 neaišku, kuo remiantis buvo nuspręsta, kad drausminė nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai, nenurodyta, kokia medžiaga vadovautasi nagrinėjant jo skundą.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ), Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakyme Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir kitų teisės aktų reikalavimais bei įspėtas dėl atsakomybės už minėtų teisės aktų pažeidimą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas privalėjo laikytis ir nepažeidinėti minėtų teisės aktų reikalavimų, tačiau nagrinėjamu atveju jų nesilaikė ir pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 32 straipsnio 2 dalies 2 punktą, taip pat Taisyklių 2.2, 3.1 ir 3.12 punktus, nors žinojo, kokios gali būti pasekmės. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K direktorius, vertindamas pareiškėjo drausmės pažeidimus, rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus rašytinius paaiškinimus ir paskyrė padarytam pažeidimui adekvačią nuobaudą. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau ne kartą buvo baustas už suėmimo vykdymo režimo pažeidimus. Lukiškių TI-K manė, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai, tokią pačią išvadą padarė ir Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą buvo įvertinta Kalėjimų departamentui pateikta medžiaga ir pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai bei nustatyta, jog nuobauda jam paskirta pagrįstai ir teisėtai, faktinės aplinkybės yra išaiškintos ir pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo padarytus pažeidimus patvirtina Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai, be to, pats pareiškėjas savo 2012 m. gruodžio 20 d. paaiškinime nurodė, kad prie kameros durų garsiai skaitė ištrauką iš mokslinio žurnalo, o tai patvirtina, jog kameroje buvo garsiai kalbėta. Kartu nurodė, kad Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku, tinkamai ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 71–74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal SVĮ 9 straipsnio 1 dalį suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma, šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytos suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemonės, viena iš jų – tardymo izoliatorių vidaus tvarka (SVĮ 11 str. 1 d. 4 p.), o pagal šio straipsnio 5 dalį tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymuose, suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis bei draudimais. SVĮ 32 straipsnyje įtvirtintos suimtųjų pareigos, nustatyti jiems taikomi draudimai, be kita ko, 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad suimtieji, taigi, ir pareiškėjas, privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos.

Be to, minėto įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus, o 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti imperatyvūs draudimai suimtiesiems, be kita ko, bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose (SVĮ 32 str. 2 d. 2 p.). Vadovaujantis SVĮ 11 ir 32 straipsnių nuostatomis, Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 buvo patvirtintos Suimtųjų elgesio taisyklės, privalomos visiems Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems, taigi, ir pareiškėjui.

Pagal Taisyklių 2.2 punktą, suimtieji privalo būti mandagūs su įstaigos darbuotojais, kitais asmenimis, o pagal Taisyklių 3.1 punktą suimtiesiems draudžiama savavališkai bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, kitose gyvenamosiose ar gamybinėse patalpose, perduoti jiems arba imti iš jų kokius nors daiktus. Atitinkamai pagal Taisyklių 3.12 punktą suimtiesiems draudžiama šiukšlinti, švilpti, šūkauti ar kitaip triukšmauti. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2010 m. gegužės 10 d.

įsipareigojimu Nr. 172-441 pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinęs, be kita ko, su BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Taisyklių pagrindinėmis nuostatomis bei dienotvarkės reikalavimais, taip pat yra perspėtas, jog už minėtų teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnių R.

R. bei A. S. tarnybiniai pranešimai įrodo, kad suimtasis V. K. 2012 m. gruodžio 13 d. apie 10.00 val., išvestas paskambinti telefonu, nemandagiai elgėsi su įstaigos darbuotojais, buvo agresyvus, reiškė nepasitenkinimą pareigūnais ir administracijos darbuotojais, grasino susidoroti, nereagavo į prižiūrėtojų reikalavimus nusiraminti, t. y. nesilaikė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 2.2 punkto reikalavimų. Be to, Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų S. S. ir A. A. tarnybiniai pranešimai įrodo, jog suimtasis V.

K. 2012 m. gruodžio 17 d. apie 11.00 val., būdamas kameroje Nr. 223, garsiai šūkavo ir taip savavališkai bendravo su asmenimis, laikomais kitose kamerose, t. y. pažeidė SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Taisyklių 3.1 bei 3.12 punktų reikalavimus. Teismas minėtų Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybinius pranešimus vertino kaip objektyvius ir patikimus, kuriais nėra pagrindo abejoti. Tuo tarpu pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. rašytiniame paaiškinime nurodytą aplinkybę, kad jis 2012 m. gruodžio 17 d. atsistojęs prie kameros durų garsiai skaitė ištrauką iš mokslo žurnalo ir su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais nesikalbėjo, teismas vertino kaip pareiškėjo pasirinktą gynybinę taktiką, siekiant išvengti atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą pagrindžia ir paties pareiškėjo 2012 m. gruodžio 20 d. paaiškinimas.

Kartu teismas akcentavo, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis 2013 m. pagal pareiškėjo V. K. skundus dėl jam Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimuose paskirtų nuobaudų panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme pradėtos 9 administracinės bylos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas yra linkęs pažeisti suėmimo vykdymo režimo reikalavimus. Teismas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K pagrįstai netenkino pareiškėjo 2012 m. gruodžio 14 d. paaiškinime pateikto prašymo atlikti tarnybinį patikrinimą, kadangi skiriant pareiškėjui nuobaudą buvo nustatytos ir ištirtos visos aplinkybės, susijusios su nagrinėjamais 2012 m. gruodžio 13 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d.

įvykiais, kuriuose dalyvavo pareiškėjas, ir nustatytos visos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo padarytus suėmimo vykdymo režimo pažeidimus, be to, atsižvelgta į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, o Nutarimas Nr. 62-1197 priimtas vadovaujantis SVĮ nuostatomis. Be to, teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento Sprendimas Nr. 2S-6333 yra priimtas išnagrinėjus dokumentus dėl jo ginčijamų suėmimo vykdymo režimo pažeidimų, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis SVĮ ir Taisyklių nuostatomis, jis yra aiškus, motyvuotas, atitinka VAĮ reikalavimus.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2012 m. gruodžio 13 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. įvykdyti suėmimo vykdymo režimo pažeidimai yra įrodyti ir už juos pareiškėjui paskirta adekvati bei proporcinga nuobauda, kuri atitinka padarytų pažeidimų pobūdį ir negali būti laikoma per griežta atsakomybės priemone. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijami Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 62-1197 bei Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. 2S-6333 yra teisėti ir pagrįsti, o juos naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 79–83) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 62-1197 ir Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 2S-6333. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, o bylą išnagrinėjo šališkai ir formaliai. Be to, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojais tarnybinius pranešimus surašiusius Lukiškių TI-K pareigūnus bei 2012 m. gruodžio 13 d. skambinimo patalpoje kartu buvusius asmenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į bylos nagrinėjimą kviesti liudytojus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja būtinybe žodinio bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojus, galinčius išsamiau paaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl visų bylos aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 62-1197 ir Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 2S-6333 teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo ginčijami Nutarimas Nr. 62-1197 bei Sprendimas Nr. 2S-6333 yra teisėti ir pagrįsti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 62-1197 (b. l. 5), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2012 m. gruodžio 13 d. nemandagiai elgėsi su įstaigos darbuotojais, buvo agresyvus, reiškė nepasitenkinimus prižiūrėtojų, administracijos darbuotojų atžvilgiu, grasino susidorojimu, nereagavo į prižiūrėtojų reikalavimus nusiraminti, taip pat 2012 m. gruodžio 17 d. garsiai šūkavo, savavališkai per kameros langą bendravo su asmenimis, laikomais kitose kamerose, t. y. pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto bei 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Taisyklių 2.2, 3.1 bei 3.12 punktų reikalavimus, buvo skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai numato, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Remiantis SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 2 punktu, suimtiesiems draudžiama bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose. Atitinkamai Taisyklių 2.2 punktas įtvirtina, kad suimtieji privalo būti mandagūs su įstaigos darbuotojais, kitais asmenimis. Be to, suimtiesiems draudžiama savavališkai bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, kitose gyvenamosiose ar gamybinėse patalpose, perduoti jiems arba imti iš jų kokius nors daiktus (Taisyklių 3.1 p.), taip pat šiukšlinti, švilpti, šūkauti ar kitaip triukšmauti (Taisyklių 3.12 p.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2010 m. gegužės 10 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis minėtų teisės aktų nuostatomis ir perspėtas, jog už šių teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka (b. l. 14). Tačiau byloje esantys Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 21–22, 26–27) patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų teisės aktų nuostatų nesilaikė.

Pažymėtina, kad minėtų pareigūnų iš karto po nagrinėjamų įvykių surašyti tarnybiniai pranešimai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių objektyvių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti pareiškėją, nėra, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Tuo tarpu pareiškėjas iš karto po minėtų įvykių rašyti pasiaiškinimą atsisakė (b. l. 23–24), dėl 2013 m. gruodžio 13 d.

įvykio paaiškinimą parašė 2013 m. gruodžio 14 d. ir Lukiškių TI-K administracijai įteikė tik 2013 m. gruodžio 20 d. (pagal gavimo spaudą ant pareiškėjo rašytinio paaiškinimo) (b. l. 28), o dėl 2013 m. gruodžio 17 d. įvykio paaiškinimą parašė tik 2013 m. gruodžio 20 d. (b. l. 25). Be to, pats pareiškėjas iš esmės neneigė, kad 2013 m. gruodžio 13 d. įvykio metu reiškė nepasitenkinimą įstaigos darbuotojais (b. l. 28–29), o 2013 m. gruodžio 17 d. garsiai skaitė (b. l. 25), t. y. triukšmavo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodyta versija, jog jis jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o Lukiškių TI-K pareigūnai yra priešiškai nusistatę jo atžvilgiu ir melagingai jį apkalba, vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, todėl atmestina kaip nepagrįsta.

Kita vertus, pareiškėjas kategoriškai neigė, kad grasino Lukiškių TI-K darbuotojams susidorojimu ir savavališkai bendravo su kitose kamerose buvusiais asmenimis, o teisėjų kolegijos vertinimu byloje nėra pakankamai šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Įvertinusi šias aplinkybes ir paties pareiškėjo paaiškinimus, kurie iš esmės atitinka Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 62-1197 inkriminuotas kaltinimas pareiškėjui dėl grasinimo susidorojimu ir savavališko bendravimo su kitose kamerose buvusiais asmenimis (atitinkamai dėl SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Taisyklių 3.1 punkto reikalavimų pažeidimo) šalintinas iš šio nutarimo kaip neįrodytas.

Jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios sudarytų pagrindą abejoti dėl pareiškėjo kaltės padarius kitus ginčijamame Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 62-1197 nurodytus pažeidimus, pareiškėjas iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kaltė dėl kitų Nutarime Nr. 62-1197 nurodytų pažeidimų padarymo įrodyta, ir plačiau dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 14 d. paaiškinime pateiktą prašymą atlikti tarnybinį patikrinimą, kadangi nagrinėjant 2012 m. gruodžio 13 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. ginčo įvykius iš esmės buvo nustatytos ir ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, be to, atsižvelgta į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiamas Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 62-1197 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir surinktą dokumentinę medžiagą, taip pat nustatė, kad šiuo atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir nėra jokio pagrindo ją naikinti. Pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento Sprendimas Nr. 2S-6333 yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens, taigi taip pat laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Tačiau neįrodžius Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 62-1197 pareiškėjui inkriminuoto kaltinimo dėl grasinimo susidorojimu ir savavališko bendravimo su kitose kamerose buvusiais asmenimis (dėl SVĮ 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Taisyklių 3.1 punkto reikalavimų pažeidimo), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas atitinkamai keistinas, panaikinant Nutarimo Nr. 62-1197 dalį, kuria pareiškėjui inkriminuoti minėti pažeidimai, o likusią Nutarimo Nr. 62-1197 dalį ir Sprendimą Nr. 2S-6333 paliekant nepakeistus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 62-1197 dalį, kuria V. K. inkriminuotas grasinimas susidorojimu ir savavališkas bendravimas su kitose kamerose laikomais asmenimis (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 3.1 punkto pažeidimas), o likusioje dalyje minėtą nutarimą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 2S-6333 palikti nepakeistus.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas