A-858-1655-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1655/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01613-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI–K), 20 000 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 11 d. buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose, kurių plotas apie 8 m2, pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis. Konkrečių laikotarpių, kada buvo kalinamas kokiose kamerose, kokio ploto ir kiek konkrečiai kameroje būdavo asmenų pareiškėjas pateikti negali, kadangi atsakovas atsisakė šiuos duomenis jam pateikti. Nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Pareiškėjas kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl to jis patyrė didelę neturtinę žalą kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl Lukiškių TI–K neteisėtų veiksmų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo V. B. skundą (b. l. 8-11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog V. B. atvyko į Lukiškių TI-K 2011 m. spalio 18 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112, kurios plotas – 7,28 m2, vakare kameroje buvo – 3 asmenys; nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 335, kurios plotas – 7,71 m2, kurioje 2011 m. spalio 19 d. ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; 2011 m. spalio 20 d.–2011 m. spalio 25 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2011 m. spalio 26 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; 2011 m. spalio 27 d.–2011 m. lapkričio 3 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2011 m. lapkričio 4 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2011 m. lapkričio 5 d.–2011 m. lapkričio 6 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2011 m. lapkričio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas – 8,03 m2, ryte kameroje buvo 2, vakare – 4 asmenys; 2011 m. lapkričio 8 d. išvyko į Jonavos areštinę; 2011 m. lapkričio 10 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m2, joje vakare buvo 5 asmenys; nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. sausio 17 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 155, plotas – 7,94 m2, kurioje 2011 m. lapkričio 11 d. ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2011 m. lapkričio 12 d.–2011 m. lapkričio 22 d. 2011 m. lapkričio 24 d.–2011 m. gruodžio 6 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2011 m. lapkričio 23 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2011 m. gruodžio 7 d. kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys; 2011 m. gruodžio 8 d. kameroje ryte ir vakare 3 asmenys; 2011 m. gruodžio 9 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2011 m. gruodžio 10 d.–2011 m. gruodžio 27 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2011 m. gruodžio 28 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2011 m. gruodžio 29 d.–2012 m. sausio 17 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. sausio 18 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2012 m. sausio 30 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 m2, joje vakare buvo 4 asmenys; nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 372, kurios plotas – 7,23 m2, 2012 m. sausio 31 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 7 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. vasario 8 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2012 m. vasario 9 d. kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys; 2012 m. vasario 10 d.

–2012 m. vasario 26 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. vasario 27 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; 2012 m. vasario 28 d.–2012 m. kovo 4 d. ir 2012 m. kovo 14 d.–2012 m. kovo 19 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. kovo 5 d.–2012 m. kovo 12 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys; 2012 m. kovo 13 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys; 2012 m. kovo 20 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2012 m. kovo 21 d.–2012 m. balandžio 9 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. balandžio 10 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2012 m. balandžio 11 d.–2012 m. gegužės 13 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. gegužės 14 d.–2012 m. gegužės 16 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys; 2012 m. gegužės 17 d. išvyko į Jonavos areštinę; 2012 m. gegužės 24 d. atvyko iš Jonavos areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, kurios plotas – 7,48 m2, joje vakare buvo 5 asmenys; nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. birželio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 177, kurios plotas – 7,94 m2, kameroje 2012 m. gegužės 25 d. ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; 2012 m. gegužės 26 d.–2012 m. gegužės 28 d. ir 2012 m. gegužės 30 d.–2012 m. birželio 7 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys; 2012 m. gegužės 29 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys; nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas – 7,18 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys.

Atsakovas neneigė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Pažymėjo, kad 2011 m. spalio 19 d. ryte, 2011 m. spalio 26 d. ryte, 2011 m. lapkričio 7 d. ryte, 2012 m. sausio 31 d. ryte, 2012 m. vasario 27 d. ryte, nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 12 d., 2012 m. kovo 13 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą – 3,6 m2. Nurodė, jog laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 30 d., nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Atsakovas pabrėžė, jog siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Atsakovas nurodė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 63-68) pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 200 Lt neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinės bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas V. B. į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. spalio 18 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112, kurios plotas – 7,28 m2, vakare kameroje buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,42 m2); nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 335, kurios plotas – 7,71 m2, kurioje 2011 m. spalio 19 d. ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,57 m2); 2011 m. spalio 20 d.–2011 m. spalio 25 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,57 m2); 2011 m. spalio 26 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,57 m2); 2011 m. spalio 27d.–2011 m. lapkričio 3 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,57 m2); 2011 m. lapkričio 4 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,92 m2); 2011 m. lapkričio 5 d.–2011 m. lapkričio 6 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,92 m2); 2011 m. lapkričio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 296, kurios plotas – 8,03 m2, ryte kameroje buvo 2, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 2,00 m2); 2011 m. lapkričio 8 d. išvyko į Jonavos areštinę; 2011 m. lapkričio 10 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m2, joje vakare buvo 5 asmenys (vienam asmeniui teko 1,47 m2); nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2012 m. sausio 17 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 155, kurios plotas – 7,94 m2, kurioje 2011 m. lapkričio 11 d. ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. lapkričio 12 d.–2011 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. lapkričio 24 d.–2011 m. gruodžio 6 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. lapkričio 23 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. gruodžio 7 d. kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. gruodžio 8 d. kameroje ryte ir vakare 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,64 m2); 2011 m. gruodžio 9 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. gruodžio 10 d.–2011 m. gruodžio 27 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. gruodžio 28 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2011 m. gruodžio 29 d.–2012 m. sausio 17 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2012 m. sausio 18 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2012 m. sausio 30 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 m2, joje vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,85 m2); nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 372, kurios plotas – 7,23 m2, 2012 m. sausio 31 d. kameroje buvo ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 7 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); 2012 m. vasario 8 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,80 m2); 2012 m. vasario 9 d. kameroje ryte buvo 4, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 1,80 m2); 2012 m. vasario 10 d.–2012 m. vasario 26 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); 2012 m. vasario 27 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); 2012 m. vasario 28 d.–2012 m. kovo 4 d. ir 2012 m. kovo 14 d.–2012 m. kovo 19 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); 2012 m. kovo 5 d.–2012 m. kovo 12 d. kameroje ryte ir vakare buvo 2 asmenys (vienam asmeniui teko 3,61 m2); 2012 m. kovo 13 d. kameroje ryte buvo 2, vakare – 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); 2012 m. kovo 20 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,80 m2); 2012 m. kovo 21 d.–2012 m. balandžio 9 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,80 m2); 2012 m. balandžio 10 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,80 m2); 2012 m. balandžio 11 d.–2012 m. gegužės 13 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,80 m2); 2012 m. gegužės 14 d.–2012 m. gegužės 16 d. kameroje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,41 m2); 2012 m. gegužės 17 d. išvyko į Jonavos areštinę; 2012 m. gegužės 24 d. atvyko iš Jonavos areštinės ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 110, kurios plotas – 7,48 m2, joje vakare buvo 5 asmenys (vienam asmeniui teko 1,49 m2); nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. birželio 7 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 177, kurios plotas – 7,94 m2, kameroje 2012 m. gegužės 25 d. ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2012 m. gegužės 26 d.–2012 m. gegužės 28 d. ir 2012 m. gegužės 30 d.–2012 m. birželio 7 d. kameroje ryte ir vakare buvo 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); 2012 m. gegužės 29 d. kameroje ryte buvo 3, vakare – 4 asmenys (vienam asmeniui teko 1,98 m2); nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 11 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas – 7,18 m2, kurioje ryte ir vakare buvo 3 asmenys (vienam asmeniui teko 2,39 m2).

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 11 d. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus 3,6 m2 gyvenamasis plotas kameroje, taip pat laikant jį antisanitarinėmis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), tačiau šioje higienos normoje nėra nustatytas minimalus kamerų tipo patalpų plotas, tenkantis vienam joje kalinamam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių–pataisos namus).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 11 d., išskyrus laikotarpius nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 9 d. (pareiškėjas buvo išvykęs į Jonavos areštinę), nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 29 d. (pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę), nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 12 d. (plotas kameroje atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus) ir nuo 2012m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 23 d. (pareiškėjas buvo išvykęs į Jonavos areštinę), nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Įsakyme nustatyto dydžio (3,6 m2), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Teismas nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, yra įrodyti.

Teismas pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo skunde nurodomi sveikatos sutrikimai (pablogėjo sveikata, depresija) atsirado dėl jo kalinimo nepriimtinomis sąlygomis. Nurodė, jog iš Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2012 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. 24-3164 matyti, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2012 m. birželio 11 d. į psichologinę tarnybą nei žodžiu nei raštu nesikreipė. Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyrius 2012 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 24-3197 nurodė, kad V. B. per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2012 m. birželio 18 d. nei raštu nei žodžiu dėl laikymo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje įrašų apie jo sveikatos pablogėjimą ginčijamu laikotarpiu nėra, išskyrus vizitus pas gydytoją odontologą. Asmens sveikatos istorijoje yra 2012 m. sausio 10 d. gydytojos įrašas, kad sveikatos būklė stabili, analogiški duomenys nurodyti ir Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 10 d. medicininiame pažymėjime. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas sprendė jog įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe ir psichinei, nepateikta. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nėra. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri, kaip matyti iš sutarties sąlygų, įsipareigojusi atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus keturis kartus per mėnesį.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, šalies ekonominę padėtį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, priteisė pareiškėjui 1 200 Lt neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 11 d.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 95-97) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti jam 20 000 Lt neturtinės žalos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo administracinės bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nėra. Pabrėžia, jog spaudoje daug rašoma apie blogas kalinimo sąlygas Lietuvoje.

Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam priteisė apie po 5 Lt už kiekvieną dieną, praleistą nežmoniškomis sąlygomis. Pažymi, jog 8 m2 patalpoje, kurioje be dviejų ar net trijų dviaukščių geležinių gultų, dar yra kriauklė ir išvietė, atsistojus praktiškai laisvo ploto nelieka. Pareiškėjas remiasi 2006 metų Europos ministrų komiteto rekomendacijoje pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog jam turėtų būti padidinta priteistina neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą (b. l. 114-117) prašo pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Lukiškių TI-K pateiktus duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

Pabrėžia, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų didelis. Priešingai, byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą nesikreipė, be to, pareiškėjas nei raštu nei žodžiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo sąlygų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Nurodo, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Atsakovas nurodo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atitinkamai, atsakovas mano, jog pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 11 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, dėl to jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo jo sveikata.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais dokumentais, nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nagrinėjamu laikotarpiu, tam tikrą laiko dalį (2011 m. spalio 19 d. ryte, 2011 m. spalio 26 d. ryte, 2011 m. lapkričio 7 d. ryte, 2012 m. sausio 31 d. ryte, 2012 m. vasario 27 d. ryte, nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2012 m. kovo 12 d., 2012 m. kovo 13 d. ryte) vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, dalį laikotarpio (2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d., nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 30 d., nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 24 d.) pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos, o likusią laikotarpio dalį (iš maždaug aštuonių mėnesių) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad pareiškėjas būtų kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat netinkamai nustatė patirtos neturtinės žalos dydį. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Ginčui aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Kaip minėta, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010; 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-890/2013).

Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepateikė įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K yra antisanitarinės, dėl ko jam sutriko sveikata, bei nurodo, jog spaudoje pateikiama daug kitų Europos Sąjungos šalių ekspertų straipsnių apie blogas kalinimo sąlygas Lietuvoje.

Teisėjų kolegija šį pareiškėjo argumentą dėl antisanitarinių laikymo sąlygų ir dėl to, jog būtent dėl kalinimo sąlygų sutriko sveikatos, tame tarpe ir psichinės, būklė atmeta kaip nepagrįstą.

Viena vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Vis dėlto kaip jau buvo minėta pirmiau, kalbant apie pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus, pažymėtina, kad viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovo neteisėtus veiksmus, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent asmuo, kuris grindžia savo reikalavimus tam tikromis aplinkybėmis, privalo pateikti įrodymus, konkrečiu atveju, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir patirtos žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje nukrypstama nuo minėtos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir laikomasi nuostatos, kad, atsižvelgiant į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, bylose dėl EŽTK 3 straipsnio pažeidimo griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti pries Rusiją).

Vis dėlto teisėjų kolegijos vertinimu tai neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pateikti kiek įmanoma išsamesnę informaciją apie tas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą teismui. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kiek tai susiję su pareiškėjo nurodomu laikymu antisanitarinėmis sąlygomis ir jų poveikio pareiškėjo sveikatai, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, o, kiek tai susiję su jo nurodomu sveikatos pablogėjimu - priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėto neveikimo (ploto trūkumo) ir pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu argumentu dėl jo laikymo antisanitarinėmis sąlygomis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neturtinę žalą kildino iš esmės iš per mažo jam suteikto ploto, tik abstrakčiai nurodė, kad buvo laikomas žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas taip pat nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą antisanitarinėmis sąlygos (išskyrus nustatytą faktinę aplinkybę dėl per mažo kalininio ploto), nepaaiškino, kuo pasireiškė jo minėtos antisanitarinės sąlygos. Tuo tarpu atsakovo atstovas byloje pateikė įrodymus, konkrečiai, 2009 m. gruodžio mėn.paslaugų teikimo sutartį (b.l. 14-20), pagal kurią numatyta 4 kartus per mėnesį atlikti pataplų priežiūrą ir einamuosius profilaktinius patikrinimus, taip pat 2012 m. lapkričio 22 d. pažymą (b.l. 38), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo-izoliatoriaus administraciją jo laikymo šioje įstaigoje metu dėl sulaikymo sąlygų nesikreipė, skundų nepateikė.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu sveikatos sutrikdymu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadas dėl to, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šį pareiškėjo teiginį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pareiškėjas į sulaikymo įstaigos administraciją buvo kreipęsis dėl danties skausmo (b.l. 47), taip pat dėl dešinės plaštakos skausmų (b.l. 54), dėl minėtų nusiskundimų pareiškėjui buvo suteiktos medicininės paslaugos (b.l. 44-46, 53, 55-59). Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu iš esmės sutinka ir pirmosios instancijos teismo pateiktų motyvų iš naujo nekartoja. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši pareiškėjo apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos už per mažą kalinimo plotą dydį teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant tokios žalos dydį turi būti atsižvelgiama į visą eilę faktorių: sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, pareiškėjui jo kalinimo metu suteikto ploto dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėją, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl tokių kalinimo sąlygų būtų reikšmingai pablogėjusi jo sveikata. Spręsdama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į Lietuvos Respublikoje esantį pragyvenimo lygį (byloje vertinamu laikotarpiu minimali mėnesinė alga – 800 lt (2007 m. gruodžio 17 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1368) ir šios kategorijos bylose formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Įvertinusi pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo), atlyginti adekvačia suma laikytina 2 600 Lt suma. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta jo prašoma 20 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 2 600 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: priteisti pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 2600 litų (dviejų tūkstančių šešių šimtų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys