eA-2273-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. eA-2273-822/2015

Teisminio proceso Nr. Nr. 3-61-3-00638-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. (R. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2015 m. sausio 9 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. R.“ Nr. (15/6-13)-12PR-1; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti R. R. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Skunde (b. l. 1–7) nurodė, kad skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui R. R. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje bei nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, nes jį priimant visapusiškai neįvertintos visos reikšmingos aplinkybės. (duomenys neskelbtini) piliečiai į karinę tarnybą yra imami pažeidžiant nustatytą mobilizacijos tvarką, o jų panaudojimas kariniuose veiksmuose tam tikrais atvejais yra visiškai neapgalvotas ir nepateisinamas.

Taip pat (duomenys neskelbtini) kariai yra neretai paliekami likimo valiai – 2014 m. liepos 16 d. spaudoje buvo rašyta, jog 72-ojo motorizuotų pėstininkų dalinys buvo apsuptas (duomenys neskelbtini) remiamų sukilėlių (duomenys neskelbtini) rajone. Straipsnyje vienas iš apsuptos brigados pareigūnų dėstė, jog per apsuptį nebuvo įmanoma išvežti mirusiųjų ir sužeistųjų. 72-osios brigados pareigūno teigimu, yra pagrįstų įtarimų, jog vadovybės tarpe yra išdavikų, dėl ko (duomenys neskelbtini) pajėgos yra labai nepalankioje padėtyje, jų tarpe yra daug žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Remiantis kitu spaudoje paviešintu pasakojimu, pagal sutartis kariaujantys savanoriai ne tik negauna jokių atlyginimų, bet ir tais atvejais, kai yra sužeidžiami, jų ligos istorijose yra padaromi paprasčiausi įrašai „namų traumos“, todėl netenka galimybės už sužeidimus gauti kompensaciją. Mobilizacija (duomenys neskelbtini) yra vykdoma ne pagal įstatymų reikalavimus, ji yra veikiama korupcijos, kai kurie asmenys šios prievolės gali išvengti vien susimokėję atitinkamą sumą pinigų karinio skyriaus darbuotojams ar nusipirkę reikiamą gydytojo medicininę pažymą.

Tuo tarpu tie, kurie turėtų būti atleisti nuo karinės prievolės, yra imami be pagrindo. Migracijos departamentas nerinko ir netyrė informacijos apie (duomenys neskelbtini) vykstančią karinę mobilizaciją ir jos vykdymo tvarką, apie karinius veiksmus pasisakė remdamiesi tik (duomenys neskelbtini) gynybos ministerijos informacija, kuri ne visada gali būti laikoma objektyvia, nes, siekdama išvengti piliečių panikos, ministerija vengia skelbti tikrovę atitinkančią informaciją. Tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) bus tęsiama mobilizacija ir tarnauti bus pašauktas pareiškėjas. (duomenys neskelbtini) karinė mobilizacija vykdoma netinkamai, kariniuose veiksmuose dalyvaujantys kariai neretai žūsta dėl išdavikiškų ar gerai neapgalvotų karinės vadovybės veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo baimė ir atsisakymas atlikti karinę tarnybą yra pagrįstas objektyviomis priežastimis, jo kilmės valstybėje gresiantis persekiojimas už vengimą atlikti karo tarnybą, šiuo atveju būtų nepagrįstas ir neproporcingas. Pareiškėjas priklauso karinės prievolės (duomenys neskelbtini) vengiančių asmenų socialinei grupei, yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali pasinaudoti valstybės gynyba, nes grįžimo atveju jis būtų persekiojamas baudžiamąja tvarka už vengimą atlikti karinę tarnybą.

Pavieniai (duomenys neskelbtini) remiamų sukilėlių išpuoliai yra vykdomi ir (duomenys neskelbtini) mieste, dėl to, grįžimo į (duomenys neskelbtini) miestą atveju, pareiškėjui grės pavojus sveikatai, gyvybei, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. (duomenys neskelbtini) mieste yra vykdomi ne tik teroristiniai išpuoliai, tačiau ir yra stiprinama gynyba iš (duomenys neskelbtini) valdžios pusės. Taip pat atsižvelgiant į tai, jog (duomenys neskelbtini) miestas yra netoli (duomenys neskelbtini) teritorijos, egzistuoja reali grėsmė, kad neramumai šiame mieste peraugs į atvirus karinius veiksmus.

Taip pat (duomenys neskelbtini) nėra galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe, t.y. iki šiol nėra sukurta teisinė bazė, kuri užtikrintų, kad viduje persikėlusių asmenų teisės ir teisėti interesai bus užtikrinti, kad persikėlę jie galės gyventi pakankamai normalų gyvenimą, atitinkantį tos šalies standartus. Iki šiol nėra priimti reikiami poįstatyminiai aktai; tuo labiau, net jeigu jie būtų priimti, nėra žinoma, net ir juos priėmus, ar jie realiai veiks, bus vykdomi, ar užtikrins norinčių persikelti asmenų pagrindines teises ir teisėtus interesus.

Migracijos departamentas tinkamai nesurinko, neištyrė ir neįvertino informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybėje esančią situaciją po jo išvykimo į Lietuvos Respubliką, todėl taip pat nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjui negali būti suteikta papildoma apsauga. Kadangi Migracijos departamento atliktos procedūrinės klaidos negali būti ištaisytos bylą nagrinėjančio teismo, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, o Migracijos departamentas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo, kurio nagrinėjimo metu, prireikus, būtų atliktos papildomos pareiškėjo apklausos, atlikti papildomi tyrimai, surinkta aktuali informacija apie kilmės valstybėje esančią situaciją.

Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pagal susiklosčiusią valstybių praktiką, asmuo turi teisę atsisakyti atlikti privalomąją karinę tarnybą tuo atveju, jei valstybė vykdo šiurkščius humanitarinės teisės pažeidimus. Šiuo atveju nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) vykdytų humanitarinės teisės pažeidimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui turėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas dėl atsisakymo atlikti privalomąją karinę tarnybą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos tokiu smurto, dėl kurio turėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas, papildoma apsauga, kadangi iš jo pateiktų aplinkybių negalima konstatuoti, kad (duomenys neskelbtini) mieste yra paplitęs smurtas, dėl kurio pareiškėjui kiltų aptariama grėsmė. Jame taip pat nevyksta kariniai veiksmai, todėl nėra pagrindo suteikti papildomos apsaugos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno pareiškėjas, karinis konfliktas šiuo metu nevyksta, pasitaikantys pavieniai neramumai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo kilmės valstybėje padėtis yra nesaugi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86–87 str. prasme. Pareiškėjas prašymą grindžia teiginiu, kad tokio karinio konflikto grėsmė yra reali tik ateityje. Teismas pažymi, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jo kilmės valstybėje vykstantys neramumai nėra paplitę visos valstybės teritorijoje, didelėje jos dalyje padėtis yra stabili. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, valstybė nėra įgyvendinusi teisinio mechanizmo, kuriuo būtų pritaikomos papildomos garantijos valstybės viduje dėl karinio konflikto siekiantiems persikelti asmenims, šiuo atveju negali būti laikoma sąlyga, užkertančia galimybę pareiškėjui judėti valstybės viduje – byloje nenustatyta ypatingų aplinkybių, kurios patvirtintų priešingą išvadą. Teismas nenustatė pagrindo manyti, kad pareiškėjo kilmės valstybės jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Pažymėta, kad pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad šaukimo į karo tarnybą negavo, nes neturi (duomenys neskelbtini) nuolatinės gyvenamosios vietos. Šiuo atveju pareiškėjo argumentas, kad dėl galimos prievolės atlikti karinę tarnybą, jam turi būti suteikiamas prieglobstis ir papildoma apsauga, yra nepagrįstas. Nėra priežasčių manyti, jog prievolė atlikti karo tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą atlikti tokią tarnybą, yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūroms. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų apie savo statuso ypatumus, kurie leistų pagrįstai manyti, jog prievolė atlikti karo tarnybą jo kilmės valstybėje sudarytų sąlygas jo teisių pažeidimams, kurie galėtų būti laikomi pagrindu tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Karo tarnybos atlikimas yra neišvengiamai susijęs su didesniu pavoju ją atliekančio asmens sveikatai, gyvybei, tačiau, kaip buvo minėta, pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatas, tai savaime nelaikoma pagrindu suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį dėl bendros padėties jo kilmės valstybėje ir pareiškėjas nenurodė jokių ypatumų, dėl kurių jam galėtų kilti išskirtinė grėsmė jo kilmės valstybėje. Atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui nėra reikalinga tarptautinė apsauga, todėl nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tinkamai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarką, nėra pagrindo skundžiamo sprendimo naikinti remiantis skunde nurodytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad aiškinantis, ar apeliantas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje už vengimą atlikti karinę tarnybą, turėjo būti įvertintos galimos pasekmės tuo atveju, jei jis būtų grąžintas į kilmės valstybę. Tuo tikslu Migracijos departamentas bei bylą nagrinėjęs teismas privalėjo nuodugniai išanalizuoti apelianto asmenybę ir jo praeitį, išanalizuoti kilmės valstybėje galiojančius teisės aktus, vykdomą politiką ir kaip praktikoje įgyvendinama pareiga atlikti karinę tarnybą, įskaitant ir galimybę atlikti arba ne alternatyvią karinę tarnybą. Šiuo atveju Migracijos departamentas šių pareigų tinkamai neatliko, o bylą nagrinėjęs teismas padarytų klaidų tinkamai nenustatė, todėl netyrė ir nevertino.

Nagrinėjamu atveju nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neįvertino, ar šiuo konkrečiu atveju apelianto kilmės valstybėje pareiga atlikti karinę tarnybą gali būti prilyginta persekiojimui, ar tokios tarnybos atlikimo sąlygos sudaro rimtus žmogaus teisių pažeidimus, ar taikomos bausmės už atsisakymą atlikti karinę tarnybą neprilygsta persekiojimui.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atkeipti dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje C-472/13 A. L. S. prieš Bundesrepublik Deutschland. Apelianto argumentai ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju prieglobsčio prašymą nagrinėjančios nacionalinės institucijos turi patikrinti informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus, iš kurių būtų galima spręsti, ar prieglobsčio prašytojui gresiantis persekiojimas ir baudimas nėra diskriminacinio pobūdžio, be kita ko, ar yra proporcingas. Šiuo atveju, Migracijos departamentas net neanalizavo kas grėstų apeliantui kilmės valstybėje už vengimą atlikti karo prievolę, todėl atitinkamai neįvertino ir to, ar atsakomybės taikymas pareiškėjui neprilygtų persekiojimui.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nei Migracijos departamentas nesiaiškino apelianto atsisakymo dalyvauti kariniame konflikte motyvų, teismas šių aplinkybių taip pat netyrė ir neanalizavo, nesiaiškino, ar apelianto įsitikinimai ir pažiūros yra pakankamai gilios, jog dėl jų, karinės prievolės atlikimas reikštų elgimąsi priešingai savo įsitikinimams. Byloje visiškai nebuvo vertinama ir tai, ar apeliantas turi kokias nors galimybes atlikti alternatyvią karinę tarnybą, kuri būtų suderinama su prieglobsčio prašytojo turimais įsitikinimais. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei kilmės valstybėje alternatyvi karo tarnyba nėra numatyta, o už vengimą ją atlikti yra baudžiama, nepriklausomai nuo to, jog tokia bausmė esant normalioms aplinkybėms savo prasme gali būti proporcinga, nagrinėjamu atveju gali būti prilyginama persekiojimo veiksmams Ženevos konvencijos prasme ir tai yra vienas iš pagrindų prieglobsčio prašytojams į tarptautinę apsaugą. Taigi, byloje nenustačius ir neištyrus, jog kilmės valstybėje apeliantui yra galimybė atlikti alternatyvią karinę tarnybą (prievolę), kuri būtų suderinama su jo politiniais įsitikinimais, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog jo grįžimo į kilmės valstybę atveju negresia joks persekiojimo pavojus.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau nurodytus motyvus. Papildomai nurodė, kad apelianto nurodomame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, spręsdamas klausimą dėl karinės tarnybos atsisakymo pažymėjo, jog reikia įrodyti, kad atliekant karo tarnybą asmuo būtų priverstas daryti karo nusikaltimus, įskaitant netiesioginį dalyvavimą (pavyzdžiui, pagalbos teikimą); nėra būtina, kad nusikaltimai jau būtų daromi, tačiau asmuo turi įrodyti, kad jie bus daromi ateityje; turėjo pasinaudoti atsisakymo tarnauti dėl įsitikinimų procedūra, jei tokia egzistuoja; sankcijos už atsisakymą tarnauti nėra persekiojimas, jei jos proporcingos (pvz. tokios pačios, kaip Lietuvoje) ir nediskriminuojančios (t. y. nėra pagrindo manyti, kad kiti tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų baudžiami).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-1, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Migracijos departamento 2015 m. sausio 9 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliečiui R. R. buvo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Migracijos departamento 2015 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-1 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. UTPĮ 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymą, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečių prašymai suteikti pabėgėlio statusą ir (ar) papildomą apsaugą ne kartą pripažinti nepagrįstais panašiose bylose, kuriose buvo vertinami užsieniečių prašymai, grindžiami grėsme jų sveikatai ir gyvybei galimai atliekant karinę tarnybą jų kilmės valstybių karinėse pajėgose bei dėl karinių veiksmų jų kilmės valstybėse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-353/2012; 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2581/2011, 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1457/2011).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis. Nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) negalėtų grįžti dėl UTPĮ 86–87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad dėl galimos prievolės atlikti karinę tarnybą, jam turi būti suteikiamas prieglobstis ir (ar) papildoma apsauga, yra nepagrįstas. Nėra priežasčių manyti, jog prievolė atlikti karo tarnybą arba galima bausmė už atsisakymą atlikti tokią tarnybą, yra savaime diskriminacinė arba taikoma diskriminuojant dėl priežasčių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinėms pažiūroms.

Karinė tarnyba savaime nėra laikoma prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams ir prievolė atlikti karinę tarnybą ar bausmė už vengimą atlikti karinę tarnybą, net jei ji būtų reali, negali būti vertinama kaip individualaus poveikio priemonė, nukreipta asmeniškai prieš pareiškėją ir prilyginama veiksmui, pažeidžiančiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuostatas. Be to, (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame gyveno pareiškėjas, karinis konfliktas šiuo metu nevyksta, pasitaikantys pavieniai neramumai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo kilmės valstybėje padėtis yra nesaugi ĮUTP 86–87 straipsnių prasme.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentų dėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas vertino situaciją (duomenys neskelbtini) ir pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento 2015 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-1 yra pagrįstas ir teisėtas, taigi, pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. (R. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė