A-822-35-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-35-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02132-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. B. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (10.1) S-61983; 2) panaikinti VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6382; 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai negautą 12 380,95 Lt senatvės pensijos dalį.

Paaiškino, kad VSDFV Kauno skyrius jai paskyrė 973,18 Lt senatvės pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jos pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Kadangi pareiškėja yra dirbanti pensininkė, senatvės pensija buvo sumažinta du kartus, t. y. kaip tam tikro dydžio pensiją gaunančiam asmeniui ir kaip dirbančiam pensininkui. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Apie savo pažeistas teises pareiškėja sužinojo, kai buvo paskelbta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Nesutinka su VSDFV išvada, kad kreipdamasi į VSDFV, praleido 3 metų terminą, nustatytą iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl jai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Analogišką praktiką, nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su senatvės pensijos neišmokėjimu institucijai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Teismui nusprendus, kad ji praleido terminą kreiptis dėl neteisėtai perskaičiuotos pensijos grąžinimo, prašo jį atnaujinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti (laikinai sumažinti) senatvės pensijas, viršijančias 650 Lt (ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį). Pensijų perskaičiavimo tvarka buvo nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Be to, Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta dirbantiems senatvės pensijos gavėjams 2010–2011 m. mokėti ne visą perskaičiuotą senatvės pensiją, o jos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesinį pensijos gavėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. VSDFV Kauno skyriaus l-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (10.1) S-61983 buvo atsisakyta išmokėti negautą senatvės pensijos skirtumą. Sprendimas yra teisėtas, kadangi 2010 m. ir 2011 m. pareiškėjai buvo taikomos tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tada, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį. Nors tikslaus kompensavimo mechanizmo šiuo metu nėra nustatyta, tačiau Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nėra priimti, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalių. Pareiškėja per nustatytą 3 metų terminą savo pažeistų teisių dėl pensijų sumažinimo ir nepriemokos išmokėjimo VSDFV neskundė, praleisto termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, VSDFV pagrįstai 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. (6.5) 1-6382 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą išdėstė motyvus analogiškus išdėstytiems VSDFV Kauno skyriaus atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu atnaujino S. B. terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundą tenkino, panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (10.1)S-61983 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (6.5)1-6382 bei priteisė S. B. iš VSDFV Kauno skyriaus 12 380,95 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas tik ateičiai, pabrėždamas, jog šį turtinį praradimą teismas, individualioje byloje atlikdamas tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi.

Remdamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu (Pensijų įstatymo 45 str., Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str.), teismas pažymėjo, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Pareiškėja su 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir prašė išmokėti pensijos dalį už 2010–2011 metus, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (10.1) S-61983 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pensijų perskaičiavimo tvarką ir terminus. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikė skundą Fondo valdybai ir prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir įpareigoti išmokėti senatvės pensijos dalį – 12 380,95 Lt už 2010–2011 metus. Fondo valdyba skundžiamu 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6382 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Teismas, remdamasis Skundų nagrinėjimo Fondo valdyboje tvarką reglamentuojančių Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. V-131, 6, 25–32, 31 punktais, padarė išvadą, kad Fondo valdyba, gavusi skundą dėl Valdybos teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25–32 punktuose numatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės. Kadangi pareiškėja į Fondo valdybą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. nepraleidusi teisės aktuose numatyto termino VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti, Fondo valdyba, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti atsakymą pareiškėjai, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo, tačiau to nepadarė, atsisakiusi nagrinėti pareiškėjos skundą iš esmės. Kadangi pareiškėja, teikdama skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (10.1)3-87153 nepraleido termino, todėl Fondo valdyba atsisakė nagrinėti jos skundą netinkamu teisiniu pagrindu. Atsakovui netinkamai atsakius į pareiškėjos skundą, skundžiamas Fondo valdybos sprendimas panaikintas kaip neteisėtas.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos prašymą ir atnaujino kreipimosi į teismą terminą, vadovaudamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išvardintais motyvais, teisingumo bei protingumo kriterijais.

Teismas konstatavo, kad pagrindas riboti pareiškėjai paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl pareiškėjai priteistina dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 12 380,95 Lt, kuri priteistina ir VSDFV teritorinio skyriaus (LVAT 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-911/2013). Taip pat naikintinas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas, nes jo turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams dėl antikonstituciniais pripažintų įstatymų galiojimo.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti (b. l. 69–74).

Atsakovas palaiko savo ir VSDFV atsiliepimuose į pareiškėjos skundą pateiktą poziciją ir nurodytus argumentus. Atsakovo nuomone, teisės aktuose yra aiškiai nustatyta VSDFV teritorinių skyrių ir Fondo valdybos sprendimų apskundimo tvarka ir terminai, todėl teismas netinkamai taikė analogiją, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais apie sprendimų dėl valstybinių pensijų apskundimo tvarką ir terminus pareigūnams ir kariams. Terminą atnaujinti teismas galėjo tik esant svarbioms priežastims, kurių pareiškėja nepateikė.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 86–92). Mano, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nes skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus raštas buvo tik informacinio pobūdžio, jame pateikti duomenys teisingi, juo rėmėsi ir teismas, priteisdamas pareiškėjai prašomą pensijos dalį, todėl Fondo valdyba neturėjo pagrindo jo naikinti. Kadangi į Fondo valdybą pareiškėja kreipėsi praleidusi nustatytą terminą, jos reikalavimą dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo pagrįstai atsisakyta nagrinėti, todėl teismas turėjo bylą nutraukti, pareiškėjai nepasinaudojus privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, termino atnaujinimo teritorinių skyrių sprendimams apskųsti klausimą sprendžia Fondo valdyba. Teismas nepagrįstai atnaujino terminą pareiškėjai ir tenkino jos skundą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba palaiko atsakovo VSDFV Kauno skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 99–100).

Pareiškėja S. B. atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus (b. l. 96–97, 103–104) su jais nesutinka, prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama išmokėti pensijos dalį už 2010–2011 metus, sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (10.1) S-61983 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pensijų perskaičiavimo tvarką ir terminus. Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 19 d. pateikė skundą Fondo valdybai ir prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir įpareigoti išmokėti senatvės pensijos dalį. Fondo valdyba skundžiamu 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6382 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą, ir pasiūlė pareiškėjai iki 2013 m. spalio 11 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja institucijai nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau atsakovo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendime kartu konstatuota, jog teritorinio skyriaus sprendimo naikinti nėra pagrindo. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. b. Nr. A822-1420/2014 ir kt.)

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies už 2010–2011 m. priteisimo. Dėl priteistinos sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai negautą 12 380,95 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl šis sprendimas naikintinas, remiantis išdėstytais motyvais (žr., pvz. LVAT 2014 m. liepos 21 d. nutartį adm. b. Nr. A146-631/2014).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė netinkamus motyvus dėl termino skaičiavimo pradžios, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o atsakovų apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė