A-1093-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1093-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03351-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovams Vilniaus rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nesumokėtą 2009–2011 metais atlyginimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis dalį – 7 026,66 Lt; 2) įpareigoti Vilniaus rajono apylinkės teismą nuo 2013 metų mokėti pareiškėjui ne mažesnį nei numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje atlyginimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė) skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui nuo 2013 m. mokėti pareiškėjui atlyginimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis ne mažesnį nei numatytas DK 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje; 4) priteisti iš atsakovų 6 procentus metinių palūkanų už 7 026,66 Lt sumą nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pažymėtina, kad 2–4 pareiškėjo skundo reikalavimai išspręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1883-581/2013 (I t., b. l. 189–197), todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 (II t., b. l. 34–49) nagrinėjamu atveju teismas nagrinėjo tik pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. balandžio 23 d. dirba teisėju Vilniaus rajono apylinkės teisme. Darbo krūvis ir specifika lėmė tai, kad jam teko atlikti teisėjo pareigas švenčių bei poilsio dienomis. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnyje nustatytas atlyginimas už tokį darbą, tačiau už darbą poilsio bei švenčių dienomis 2009–2011 metais jis negavo jokio atlyginimo. Pareiškėjo nuomone, tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, nesant Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos kitos užmokesčio už darbą poilsio bei švenčių dienomis skaičiavimo tvarkos ir laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės prieš įstatymą principo, už teisėjo darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti sumokėtas atlyginimas, ne mažesnis nei numatytas DK 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje, t. y. iš viso 7 026,66 Lt (iš jų 3 597,40 Lt už 2009 m., 584,38 Lt už 2010 m. ir 2 844,88 Lt už 2011 m.).

Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepime (I t., b. l. 9–11) prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad pagal Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3 punktą ir Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymus (2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos 2009 metais“ Nr. V-52 1.3 p.; 2009 m. gruodžio 23 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-63 1.3.3 p.; 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-58 1.3.3 p.) ikiteisminio tyrimo teisėjai poilsio bei švenčių dienomis teisėjo pareigas atliko budėdami pagal patvirtintą grafiką. Nurodė, jog iš 2009–2011 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas poilsio bei švenčių dienomis 2009–2011 m. budėjo taip: 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d., 2010 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. rugpjūčio 14 d., 2011 m. lapkričio 20 d. Už budėjimus 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos laisvos dienos, o už likusias budėjimo dienas su pareiškėju nebuvo atsiskaityta, kadangi vadovaujantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, vienkartinės priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas 2009–2011 m. negalėjo būti išmokėtos dėl nepakankamų biudžeto asignavimų teismo darbuotojų darbo užmokesčiui. Vilniaus rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 48 straipsniu, sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad nesant Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos kitos užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos, taikytinos DK normos, reguliuojančios panašius santykius.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime (I t., b. l. 145–146) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, pažymėjo, kad byloje svarbus pats faktas, jog nagrinėjamu laikotarpiu darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis galėjo būti mokamas. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pareiginės algos dydžio, kuri galėjo būti išmokėta taikant Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, todėl byloje turėtų būti nustatytos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių prašoma priteisti atlyginimo dalis nebuvo išmokėta. Jeigu teismas tenkintų pareiškėjo reikalavimą dėl atlyginimo priteisimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009–2011 metais, išieškojimas turėtų būti vykdomas iš Vilniaus rajono apylinkės teismui kiekvienais metais skiriamų ir jo valdomų biudžetinių asignavimų, nenustatant jokių papildomų įpareigojimų Vyriausybei.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 3 513,33 Lt nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui; likusią skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 3 513,33 Lt nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis, panaikino ir šią administracinės bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio dienomis 2 635,02 Lt (763,15 Eur).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visos budėjimo pagal grafiką dienos, už kurias pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą atlygį, yra poilsio dienos. Pareiškėjas 2009–2011 metais budėjo poilsio dienomis pagal teismo pirmininko (teismo pirmininko pavaduotojo) patvirtintus grafikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jam nebuvo kompensuota.

Teismas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu. Nurodė, jog po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą. Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, teismas konstatavo, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Pažymėjo, jog pareiškėjas poilsio dienomis dirbo pagal grafiką, todėl nagrinėjamu atveju taikytos DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatos. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškinta, jog nagrinėjamu atveju teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui už budėjimus 2009–2011 metais pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ar jį pridedant prie atostogų ir išmokant vidutinį darbo), o pareiškėjui prašant priteisti už ginčui aktualius budėjimo laikotarpius pinigines sumas, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šiuo atveju pareiškėjui kompensacija priteistina pinigais.

Iš 2009–2011 m. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatė, jog teisėjas V. A. poilsio dienomis budėjo 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d., 2010 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. rugpjūčio 14 d., 2011 m. lapkričio 20 d. (I t., b. l. 51–139). Už budėjimus 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos laisvos dienos (I t., b. l. 13–14), taigi atsižvelgiant į DK 155 straipsnio 3 dalies nurodytus atsiskaitymo už budėjimą būdus, už šias dienas su pareiškėju buvo atsiskaityta. Už likusias budėjimo dienas su V. A. nebuvo atsiskaityta.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. (1.29)-R5-556 patvirtino, jog pareiškėjui budint pagal grafiką 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. (I t., b. l. 51–139) buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbo laiko trukmė (II t., b. l. 56), taigi teismas darė išvadą, kad už šias budėjimo dienas pareiškėjui turi būti atlyginama kaip už viršvalandinį darbą, t. y. sumokant ne mažiau kaip pusantro pareiškėjo darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, jog, nors Vilniaus rajono apylinkės teismo Vidaus darbo tvarkos taisyklėse ir buvo numatytas budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbovietėje, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo administracijai tokio reikalavimo teisėjams nekeliant, bei pačiam pareiškėjui nurodžius, kad jis turėjo budėti ir budėjo namuose, išskyrus atvejus, kai būdavo iškviečiamas į darbovietę atlikti neatidėliotinas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, teismas sprendė, kad visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal DK 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms.

Teismas, įvertinęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. pažymos Nr. (4.17)-4-21 (II t., b. l. 57) duomenis sprendė, kad pateikti skaičiavimai yra teisingi, t. y. skaičiavimai atlikti atsižvelgiant į DK 155 straipsnio 2, 3 dalių ir 193 straipsnio nuostatas, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta 2 635,02 Lt už darbą poilsio dienomis.

Pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 taip pat konstatavo, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Taigi darė išvadą, jog pareiškėjui neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis (2 635,02 Lt) priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus rajono apylinkės teismo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 83–84), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo išaiškinimus, pareiškėjui atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jis būtų atlikęs konkrečias nutarime išvardintas funkcijas: sprendęs suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ir kt. Pirmosios instancijos teismas šių svarbių aplinkybių netyrė, todėl mano, kad skundžiamas sprendimas yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 89–90) nurodo, kad pagrindo sutikti su jo motyvais nėra.

Tvirtina, kad atsakovas privalo pervesti teismui teisėjo darbo užmokesčio pinigų tiek, kiek teisėjai faktiškai dirba ne tik 5 darbo dienas per savaitę, bet ir už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nes pagal darbo specifiką tai yra neatsiejamas teismo darbo funkcijų atlikimas pagal baudžiamojo proceso įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. A. (Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjui) nesumokėtos išmokos už budėjimą poilsio dienomis 2009–2011 metais pagal iš anksto sudarytą grafiką.

Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi, priimta šioje administracinėje byloje (tuo metu administracinės bylos Nr. A146-1252/2014; II t., b. l. 34–49), pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo perdavė tik administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį skundo reikalavimą, nenustatė jo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kurios gali lemti priteistinos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. A. yra Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas ir 2009–2011 metais jis budėjo poilsio dienomis pagal teismo pirmininko (teismo pirmininko pavaduotojo) patvirtintus grafikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jam nebuvo kompensuota (t. I, b. l. 13–14, 20–35, 51–139). Pagal pažymos dėl teisėjo V. A. ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo 2009–2011 m. duomenis matyti, kad pareiškėjas poilsio dienomis budėjo: 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d., 2010 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. rugpjūčio 14 d., 2011 m. lapkričio 20 d. Už budėjimus 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos laisvos dienos (I t., b. l. 13–14). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodė, jog nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė, į bylą buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad V. A. budint pagal patvirtintą grafiką poilsio dienomis 2009–2011 metais: 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. rugpjūčio 14 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbo laiko trukmė (II t., b. l. 56).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinės bylos dalį iš naujo, 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio dienomis 2 635,02 Lt (763,15 Eur). Teismas sprendė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. pažymos Nr. (4.17)-4-21 (II t., b. l. 57) skaičiavimai yra teisingi, t. y. skaičiavimai atlikti atsižvelgiant į DK 155 straipsnio 2, 3 dalių ir 193 straipsnio nuostatas, nustatęs tai, kad už tas budėjimo dienas, kai buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbo laiko trukmė, pareiškėjui turi būti atlyginama kaip už viršvalandinį darbą, t. y. sumokant ne mažiau kaip pusantro pareiškėjo darbo užmokesčio, ir tai, kad visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal DK 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas, tenkindamas skundą, netyrė, ar pareiškėjas budėjimo poilsio dienomis metu atliko konkrečias teisėjo funkcijas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje, pasisakydama dėl kompensacijos už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis, nurodė, jog nagrinėjamu atveju Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.). Teismas nurodė, kad byloje nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visomis dienomis, kuriomis 2009–2011 m. pareiškėjas V. A. budėjo pagal grafiką ir už kurias nebuvo suteiktos laisvos dienos (I t., b. l. 13–14) buvo viršyta DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbo laiko trukmė (II t., b. l. 56). Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimta 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi jau yra nustatęs, jog pareiškėjas šioje byloje prašo atlyginti tik už tas dienas, kuriomis jis nebuvo iškviestas atlikti neatidėliotinų veiksmų, taigi, visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms.

Taigi, už visas šias dienas turėjo būti priteista išmoka, apskaičiuota pritaikius DK 155 straipsnio 2 ir 3 dalies bei 193 straipsnio nuostatas. Kadangi abejoti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. pažymos Nr. (4.17)-4-21 skaičiavimų teisingumu nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui iš atsakovo priteisė 2 635,02 Lt neišmokėtos išmokos už darbą poilsio dienomis.

Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo pozicija, jog pareiškėjui kompensacija už budėjimą poilsio dienomis galėjo būti priteista tik tokiu atveju, jei pareiškėjas tomis dienomis būtų atlikęs konkrečias teisėjo funkcijas: pagal DK 155 straipsnį, budėjimas gali būti vykdomas įmonėje arba namuose. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Taigi, budėjimo vertinimas skiriasi tik pagal tai, kur jis yra atliekamas, jokie kiti vertinimo kriterijai, tame tarpe – ir aplinkybė, ar budėjimo metu realiai buvo atliekamos tam tikros darbo funkcijos ar nebuvo atliekamos, šiame straipsnyje nėra nustatyti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nors ginčo atveju aktualiomis poilsio dienomis pareiškėjas realiai konkrečių ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų ir neatliko, tačiau vien tai negali paneigti jo teisės į apmokėjimą už jo budėjimą, kadangi toks jo budėjimas buvo skirtas užtikrinti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą iškilus tam poreikiui.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje priimtoje 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje jau pripažino, kad teisėjui budint pagal nustatytą grafiką, neatidėliotini procesiniai veiksmai gali būti ir neatliekami, jei neiškilo poreikis tokius veiksmus atlikti, tačiau vien tai nereiškia, kad asmuo praranda teisę į kompensaciją.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei nepadarė procesinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė