A-662-1162-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1162/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02670-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (1.7)-S-2192-13 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2013 m. birželio 28 d. prašymą ir suteikti jo prašomą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-6130-235/2013; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt turtinei ir 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad 2013 m. birželio 28 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Pasak pareiškėjo, atsakovo neteisėti veiksmai sukėlė sunkias teisines pasekmes, padaryta žala, kuri tęsiasi iki šiol. Skunde aiškino, jog atsakovas savo ankstesniame atsisakyme skirti jam teisinę pagalbą nurodytoje byloje teigė, kad neva jis pats gali apginti savo teises civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013. V. S. tvirtino, jog nebuvo išgirsti jo argumentai, kad be kvalifikuotos teisinės pagalbos apginti savo teises byloje prieš profesionalų aferistą R. R. jis negalės.

Pareiškėjas Tarnybos darbuotojus kaltino biurokratiškumu, aiškino, jog daug kartų tai įrodė teismai. Skundžiamame atsisakyme, pasak pareiškėjo, atsakovas nurodė, kad jis jau pakartotinai kreipiasi su panašiu prašymu toje pačioje byloje. Pažymėjo, jog atsakovas užsispyręs kartoja išgalvotą motyvą, kad civilinė byla neva yra neperspektyvi, ir motyvuoja šį teiginį vienpusiškai parinktais argumentais. Toks išsamus aplinkybių konstatavimas, neatlikus teisminio tyrimo, neapklausus liudytojų, neišnagrinėjus dokumentų ir įrodymų parodo, kad tokiu būdu atsakovo valdininkai, būdami neigiamai nusiteikę V. S. atžvilgiu, kerštauja jam už principingą poziciją. Atsakovas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi siekdamas neteisėtų tikslų.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas piktdžiugiškai bando įtikinti teismą, kad neva jis pats, be kvalifikuotos teisinės pagalbos, gali apginti savo interesus civilinėje byloje, remdamasis tuo, kad padedamas trečiųjų asmenų sugebėjo parengti ieškinį, kurį teismas priėmė nagrinėti. Nurodė, jog siekdamas užtikrinti lygybę teismas priėmė 2013 m. balandžio 25 d. protokolinį sprendimą, kuriuo bylą atidėjo vėlesniam laikui, suteikdamas jam galimybę dar kartą kreiptis teisinės pagalbos, kurią gauti turi teisę dėl socialinės padėties. Atsakovas nenurodė, kaip lėšų stokojantis ieškovas galės padengti teismo išlaidas, kurios jam garantuojamos valstybės teikiant teisinę pagalbą. Pareiškėjui kyla įtarimas, kad atsakovas R. R., būdamas suinteresuotu asmeniu byloje, galėjo pasiūlyti kyšį Tarnybos valdininkams, kad jie neteiktų V. S. teisinės pagalbos nurodytoje civilinėje byloje. Atsakovas pastoviai ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nurodė, kad skundžiamą aktą rengė A. S., kuri, pasak pareiškėjo, jam pareiškė jog rašys atsisakymą ne dėl to, jog jam jau buvo anksčiau atsakyta, o dėl to, jog jis pastoviai konfliktuoja su Tarnyba, skundžia ją teismams ir kitoms institucijoms. V. S. nurodė, kad atsakovas ignoravo faktą, jog ieškinys parengtas su specialisto pagalba ir ne visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, nes reikia rengti patikslintą skundą. Atsakovas ignoravo faktą, jog pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, neturi teisinio išsilavinimo, yra valstybės išlaikomas asmuo, negali apmokėti teismo išlaidų. Pareiškėjas tvirtino, kad negalės savarankiškai atstovauti civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 prieš R. R., nes pažeista šalių pusiausvyra, kadangi pastarąjį atstovauja kvalifikuotas advokatas. Atsakovo atsisakymas skirti teisinę pagalbą ginant pažeistas teises, pareiškėjo įsitikinimu, yra ciniškas biurokratų kerštas dėl to, kad jau keletą metų jis kovoja dėl pažeistų teisių nesuteikiant teisinės pagalbos. Skunde aiškino, kad atsakovas motyvuoja savo atsisakymą, jog byla neperspektyvi. Tačiau, pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad bylos perspektyvumą apsprendžia tik teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.

Nurodė, kad skundžiamas individualus atsakovo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio, nėra pagrįstas teisės normomis, jame neatsakyta į iškeltą klausimą. Dokumentas nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Tarnyba neatliko administracinių procedūrų. Manė, kad Tarnybos darbuotojai yra nekompetentingi, nes nežino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio, jog valstybės tarnautojai tarnauja žmonėms. Pareiškėjas akcentavo, kad savo veiksmais atsakovas jam padarė neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Šiuo atveju atsakovui tenka atsakomybė pagal Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, kuriose numatoma atlyginti žalą, padarytą dėl valstybės tarnautojų veiksmų, jeigu jie neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Pareiškėjas tvirtino, kad be teisinės pagalbos nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti jam atsakovo sukeltą materialinę ir nematerialinę žalą. Manė, kad materialinė žala atsirado dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose, nuo 2010 metų.

Atsakovas Tarnyba, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 40–47) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Pagrįsdama savo poziciją Tarnyba paaiškino, kad Sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą priimtas išsamiai išnagrinėjus prašymą ir su juo susijusius dokumentus. Nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo apskundimo yra nepagrįstas, o atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Sprendime detaliai išdėstytos faktinės bylos aplinkybės ir motyvai, kurių pagrindu Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad šios bylos ginčo dalykas yra Tarnybos Sprendimas atsisakyti suteikti V. S. antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 apeliacine tvarka. Šiame sprendime nebuvo pasisakoma, jog V. S. gali savarankiškai apginti savo pažeistas teises, nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba. Tarnyba Sprendime vertino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą apeliaciniam teismui. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog skunde pareiškėjas nenurodo jokių reikšmingų motyvų, patvirtinančių, kad Tarnyba nepagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2013 m. liepos 2 d. prašymą. Pasak atsakovo, V. S. taip pat pateikia subjektyvius, jokiais įrodymais nepatvirtintus argumentus, dėl ko Sprendimas yra nepagrįstas ir kodėl Tarnyba ir jos darbuotojai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi. Tarnybos manymu, pareiškėjas, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant apylinkės teismo sprendimą jo savarankiškai inicijuotoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013, kurioje ne kartą Tarnybos prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, o be jokių argumentų, skųsdamas Tarnybos sprendimus, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

Paaiškino, kad V. S. Tarnybai 2012 m. vasario 1 d. pateikė prašymą, reg. Nr. (1.9.)-ATP-438-12, suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš R. R.. Tarnyba 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Minėto sprendimo pagrįstumas buvo įvertintas pirmosios instancijos teisme ir konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

V. S. Tarnybai 2012 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą, reg. Nr. (1.9.)-GD-949-12, iš naujo išnagrinėti jo 2012 m. vasario 1 d. prašymą, reg. Nr. (1.9.)-ATP-438-12. Nurodė, kad yra darbo sutartis, patvirtinanti, jog R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje vyriausiuoju buhalteriu. Tarnyba, išnagrinėjusi šį prašymą, dokumentus, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į prokurorą dėl proceso baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (atsiradusios darbo sutarties, kuri nebuvo įvertinta ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu), 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1999-12 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Vilniaus apygardos prokuroras 2013 m. birželio 5 d. nutarimu V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atmetė. Tai reiškia, kad naujų aplinkybių, patvirtinančių, jog yra pagrindas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra. Tarnybos sprendimo Nr. 1.9.VS-1999-12 pagrįstumas buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme ir konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.

Atsakovo manymu, V. S., nepaisydamas anksčiau Tarnybos priimtų sprendimų, įvertintų administracinių teismų, savarankiškai inicijavo civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Nepaisant to, kad pareiškėjo iniciatyva yra pradėta ši civilinė byla, tai nereiškia, kad išnyko aplinkybės, patvirtinančios antrinės teisinės pagalbos teikimo neperspektyvumą, kadangi pareiškėjas savo ieškinį minėtoje civilinėje byloje grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau ne kartą buvo įvertintos teismų. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, pradėjęs civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013, nepaisydamas administracinių teismų priimtų sprendimų, toliau kreipėsi į Tarnybą, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad V. S. Tarnybai pateikė 2013 m. vasario 14 d. prašymą (reg. Nr. (1.9.)-ATP-513-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje civilinėje byloje. Tarnyba 2013 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-586-13 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą šioje civilinėje byloje. Pareiškėjas apskundė Tarnybos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. I-2624-244/2013 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos sprendimo Nr. (1.9.)-S-586-13 atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu V. S. ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011, kuriuo V. S. pripažintas kaltu įvykdęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, turi prejudicinę galią civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013. Pareiškėjas šioje civilinėje byloje reikalavo priteisti iš R. R. turtinę ir neturtinę žalą, padarytą minėto asmens neteisėtais veiksmais, kurie, pareiškėjo nuomone, pasireiškė baudžiamosios bylos Nr. 1-311-203/2011 V. S. iškėlimu, dėl ko buvo priimtas nuosprendis pripažinti pareiškėją kaltu ir paskirti baudą už padarytas nusikalstamas veikas. Pasak Tarnybos, naujų aplinkybių, patvirtinančių, jog minėta byla yra perspektyvi ir pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, neatsirado.

Pareiškėjas, pasak atsakovo, mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013 ir atmesdamas jo ieškinį dėl žalos atlyginimo, neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendyje nustatytais faktais, kurie kitoje byloje yra prejudiciniai. Nepaisydamas to, bet kokiais motyvais siekia gauti antrinę teisinę pagalbą. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, kurį V. S. siekia apskųsti, yra motyvuotai išdėstytos aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjo ieškinys yra atmestas. Pareiškėjas šiuo atveju neturi ir negali pateikti jokių argumentų, rašytinių įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą dėl žalos pareiškėjui atlyginimo iš R. R.. Tarnyba tvirtino, kad suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą, akivaizdu, kad advokatui nebūtų galimybės parengti apeliacinį skundą, atitinkantį materialinės ir procesinės teisės normas. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo skundimas vien dėl to, kad jis gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, tačiau, nesant jokių apskundimo pagrindų, neatitiktų Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principų.

Tarnyba taip pat pažymėjo, kad spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo, atsižvelgdama į Įstatymo nuostatas, privalo vertinti kiekviename pareiškėjo prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą išdėstytų reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, o yra susijusi su įstatyme nustatytomis sąlygomis. Todėl atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą pats savaime negali būti laikomas neteisėtu. Atsakovo nuomone, V. S. privalo įrodyti Tarnybos veiksmų neteisėtumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo jokių konkrečių neteisėtų veiksmų, o tik pateikia savo samprotavimus bei cituoja Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį, pateikia administraciniuose teismuose išnagrinėtų bylų sąrašą ir kt., kurie nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Atkreipė dėmesį, jog V. S. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą.

Atsakovas abejojo, ar skunde nurodyti jo veiksmai galėjo priversti pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, atimti elementarius buities patogumus, sukelti emocinę ir dvasinę depresiją ir psichologiškai traumuoti jį. Tai, kad pareiškėjas sistemingai skundžia valstybės valdžios institucijų ir teismų sprendimus, patvirtina V. S. skunde nurodyta informacija apie bylų skaičių teismuose, įrodo, kad tokiu elgesiu jis siekia bylinėtis su institucijomis ir tai neturtinės žalos nesukelia, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalaujama atlyginti neturtinė žala yra formalus ir akivaizdžiai nepagrįstas reikalavimas. Tarnyba manė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus V. S. prašyme nurodytas aplinkybes ir kitus dokumentus, vadovaujantis teisės aktais, nenukrypstant nuo juose įtvirtintų taisyklių ir neperžengiant šiai institucijai priskirtų kompetencijos ribų. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju ginčijamuose Tarnybos veiksmuose nėra neteisėtumo, kas šiuo atveju suteiktų pareiškėjui teisę gauti iš Lietuvos valstybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. S. 2013 m. liepos 2 d. pateikė Tarnybai prašymą skirti jam antrinę teisinę pagalbą skundžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą (civilinės bylos Nr. 2-130-235/2013), kuriuo atmestas jo ieškininis reikalavimas priteisti iš atsakovo R. R. 50 000 Lt materialinei ir moralinei žalai atlyginti (b. l. 121–124). Tarnybos 2013 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (1.7)-S-2192-13 V. S. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo pateiktą prašymą (b. l. 8–12). Iš skundžiamo Tarnybos Sprendimo matyti, kad jis yra grindžiamas Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir 2 punkte nurodytais pagrindais. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ar atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.) ir pažymėjo, kad Tarnyba ne tik turi teisę, tačiau ir privalo vertinti atstovavimo byloje perspektyvumą, o savo išvadą dėl teisinės pagalbos teikimo ar atsisakymo ją teikti pagrįsti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumos įvertinimu, t. y. atsižvelgti į teismo priimtus procesinius sprendimus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimo dalyku, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimus, jo pateikus dokumentus ir kt. Kaip minėta, pareiškėjas V. S. antrinės teisinės pagalbos teikimu siekia apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą (civilinės bylos Nr. 2-130-235/2013), kuriuo atmestas pareiškėjo ieškininis reikalavimas priteisti iš atsakovo R. R. 50 000 Lt materialinei ir moralinei žalai atlyginti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad V. S. teismui pateiktą ieškinį pagrindė tuo, kad dėl R. R. melagingų parodymų jis buvo nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio nuostatas (b. l. 121–127).

Nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu pareiškėjas V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jam už tai paskirta subendrinta bausmė – 2 600 Lt (20 MGL) dydžio bauda (b. l. 61–70). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi V. S. apeliacinis skundas atmestas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendis paliktas nepakeistas (b. l. 58–60). Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi V. S. prašymas atnaujinti kasacinio skundo padavimo terminą atmestas (b. l. 57)

Pagal CPK 182 straipsnio 3 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendis nenuginčytas, įsiteisėjęs. Nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią, iš naujo negali būti įrodinėjamos ar paneigiamos. Tai ne kartą pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CPK 182 straipsnio 3 dalies nuostatas (2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008 ir kt.). Taigi įsiteisėjęs teismo nuosprendis negali būti revizuojamas.

Šio ginčo atveju pareiškėjas, reikšdamas R. R. ieškinį, kuriuo prašo priteisti 50 000 Lt žalai atlyginti, ir nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimu iš esmės siekia paneigti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, t. y. įrodyti, kad šis nuosprendis buvo grindžiamas melagingais R. R. parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje neperspektyvus, nes nenuginčijus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, advokatas negalėtų paruošti apeliacinio skundo, kuris atitiktų procesinės ir materialinės teisės normas.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendė, kad Tarnyba 2013 m. liepos 5 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę ir turtinę žalą kildino iš Tarnybos 2013 m. liepos 5 d. sprendimo neteisėtumo. Skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjo prašomą antrinę teisinę pagalbą galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų pripažįstamas neteisėtu ir panaikintas. Taigi minėti skundo reikalavimai yra išvestiniai reikalavimo panaikinti Tarnybos Sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmesti ir išvestiniai skundo reikalavimai.

III. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 154-161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog teismas išnagrinėjo bylą grubiai pažeisdamas procesines pareiškėjo teises. Teismas ignoravo pareiškėjo 2013 m. spalio 27 d. prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė skirti kitą teismo posėdžio datą. Pareiškėjo byla buvo peržiūrėta jam už akių, iš anksto turint tikslą atmesti jo skundą. Nurodo, kad teismas jam nepranešė apie sprendimo paskelbimo datą, dėl to pareiškėjas negalėjo dalyvauti paskelbiant teismo sprendimą ir laiku jį gauti. Sprendimą teismas vėliau išsiuntė neteisingu adresu, nurodydamas buto Nr. 71, nors visuose dokumentuose buvo nurodytas buto Nr. 70. Teismo atsisakymas tenkinti pareiškėjo skundą pagal jame nurodytus motyvus yra neobjektyvus ir atspindi teismo tendencingumą. Teismas nepagrįstai sprendime pakartojo atsakovo argumentus, citavo išgalvotus motyvus ir niekinius pasiteisinimus, ignoravo kitų įstatymų reikalavimus, nepagrįstai pateisino neteisėtą atsakovo veikimą ir neveikimą. Dėl moralinės žalos šioje administracinėje byloje nurodo, jog ji yra aiškiai matoma dėl to, kad atsakovas, atsisakydamas teikti teisinę pagalbą, sutrukdė ginti pareiškėjo teises ir pažeistus interesus. Pažymi, jog civilinė byla Nr. 2-130-235/2013 jau yra peržiūrima Vilniaus miesto apylinkės teisme. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas įsiteisėjo ir liko neapskųstas dėl atsakovo kaltės, kuris atsisakė pareiškėjui suteikti teisinę pagalbą. Cituoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1775-580/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010. Pažymi, jog be teisinės pagalbos nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti atsakovo jam sukeltą materialinę ir nematerialinę žalą.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108-172) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėsto, jog apeliantas nenurodo jokių reikšmingų motyvų ir nepateikia jokių įrodymų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti neteisėtas. Pareiškėjas teismo sprendimą skundžia formaliai naudodamasis teise apskųsti teismo sprendimą, be jokių teisinių argumentų. Pareiškėjo savarankiškai rengiami procesiniai dokumentai teismams patvirtina, jog pareiškėjas gali pasinaudoti teise į teisminę gynybą, nesinaudodamas advokato paslaugomis, todėl antrinės teisinės pagalbos neteikimas neužkerta pareiškėjui teisės savarankiškai parengti ir pateikti teismui apeliacinį skundą. Pažymi, kad didelė dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos informacijos nėra susijusi su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku. Teigia, jog pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus VGTPT 2013 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (1.7)-S-2192-13, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą apeliacine tvarka apskundžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais bei atsakovo padaryta išvada, kad V. S. prašymas Nr. (1.7)-ATP-2278-13 suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus.

VGTPĮ 3 straipsnio 2, 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekiant šių principų įgyvendinimo, VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. Šios dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 2 punkte, – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus

Kaip jau buvo minėta, VGTPĮ nustato, kad tuo atveju, jei atstovavimas byloje neperspektyvus antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2848/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (žr. administracines bylas Nr. A20-104/2008, Nr. A261-1458/2008), kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 konstatavo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas V. S. savarankiškai Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl 50 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš R. R.. Atsiradusią žalą pareiškėjas kildina iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo konstatuota, jog V. S. padarė jam inkriminuotas veikas – aplaidžiai vedė ūkio subjekto buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, todėl pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 223 straipsnio ir 300 straipsnio 1 dalyse. Pareiškėjas teigia, jog būtent dėl R. R. kaltės buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir anksčiau nurodyto teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nurodytas nusikalstamas veikas.

Išnagrinėjęs ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendime, kurį pareiškėjas nori skųsti apeliacine tvarka, pabrėžė, kad teismo nuosprendyje, kuris turi prejudicinę galią šioje byloje, nustatyti faktai ir aplinkybės visiškai paneigia ieškovo faktines aplinkybes, kurios jo yra nurodytos šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad šiame nuosprendyje konstatuota, kad R. R. kategoriškai paneigė, jog kada nors dirbo V. S. vadovaujamoje asociacijoje ir nurodė, kad vienu metu jie abu kalbėjo apie galimybę jam įsidarbinti minėtoje organizacijoje finansininku ar buhalteriu, tačiau tokie planai niekada nebuvo įgyvendinti. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad tarp asociacijos pateiktų dokumentų nėra jokio dokumento, nurodančio, kam buvo pavesta tvarkyti asociacijos apskaitą. < ... > Pažymėjo, kad V. S. pateikta darbo sutartis neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes neturi jokios juridinės galios – yra pasirašyta tik paties V. S. kaip darbdavio, o R. R. parašo ant sutarties nėra < ... >. Byloje yra nustatyta, kad kaltinime nurodytus dokumentus R. R. vardu pasirašė ne pats R. R., o V. S., imituodamas R. R. parašą, ko neneigė ir kaltinamasis. Be to, tiek iš V. S., tiek iš R. R. parodymų matyti, kad tų dokumentų turinyje nebuvo išreikšta paties R. R. valia, o būtent V. S., naudodamas R. R. parašą įgyvendino savo siekius < ... >“.

Nusikaltimo juridinės sudėties elementai išsamiai išanalizuoti ir aptarti minėtame Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendyje, kuris yra įsiteisėjęs. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 223 straipsnio ir 300 straipsnio 1 dalyse, padarymo kaltu pripažintas V. S.. Ir priešingai, šiuo nuosprendžiu nenustatyta, kad R. R. atliko kokias nors veikas, kurios kvalifikuotinos pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai padaryti, kad pareiškėjas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas dėl R. R. kaltės, ką paneigia ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendyje išdėstytos aplinkybės. Kaip teisingai nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje yra nustatyti ieškovo nusikalstami veiksmai ir jų pasekmės, todėl šioje nagrinėjamojoje byloje nereikia įrodinėti aplinkybių, kurias bando įrodyti ieškovas šioje byloje, neigdamas išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes (nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudicinių faktų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 dalis)).

Įvertinęs bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės norams, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas, reikšdamas R. R. ieškinį, kuriuo prašo priteisti 50 000 Lt žalai atlyginti, ir nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-21 sprendimu, iš esmės siekia paneigti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-29 nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, t. y. įrodyti, kad šis nuosprendis buvo grindžiamas melagingais R. R. parodymais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas byloje neperspektyvus, nes, nenuginčijus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-29 nuosprendžio, advokatas negalėtų paruošti apeliacinio skundo, kuris atitiktų procesinės ir materialinės teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovo, tiek ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada dėl bylos neperspektyvumo yra pagrįsta.

Viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju nenustatyti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos neteisėti veiksmai (2013 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. (1.7)-S-2192-13 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas). Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Procesinių teisės normų pažeidimų nenustatyta (pareiškėjo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą išnagrinėtas, motyvacija pateikta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartyje).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius