AS-602-1275-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-1275/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04276-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SOLMITA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SOLMITA“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „SOLMITA“ (toliau – ir UAB „Solmita“, pareiškėjas) patikslintame skunde prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. S-171(7-123/2014); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 68-58; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189; 4) panaikinti VMI 2014 m. spalio 28 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455 (toliau – ir Turto arešto aktas).

UAB „Solmita“ taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI 2014 m. spalio 28 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-9455 galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi priėmė UAB „Solmita“ patikslintą skundą, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas konstatavo, kad UAB „Solmita“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybe, kad pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas Turto arešto aktas, t. y. Vilniaus apskrities VMI sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-189, buvo priimtas 2014 m. balandžio 7 d. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovas metus laiko nematė pagrindo taikyti UAB „Solmita“ turtui arešto, o tik prasidėjus bylai, MGK panaikinus atsakovo sprendimą, nusprendė areštuoti UAB „Solmita“ turtą. Tai, kad metus laiko nebuvo taikomas areštas, anot pareiškėjo, patvirtina, jog arešto taikymo būtinybės nėra ir šiuo metu, tuo labiau, kad Turto arešto akto pagrindas yra neteisėtas. Pažymėjo, kad dėl nepagrįstai priimto Turto arešto akto pareiškėjui jau daroma žala, nes pareiškėjo turtui taikomas areštas daro neigiamą įtaką jo santykiams su kredito įstaigomis, verslo partneriais, neigiamai veikia jo mokumo vertinimą bei galimai ateityje turės neigiamos įtakos plėtros galimybėms. Dėl pritaikyto arešto UAB „Solmita“ negali realizuoti šiuo metu pardavinėjamo jai priklausančio komercinės paskirties žemės sklypo ir dėl to gali prarasti pirkėją bei patirti nuostolių. Be to, bet kuriuo metu atsakovas, vadovaudamasis Turto arešto aktu, turi galimybę areštuoti UAB „Solmita“ pinigines lėšas, o tai apskritai sužlugdytų bendrovės veiklą ir priverstų pareiškėją bankrutuoti.

Teismas pažymėjo, kad realus bei veiksmingas iki skundžiamų administracinių aktų priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantys aktai, kurių teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Atkreipė dėmesį, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog UAB „Solmita“ nepagrindė, kad nesustabdžius Turto arešto akto, ji patirtų ženklius praradimus, dėl kurių jai gali kilti realių sunkumų ar net grėsti bankrotas. Galimi bendrovės nuostoliai, jeigu atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Aplinkybė dėl UAB „Solmita“ reputacijos pablogėjimo yra susijusi ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto sprendimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios atsirastų teismui patenkinus pareiškėjo skundą. Žemės sklypo pardavimo aplinkybės taip pat nėra susijusios su atsakovo priimto sprendimo tinkamu įvykdymu. Tai, kad metus laiko nebuvo taikomas areštas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nepatvirtina, jog nėra turto arešto taikymo būtinybės. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus UAB „Solmita“ palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus Turto arešto aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą (b. l. 106-110), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria UAB „Solmita“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmestas, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Turto arešto aktas yra nepagrįstas ir neteisėtais, kadangi jis yra parengtas remiantis Vilniaus apskrities VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-189, kuris yra taip pat neteisėtas ir nepagrįstas. Vadinasi, jeigu pats turto arešto pagrindas, t. y. dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta tariama mokestinė nepriemoka, yra neteisėtas, tai ir Turto arešto aktas laikytinas neteisėtu. MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-171 (7-123/2014) patvirtino, jog VMI 2014 m. birželio 5 d. sprendimas (ir atitinkamai Vilniaus apskrities VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimas) yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, nėra jokios rizikos, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą paslėps, parduos ar kitokiu būdu jo neteks ir dėl to bus sunku arba bus neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Taigi nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį.

2. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl VMI iš esmės metus laiko nematė pagrindo taikyti pareiškėjo turtui arešto, o tik MGK panaikinus jos 2014 m. birželio 5 d. sprendimą, t. y. priėmus jai visiškai nepalankų sprendimą ir prasidėjus bylai, nusprendė areštuoti pareiškėjo turtą.

3. Dėl nepagrįstai taikomo turto arešto yra daroma žala. Pareiškėjas nurodė, jog jis vertina savo reputaciją, investuoja į ją, todėl jo turtui taikomas areštas daro neigiamą įtaką jo santykiams su kredito įstaigomis, verslo partneriais, neigiamai veikia jo mokumo vertinimą bei galimai ateityje turės reikšmingos neigiamos įtakos plėtros galimybėms; be to, VMI taikomas turto areštas suvaržo pareiškėjo nuosavybes teises, konkrečiai – pareiškėjo disponavimo teises, kadangi jis negali realizuoti šiuo metu pardavinėjamo jam priklausančio komercinės paskirties žemės sklypo; VMI bet kuriuo metu, vadovaudamasi Turto arešto aktu, turi galimybę areštuoti pareiškėjo pinigines lėšas, kas sužlugdytų jo veiklą ir priverstų pareiškėją bankrutuoti.

4. Pareiškėjas yra sąžiningas mokesčių mokėtojas ir mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su tikrinančiomis institucijomis.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas, nors ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Turto arešto akto galiojimą, tačiau argumentus teikia dėl Turto arešto akto neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atsakovo vertinimu, Turto arešto akto teisėtumas nėra mokestinio ginčo dalykas. Ginčijant turto arešto paskyrimą, yra ginčijamas kitas (savarankiškas) individualaus pobūdžio administracinis aktas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Turto arešto akto pagrįstumo yra nenagrinėti toje pačioje byloje, kuri iškelta dėl mokestinių prievolių pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pritaria atsakovo VMI atsiliepime išdėstytiems motyvams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Solmita“ kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti MGK 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. S-171(7-123/2014); 2) panaikinti VMI 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 68-58; 3) panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-189; 4) panaikinti VMI 2014 m. spalio 28 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-9455. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti VMI 2014 m. spalio 28 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-9455 galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi priėmė UAB „Solmita“ patikslintą skundą, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nesustabdžius Turto arešto akto, jis patirtų didelius praradimus, dėl kurių jam gali kilti realių sunkumų ar net grėsti bankrotas. Teismas akcentavo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad būtų sustabdytas skundžiamo sprendimo galiojimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas 2014 m. spalio 28 d. VMI turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-9455. Pareiškėjas siekia, kad kol ginčas bus nagrinėjamas teisme, būtų sustabdytas šio sprendimo galiojimas.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nesustabdžius Turto arešto akto, jis patirtų didelius praradimus, dėl kurių jam gali kilti realių sunkumų ar net grėsti bankrotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo motyvai yra pagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad taikomas turto areštas daro neigiamą įtaką bendrovės reputacijai, santykiams su kredito įstaigomis, verslo partneriais, neigiamai veikia mokumo vertinimą ir galimai ateityje turės neigiamos įtakos plėtros galimybėms. Pažymėtina, kad šie argumentai susiję iš esmės ne su Turto arešto aktu, bet su mokestinio ginčo nagrinėjimu iš esmės, kas gali turėti įtakos pareiškėjo reputacijai. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl didelės turtinės žalos atsiradimo. Be to, tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Kiti pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (tai, kad VMI turi galimybę bet kada areštuoti pareiškėjo pinigines lėšas, kas sužlugdytų pareiškėjo veiklą ir priverstų pareiškėją bankrutuoti) nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog ginčijamo sprendimo (2014 m. spalio 28 d. VMI turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-9455) vykdymas gali sukelti didelę žalą pareiškėjui, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nepagrindė, kad ginčijamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl šią nutarties dalį naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SOLMITA“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „SOLMITA“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius