A-146-1705-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1705/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02191-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. K. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Panevėžio AVPK, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 1–4) panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. T1-669 „Dėl pacientui G. K. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas Nr. T1-669) 1.1, 1.2, 2 punktus kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba pagal G. K. skundą patikrino, kaip jam buvo teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. sausio 16 d. Atsakovas 2013 m. gegužės 9 d. surašė kontrolės Nr. D11-301-1/2012 ataskaitą Nr. D17-68-(1.27) (toliau – ir Ataskaita), kurios pagrindu priėmė Įsakymą Nr. T1-669. Šiame Įsakyme nustatyta, kad: „1.1. 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. sausio 14 d. pacientui G. K. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant 2013 m. gegužės 9 d. kontrolės D11-301-1/2012 ataskaitos Nr. D17-68-(1.27) išvadose nurodytų teisės aktų reikalavimus, t. y. pacientui G. K. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos; 1.2. Pacientui G. K. suteikus nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas“. Įsakymo Nr. T1-669 2 punktu Tarnyba įspėjo Panevėžio AVPK dėl 2013 m. gegužės 9 d. kontrolės Nr. D11-301-1/2012 ataskaitos Nr. D17-68-(1.27) išvadoje 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytų teisės aktų pažeidimų. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Įsakymo Nr. T1-669 1.1, 1.2, 2 punktus.

Nesutikdama su Įsakymo Nr. T1-669 1.1, 1.2 punktais, pareiškėjas paaiškino, kad Ataskaitos konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog įstaigai išduotoje licencijoje Nr. 2494 suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“ (toliau – ir Norma MN 129:2004) 10, 14, 15 punktų reikalavimus, t. y. neužtikrintas ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas areštinėje laikomiems asmenims pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją, areštinės medicinos punkte dirbanti L.

Z. teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nenumatytas įstaigai išduotoje licencijoje. Toks Įsakymo Nr. T1-669 1.1, 1.2 punktų pagrindimas, kuriuo remiantis konstatuojama, kad pacientui G. K. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, o „<...> suteikus nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas“, neatitinka tikrovės. Tarnyba 2003 m. sausio 14 d. išdavė Panevėžio AVPK licenciją Nr. 2494, kuri suteikė teisę adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, teikti asmens sveikatos priežiūros bendrosios praktikos slaugos paslaugas. 2008 m. balandžio 4 d.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte dirbančiai L. Z. išdavė bendrosios praktikos slaugytojo licenciją Nr. SPL-38886, suteikiančią teisę verstis slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, ir tai atitinka įstaigos turimą licenciją. Todėl atsakovo Ataskaitos 2.2 punkte padaryta išvada, kad įstaiga teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nenumatytas įstaigai išduotoje licencijoje, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir SPĮĮ) 45 straipsnio 3 punkto reikalavimą teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje, yra neteisinga.

Pareiškėjo nuomone, tai, kad įstaigos ir joje dirbančios medicinos punkto darbuotojos licencijos suteikia teisę verstis bendrosios praktikos slaugos praktika, o ne kaip nurodoma Normos MN 129:2004 10, 14, 15 punktuose, „<...> užtikrinti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą areštinėje laikomiems asmenims pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją“, „medicinos punkte dirba bendruomenės slaugytojas, dezinfekuotojas“, „medicinos punktui vadovauja bendruomenės slaugytojas <...>“, tėra tik formalus pažeidimas.

Pareiškėjas taip pat mano, jog teiginys, kad dėl to G. K. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir pažeista jo teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, nepagrįstas konkrečiais įrodymais. Formalus Normos MN 129:2004 pažeidimas jokiu būdu negalėjo ir negali pakenkti pacientų sveikatai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-688 patvirtintų Bendrųjų reikalavimų medicinos normoms rengti 10 punktas nustato, kad medicinos normos turi būti peržiūrimos ne rečiau kaip kas penkeri metai ir, jeigu reikia, atnaujinamos ar panaikinamos; 45 punktas šį darbą atlikti įpareigoja atsakovą – Tarnybą.

Lietuvos medicinos norma MN 129:2004 nebuvo peržiūrėta nuo jos priėmimo momento. Joje yra nuorodų į nebegaliojančius teisės aktus – tai 13 punkto nuoroda į 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 pripažintą netekusia galios Lietuvos higienos normą HN 37:2002, taip pat reikalavimai dezinfekuotojo pareigybei, areštinės ir medicinos punktų kaip struktūrinių padalinių išskyrimas, ko nėra nei viename iš apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-650 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, nustatančioje bendruomenės slaugytojo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, net nepaminėta Norma MN 129:2004, kurios pažeidimu pareiškėjas kaltinamas.

Dėl Įsakymo Nr. T1-669 2 punkto, kuriuo įspėjama dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir SSĮ) 16 straipsnio 5 dalies (fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo), SPĮĮ 45 straipsnio 3 punkto (teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje), Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo (toliau – ir SPAPĮ) 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto (neteisėta slaugos ar akušerijos praktika) pažeidimų, pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVPK 2003 m. sausio 14 d. licencija Nr. 2494 suteikia teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir nuo 2009 m. gruodžio 24 d. teikti adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bendrosios praktikos slaugos paslaugas.

L. Z. 2008 m. balandžio 4 d. licencija yra bendrosios praktikos slaugytojo. Dėl Ataskaitos 2 punkte minimų kitų areštinės medicinos punkto darbuotojų pareiškėjas pažymėjo, kad bendrosios praktikos slaugytojos D. S. ir E. S. bendruomenės slaugytojomis dirbo terminuotai antraeilėse pareigose L. Z. laikino nedarbingumo metu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 1 d. ir jos kasmetinių atostogų metu nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. D. S. 2006 m. kovo 21 d. licencija Nr. SPL-35641 – specialiosios praktikos slaugytojo, E. S. 2002 m. rugsėjo 26 d. licencija Nr. SPL-16502 – bendrosios praktikos slaugytojo.

Minėtų darbuotojų licencijos atitinka įstaigos licenciją. Nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. sausio 8 d. ir nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. kovo 10 d., L. Z. laikino nedarbingumo metu, areštinės medicinos punkte antraeilėse pareigose dirbo bendruomenės slaugytoja S. K., kurios turima specialiosios praktikos slaugytojo licencija Nr. SPL-37269, išduota 2007 m. birželio 7 d., suteikė teisę verstis bendruomenės slaugytojos praktika, o 2008 m. liepos 2 d. išduotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos slaugos praktikos sertifikatas Nr. SPS-04838 suteikė teisę teikti greitosios medicinos pagalbos slaugos paslaugas.

D. S., E. S., S. K. dirbo daugiau kaip prieš dvejus–trejus metus ir gana trumpą laiką, todėl, net ir esant pažeidimui, įspėjimui pareikšti terminas praleistas. Pagrindinė antraeilėse pareigose dirbusių darbuotojų darbovietė yra VšĮ Panevėžio miesto greitoji medicinos pagalbos stotis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2003 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. V-715 patvirtino areštinės bendruomenės slaugytojo pareigybę, kuri galioja ir šiandien, todėl areštinės darbuotojos L.

Z. pareigybės aprašymas yra patvirtintas kaip bendruomenės slaugytojos. Pagal pareigybių sąrašą ir pareigybės aprašymą L. Z. ir ją pavadavusios medicinos darbuotojos (išskyrus S. K.) yra bendruomenės slaugytojos, tačiau faktiškai atlieka bendrosios praktikos slaugytojo funkcijas. Kokias prieštaraujančias licencijoms paslaugas, kaip bendruomenės slaugytojos, suteikė L. Z. bei ją pavadavusios darbuotojos, atsakovas pateiktoje Ataskaitoje nenurodė. Pareiškėjo manymu, dėl to, kad įstaigai išduotoje licencijoje suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, o areštinės medicinos punkto darbuotoja turi bendrosios praktikos slaugos profesinę kvalifikaciją ir dirba bendrosios praktikos slaugytoja (pagal pareigybės aprašymą – bendruomenės slaugytoja), negalima teigti, jog pacientui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir pažeista jo teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Kuo pasireiškė suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų nekokybiškumas (be pavadinimo neatitikimo), atsakovas nenurodė. Pareiškėjas tvirtino, kad L. Z. bei ją pavadavusios medicinos darbuotojos dirba ir dirbo pagal savo kompetenciją, jų veikla nepakenkė nei vieno paciento sveikatai. 2011 metais atsakovas, patikrinęs Panevėžio AVPK medicinos punkto veiklos teisėtumą, 2011 m. kovo 2 d. rašte Nr. D2-1795-(7.9) nurodė, kad jokių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Tiek tada, tiek dabar bendruomenės slaugytoja dirbo L. Z..

Jos teikiamų bendrosios praktikos slaugytojos paslaugų kokybė tikrintojams abejonių nesukėlė. 2012 m. gruodžio mėn. sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybę tikrino ir Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurios specialistai 2012 m. gruodžio 21 d. pažymoje Nr. 11VL-144 (5-e lape) pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinėje sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos teisėtai ir yra prieinamos sulaikytiems ir suimtiems asmenims.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 62–65) atsakovas paaiškino, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas turi būti suprantamas kaip kontroliuojamuoju laikotarpiu asmens sveikatos priežiūros įstaigos teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitikties teisės aktų keliamiems reikalavimams nustatymas de jure ir de facto. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę lemia įvairūs kompleksiniai veiksniai, tokie kaip sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, tinkamumas, rezultatyvumas, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo aplinka ir vadyba, patogumas, sveikatos priežiūros specialistų kompetencija, paslaugų teikimo efektyvumas, teisingumas, savalaikiškumas, orientacija į pacientą, saugumas ir pan., t. y. sveikatos priežiūros paslaugų tinkamas organizavimas ir suteikimas, kurių bendra visuma ir sudaro kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.

Atsižvelgiant į tai, kad asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kaip tai reglamentuoja Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, licencijos, kaip dokumento, suteikiančio teisę teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei įrodančio šią teisę, turėjimas taip pat yra kokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudėtinė dalis. Todėl atitinkama asmens sveikatos priežiūros paslauga gali būti teikiama tik asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją atitinkamai veiklai, o fiziniai asmenys, kaip licencijų turėtojai, gali verstis atitinkama kaip ir įstaigos, su kuria yra susiję darbo santykiais, asmens sveikatos priežiūros veikla tik turėdami galiojančias licencijas.

Minėto įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik gavusios licencijas, kad fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) 45 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga privalo teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 (Žin., 2004, Nr. 86-3152; 2006, Nr. 44-1619) patvirtinti licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašai. Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo V dalies „Slaugos paslaugos“ 81 punkte nurodyta bendruomenės slaugos paslauga. Kontrolės metu nustatyta, kad pacientui G. K. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpiu Panevėžio AVPK ((duomenys neskelbtini), Panevėžys) Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 2494 suteikė teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas.

Tai reiškia, kad Panevėžio AVPK medicinos punkte neturi teisės teikti bendruomenės slaugos paslaugų, nes išduota licencija tokios teisės jam nesuteikia. Panevėžio AVPK ir medicinos punkte dirbusios bendrosios praktikos slaugytojos L. Z., E. S. ir D. S. bei bendruomenės slaugytoja S. K., kurios pagal su komisariatu sudarytas darbo sutartis buvo priimtos dirbti bendruomenės slaugytojomis, pacientui G. K. de facto teikė bendruomenės slaugos paslaugas. Tačiau nei pareiškėjas negalėjo teikti bendruomenės slaugos paslaugų, nei nurodytos slaugytojos šioje įstaigoje negalėjo ir negali teisėtai verstis bendruomenės slaugos praktika.

Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai gali praktikuoti tik pagal įgytą specialybę. Įstatymų nustatytais atvejais arba kai asmens sveikatos priežiūros specialybė įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės reglamentuojamų profesijų sąrašą, specialistai gali praktikuoti tik gavę licenciją. Teisę verstis bendruomenės slaugytojo praktika patvirtina galiojanti bendrosios slaugos licencija ir bendruomenės slaugos specializacijos įgijimą patvirtinantis dokumentas, jei kiti teisės aktai nenustato kitaip.

Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatyme (Žin., 2001, Nr. 62-2224; 2009, Nr. 89-3801) nustatyta, kad specialiąja slaugos praktika Lietuvos Respublikoje galima verstis tik turint galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją ar akušerijos praktikos licenciją ir įgytą atitinkamą slaugos specializaciją patvirtinantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnyje nurodytus atvejus (4 str. 3 d.), kad asmuo neteisėtai verčiasi slaugos praktika, jei teikia slaugos paslaugas, būdamas susijęs darbo santykiais su juridiniu asmeniu, neturinčiu asmens sveikatos priežiūros licencijos atitinkamoms slaugos paslaugoms teikti (10 str. 1 d. 4 p.), kad bendrosios praktikos slaugytojas versdamasis slaugos praktika privalo laikytis šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos medicinos norma MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8 (Žin., 2004, Nr. 15-473), įpareigoja pareiškėją užtikrinti bendruomenės slaugos paslaugos teikimą. Normos MN 129:2004 10, 14 ir 15 punktuose numatyta, kad pagrindinis medicinos punkto uždavinys yra užtikrinti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą areštinėje laikomiems asmenims pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją.

Medicinos punkte dirba bendruomenės slaugytojas (slaugytojai). Medicinos norma, kaip pareiškėjui privalomai taikytinas teisės aktas, nenumato išlygos, leidžiančios medicinos punkte neteikti bendruomenės slaugos paslaugos. Licencijas įmonėms ir įstaigoms, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsniu ir Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 (Žin., 2007, Nr. 31-1148) (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), išduoda, atsisako jas išduoti, licencijų galiojimą sustabdo, atnaujina ir jų galiojimą panaikina, atlieka licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą Tarnyba;

įmonė ar įstaiga, siekianti įgyti teisę teikti atitinkamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, privalo Tarnybai pateikti atitinkamus dokumentus, būtinus licencijai gauti. Kartu su kitais reikalaujamais dokumentais, nurodytais Licencijavimo taisyklių IV skyriaus „Licencijai gauti reikalingi dokumentai“ 12 punkte, pareiškėjas privalo pateikti sveikatos priežiūros specialistų, kurie reikalingi numatytoms paslaugoms teikti, profesinių kvalifikacijų sąrašą (12.5 punktas) ir pareiškėjo filialų (padalinių), kurie teiks asmens sveikatos priežiūros paslaugas, sąrašą (12.6 punktas).

Tarnyba, vadovaudamasi Licencijavimo taisyklių 54.1 ir 55.1 punktais, turi teisę atlikti neplaninę licencijos sąlygų laikymosi priežiūrą, įpareigojant įstaigą pateikti dokumentus, analogiškus tiems, kurių Tarnyba prašo pareiškėjo, siekiančio gauti licenciją atitinkamoms paslaugoms teikti. Šiuo atveju Tarnyba 2011 m. kovo 2 d. raštu Nr. D2-1795-(7.9.) „Dėl dokumentų įvertinimo“ informavo pareiškėją, kad, atlikusi neplaninę licencijos sąlygų laikymosi priežiūrą ir įvertinusi pateiktus dokumentus, nustatė, jog pateikti dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė tiriant paciento skundą, kaip viena iš Tarnybos funkcijų, savo apimtimi ir atliekamo patikrinimo objektu yra labiau specializuotas procesas, kuomet asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurios veikla tikrinama, yra įpareigojama pateikti dokumentus, įrodančius įstaigos konkrečiu adresu teikiamų paslaugų ir šioje įstaigoje dirbančių asmens sveikatos priežiūros specialistų vertimosi konkrečia Įstaigos turimą licenciją atitinkančia veikla atitiktį teisės aktų keliamiems reikalavimams (licencijas, darbo sutartis, pareigybės aprašymus).

Todėl pareiškėjo skundo teiginys, kad 2011 metais atsakovas, patikrinęs Panevėžio AVPK medicinos punkto veiklos teisėtumą, jokių teisės aklų pažeidimų nenustatė, yra nepagrįstas, kadangi tokio patikrinimo metu negalėjo būti nustatyti Ataskaitoje bei Tarnybos direktoriaus Įsakymu Nr. T1-669 konstatuoti teisės aktų reikalavimų pažeidimai dėl Tarnybos atliekamos kontrolės apimties. Pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, turintis licenciją, privalo teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje ir galiojančioje licencijoje, tačiau šios įstatyminės pareigos neeliminuoja kita pareiga – teikti licencijoje nurodytas paslaugas tik pagal galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, reikalavimus.

Šiuo konkrečiu atveju tai yra pareiga vadovautis ir įstaigos teikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas organizuoti atsižvelgiant į Lietuvos medicinos normą MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“. Nei tam tikrų aplinkybių nežinojimas, nei kitų asmenų pareigos (Tarnybos pareiga vykdyti asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijų laikymosi priežiūrą) netinkamas vykdymas negali panaikinti minėtos pareiškėjo pareigos, atleisti nuo jos vykdymo. Tarnyba, atlikusi pacientui G.

K. Panevėžio AVPK medicinos punkte teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, be kita ko, įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, susijusius su licencijuojama veikla, ir nustačiusi, kad licencijos turėtojas teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas nesivadovaudamas galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūrą, reikalavimais, neturėjo kito teisėto pasirinkimo kaip, vadovaujantis Ataskaitoje nurodytais teisės aktais, Įsakymu Nr. T1-669 konstatuoti pacientui G. K. suteiktų asmens sveikatos paslaugų nekokybiškumą, paciento teisės į kokybiškas paslaugas pažeidimą.

Tarnyba, atlikusi kontrolę, pastebėjo daugiau pareiškėjo veiklos trūkumų, o būtent: tai, kad bendrosios praktikos slaugytojos ir bendruomenės slaugytoja, pacientui G. K. kontroliuojamu laikotarpiu diagnozuodamos atitinkamus sveikatos sutrikimus, skirdamos vaistus be gydytojo paskyrimų, viršijo kompetenciją, nustatytą jų veiklą reglamentuojančiose Lietuvos medicinos normose. Vadovaudamasi bendruoju teisės principu ex injura non oritur jus, Tarnyba nevertino nurodyto kompetencijos viršijimo kaip pažeidimo, konstatuotino kontrolės išvadose ir jų pagrindu priimtame Įsakyme Nr. T1-669, nes įstaiga ir slaugytojos pažeidė asmens sveikatos priežiūros veiklai, kaip licencijuojamai veiklai, keliamus reikalavimus ir tokiu būdu vertėsi neteisėta veikla.

Remdamasis išvardytų aplinkybių visuma, atsakovas teigė, kad Tarnybos Ataskaita ir Įsakymas Nr. T1-669 yra teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. K. atsiliepime (IV t., b. l. 15) prašė teismo pareiškėjo prašymo netenkinti, nes pareiškėjas pažeidė jo teises į kokybišką sveikatos priežiūrą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu (IV t., b. l. 56–66) pareiškėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atmetė.

Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad Tarnyba, atlikusi Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. sausio 16 d. G. K. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, 2013 m. gegužės 9 d. surašė kontrolės Nr. D11-301-1/2012 ataskaitą Nr. D17-68-(1.27) (I t., b. l. 67–73), kurioje nustatė, kad pacientui G. K. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpiu medicinos punkto ((duomenys neskelbtini), Panevėžys) įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 2494 suteikė teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir telkti bendrosios praktikos slaugos paslaugas.

Atskaitoje buvo vertinti G. K. sveikatos istorijos, bendrosios praktikos slaugytojos L. Z. įrašai, bendrosios praktikos slaugytojos E. S. įrašai, bendrosios praktikos slaugytojos D. S. įrašai, bendruomenės slaugytojos S. K. įrašai, greitosios medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalo įrašai, Sveikatos priežiūros medicinos pagalbos suteikimo žurnalo įrašai, nagrinėtos medicinines paslaugas teikiančių darbuotojų darbo sutartys. Atsakovas Ataskaitoje padarė išvadą, kad 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. sausio 14 d. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte G.

K. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus:

1. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. sausio 16 d. G. K. neužtikrino bendruomenės slaugos paslaugų teikimo, nes Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 2494, nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini), Panevėžys, suteikė teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8 (Žin., 2004, Nr. 15-473) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“ 10 punktą (pagrindinis medicinos punkto uždavinys – užtikrinti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą areštinėje laikomiems asmenims pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją), 14 punktą (medicinos punkte dirba bendruomenės slaugytojas (slaugytojai)) ir 15 punktą (medicinos punktui vadovauja bendruomenės slaugytojas);

2. Panevėžio AVPK, areštinės medicinos punkte įdarbinęs bendrosios praktikos slaugytoją L. Z., bendrosios praktikos slaugytoją D. S., bendrosios praktikos slaugytoją E. S. ir bendruomenės slaugytoją S. K. bendruomenės slaugytojomis ir teikęs asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nenumatytas Įstaigai išduotoje licencijoje, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099) 16 straipsnio 5 dalį (fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta), Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) 45 straipsnio 3 dalį (teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d.

įsakymu Nr. V-156 (Žin., 2007, Nr. 31-1148; 2009, Nr. 83-3456) patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 7 punktą (licencija suteikia teisę pareiškėjui verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas) bei 50.3 punktą (užsiimti licencijoje nurodyta veikla tik licencijoje nurodytais adresais, jei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato kitaip);

3. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytoja L. Z., bendrosios praktikos slaugytoja D. S., įdarbintos bendruomenės slaugytojomis teikė bendruomenės slaugos paslaugas, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 62-2224; 2009, Nr. 89-3801) 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą (neteisėta slaugos ar akušerijos praktika – veikla, kai asmuo verčiasi specialiąja slaugos praktika turėdamas galiojančią bendrosios slaugos praktikos ar galiojančią akušerijos praktikos licenciją, bet neturėdamas įgytą atitinkamą slaugos specializaciją patvirtinančio dokumento);

4. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytoja E. S. ir bendruomenės slaugytoja S. K. įdarbintos bendruomenės slaugytojomis teikė bendruomenės slaugos paslaugas, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 62-2224; 2009, Nr. 89-3801) 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą (neteisėta slaugos ar akušerijos praktika – veikla, kai asmuo teikia slaugos ar akušerijos paslaugas, būdamas susijęs darbo santykiais su juridiniu asmeniu, neturinčiu asmens sveikatos priežiūros licencijos atitinkamoms slaugos ar akušerijos paslaugoms teikti);

5. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte 2010 m. birželio 28 d. neužregistruotas priimtas G. K. skirtas vaistas (Finlepsinas) Vaistų, paimtų iš sulaikytųjų ir ar jų artimųjų, apskaitos žurnale iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, tuo pažeidžiant Panevėžio AVPK viršininko 2010 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 50-V-71 patvirtinto Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos areštinėse laikomiems asmenims gydytojų išrašytų medikamentų, kitų medicinos prekių perdavimo tvarkos aprašo 6 punktą (vaistus ir medicinos prekes priima policijos areštinių bendruomenės slaugytojos ir juos užregistruoja Vaistinių preparatų, priimtų iš artimųjų, registracijos žurnale, nurodytame Lietuvos medicinos normoje MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d.

įsakymu Nr. V-8 (Žin., 2004, Nr. 15-473). Šiame žurnale įrašoma perdavusio asmens vardas, pavardė, perdavimo data, vaisto ar medicinos prekės pavadinimas, išleidimo forma, kiekis, įrašas patvirtinamas perdavusio ir priėmusio asmenų parašais;

6. Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte 2010 m. sausio 22 d. – 2010 m. gruodžio 28 d. buvo pildomas „Medicinos pagalbos suteikimo apskaitos žurnalas“, o ne Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas „Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalas“, tuo pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 79 punktą (policijos areštinėje yra pildomas Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalas, kuriame kaupiama informacija apie policijos areštinėje laikomų asmenų apžiūras bei jiems suteiktą medicinos pagalbą).

Remdamasis Ataskaitos išvada, Tarnybos direktorius priėmė skundžiamą 2013 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. T1-699 (I t., b. l. 5), kuriame konstatavo, kad: 1.1. 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. sausio 14 d. pacientui G. K. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės medicinos punkte asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant Ataskaitos išvadose nurodytų teisės aktų reikalavimus, t. y. pacientui G. K. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos; 1.2. pacientui G. K. suteikus nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Įsakymo Nr. T1-699 2 punktu Panevėžio AVPK įspėtas dėl Ataskaitos išvados 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytų teisės aktų pažeidimų.

Teismas nustatė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Tarnybos 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. T1-699 teisėtumo ir pagrįstumo, bei sprendė, esą šiuo atveju svarbu nustatyti tai, ar pareiškėjo darbuotojos turėjo teisę ir galėjo teikti paslaugas pagal savo veiklos specifiką, atsižvelgiant į pareiškėjui išduotą licenciją bei į teisės aktų reikalavimus, kuriais savo veikloje turi vadovautis pareiškėjas.

Skundžiamas Įsakymas Nr. T1-699 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231; 1998, Nr. 112-3099; 2012, Nr. 135-6860) 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2009, Nr. 145-6425) 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 (Žin., 2013, Nr. 15-765), (toliau – ir Skundų nagrinėjimo aprašas) 29 punktu, atsižvelgus į Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus atliktą kokybės kontrolę pagal G. K. skundą dėl jam Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei parengtą Ataskaitą ir 2013 m. gegužės 21 d. Tarnybos direktoriaus įsakymo projekto svarstymo protokolą Nr. D3-75-(1.9.).

Tarnybos kompetencija atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę numatyta Sveikatos priežiūros įstaigų įstatyme. Šio įstatymo nuostatas detalizuoja Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, taip pat Skundų nagrinėjimo aprašas. Šio aprašo 4 punktas apibrėžia, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas – Tarnybos atliekama asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė ir pacientų teisių priežiūra, kurios metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams. Skundų nagrinėjimo aprašo 23 punkte įtvirtinta, kad Tarnyba pagal kompetenciją nagrinėdama skundą privalo išsiaiškinti, ar buvo pažeistos paciento teisės asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, ir atlikti pacientui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimą. Skundų nagrinėjimo aprašo 29 punkte nustatyta, kad skundo nagrinėjimas Tarnyboje baigiamas įforminant direktoriaus įsakymu, kuris turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis), o pats aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 dalis).

Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra – tai valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. SSĮ 16 straipsnyje nurodyta, jog įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas (2 d.); juridiniai asmenys įgyja teisę verstis tam tikros rūšies farmacine veikla tik Vyriausybės nustatyta tvarka gavę licencijas (3 d.); fizinių asmenų, įmonių, įstaigų vykdoma sveikatos priežiūros ar farmacinė veikla neturint licencijos ar leidimo yra neteisėta (5 d.); teisė verstis kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ja besiverčiantiems subjektams nustato Sveikatos apsaugos ministerija, pripažįstama tik toms įmonėms ir įstaigoms, kuriose dirba gydytojai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka įgiję teisę tokiai veiklai; fiziniai asmenys, kurie nėra sveikatos priežiūros specialistai ar neatitinka Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytų reikalavimų, neturi teisės verstis sveikatinimo veikla (6 d.). SSĮ 75 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad Tarnyba atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą. Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Tarnyba, nustačiusi, kad pažeisti įstatymai ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reguliuojančių įstaigų veiklą, reikalavimai, priima sprendimą dėl šiame įstatyme nustatytų įstaigų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo. Tarnyba turi teisę įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus (SPĮĮ 58 str. 1 d. 1 p.).

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad 2003 m. lapkričio 14 d. Tarnyba suteikė Panevėžio AVPK Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 2494 verstis sveikatos priežiūros veikla ir teikti (įstaigoje (duomenys neskelbtini), Panevėžys) bendrosios praktikos slaugos paslaugas (I t., b. l. 14). Pareiškėjui licencija buvo suteikta vadovaujantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsniu, kuriame numatyta, kad įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre. Licencijas išduoda (perregistruoja), atsisako jas išduoti (perregistruoti), licencijų galiojimą sustabdo, atnaujina ir panaikina Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Licencijų išdavimo tvarką ir reikalavimus licencijai gauti nustato Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos priežiūros licencijavimo taisyklės. Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 12 punkte nurodyta, kad pareiškėjas pateikia Tarnybai sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos paraišką su sveikatos priežiūros specialistų, kurie reikalingi numatomoms paslaugoms teikti, profesinių kvalifikacijų sąrašu. Licencijavimo taisyklių 50.3 punkte numatyta pareiga užsiimti licencijoje nurodyta veikla tik licencijoje nurodytais adresais, jei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato kitaip. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 3 dalis numato, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje.

Bendrosios praktikos slaugytojo kompetencija yra nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d įsakymu Nr. V-591 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Norma MN 28:2011). Bendruomenės slaugytojo kompetencija yra nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-650 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (toliau – ir Norma MN 57:2011). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 „Dėl Licencijuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašų patvirtinimo“ patvirtinto Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo 5 skyriaus 80 punkte numatyta „Bendrosios praktikos slauga“, o 81 punkte numatyta „Bendruomenės slauga“. Įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas priėjo prie išvados, kad įstatymų leidėjas siekė atskirti šias slaugos rūšis kaip atskiras.

Iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2008 m. balandžio 4 d. sveikatos apsaugos ministerija L. Z., kuri dirbo Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte, suteikė bendrosios praktikos slaugytojo licenciją verstis slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. E. S. 2002 m. rugsėjo 26 d. išduota bendrosios praktikos slaugytojos licencija. D. S. 2006 m. kovo 21 d. buvo išduota specialiosios praktikos slaugytojos licencija verstis bendruomenės slaugytojos praktika iki 2011 m. kovo 21 d.

S. K. 2007 m. birželio 7 d. išduota licencija suteikė teisę verstis bendruomenės slaugytojos praktika iki 2012 m. birželio 7 d. (I t., b. l. 15, 16, 19, 20). Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu D. S. ir S. K. galėjo teikti sveikatos priežiūros paslaugas pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją. Tačiau iš Ataskaitos ir byloje esančių medicininių dokumentų teismas nustatė, kad didžiąją dalį medicininių paslaugų G. K. teikė L. Z. Be to, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė, jog Panevėžio AVPK licencijoje, išduotoje įstaigai (duomenys neskelbtini), Panevėžys, buvo numatyta galimybė teikti tik bendrosios praktikos slaugos paslaugas.

Nors L. Z. ir E. S., turėdamos bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją, atitiko Panevėžio AVPK turimą licenciją, tačiau turi būti atsižvelgiama ir į nustatytą teisinį reguliavimą. Pagal Normos MN 129:2004 10 punktą, pagrindinis medicinos punkto uždavinys – užtikrinti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą areštinėje laikomiems asmenims pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją. Normos MN 129:2004 14 punktas numato, kad medicinos punkte dirba bendruomenės slaugytojas (slaugytojai), o 15 punkte nustatyta, kad medicinos punktui vadovauja bendruomenės slaugytojas.

Jei areštinės medicinos punkte dirba keli bendruomenės slaugytojai, vienas jų paskiriamas slaugytoju administratoriumi (vyriausiuoju bendruomenės slaugytoju). Sveikatos sistemos įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai gali praktikuoti tik pagal įgytą specialybę. Įstatymų nustatytais atvejais arba kai asmens sveikatos priežiūros specialybė įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės reglamentuojamų profesijų sąrašą, specialistai gali praktikuoti tik gavę licenciją. Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad specialiąja slaugos praktika Lietuvos Respublikoje galima verstis tik turint galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją ar akušerijos praktikos licenciją ir įgytą atitinkamą slaugos specializaciją patvirtinantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnyje nurodytus atvejus.

SPAPĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad neteisėta slaugos ar akušerijos praktika – veikla, kai asmuo teikia slaugos ar akušerijos paslaugas, būdamas susijęs darbo santykiais su juridiniu asmeniu, neturinčiu asmens sveikatos priežiūros licencijos atitinkamoms slaugos ar akušerijos paslaugoms teikti. Įvertinęs įrodymus ir atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo darbuotojos iš esmės vykdė bendruomenės slaugos paslaugas, nors tam licencijų neturėjo nei jos, nei pareiškėjas.

Teismas nustatė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-245 patvirtino Areštinės bendruomenės slaugytojo pareigybę (I t., b. l. 24–25). 2012 m. birželio 7 d. generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-444 patvirtinta Bendruomenės slaugytojo pareigybė (I t., b. l. 28–31). Bendruomenės slaugytojo pareigybės funkcijos aprašytos ir Panevėžio AVPK 2006 m. lapkričio 27 d., 2008 m. rugpjūčio 18 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. birželio 5 d., 2012 m. birželio 11 d. pareigybių aprašymuose (I t., b. l. 33–41; II t., b. l. 161–162). Kaip minėta, pareiškėjo licencijoje buvo numatyta teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Dėl tokio pavadinimų prieštaravimo licencijoje ir generalinio komisaro įsakymuose bei pareigybių aprašymuose pareiškėjo atstovė teismo posėdyje paaiškino, jog įsakymuose ir pareigybių aprašymuose minėtu aspektu galbūt buvo suklysta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2012 m. gruodžio 21 d. pažymoje Nr. 11VL-144 nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos teisėtai ir prieinamos sulaikytiesiems ir suimtiems asmenims (I t., b. l. 43–48). Tarnyba, 2011 metais atlikusi Panevėžio AVPK medicinos punkto patikrą, 2011 m. kovo 2 d. rašte Nr. D2-1795-(7.9) pažymėjo, kad jokių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Tačiau teismas vertino, kad šioje byloje esančiam ginčui neturi įtakos aplinkybės, jog praeityje pareiškėjo veiklos trūkumai sveikatos priežiūros srityje nebuvo nustatyti, nes šiuo atveju vertintinas konkretus skundžiamas Įsakymas Nr. T1-699, kuris yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, priėjo prie išvados, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą, Įstaiga, šiuo atveju pareiškėjas, gavęs licenciją, teikia sveikatos priežiūros paslaugas, kurios numatytos licencijoje, pasitelkdamas savo veikloje tuos specialistus, kurie turi atitinkamą licenciją toms paslaugoms teikti. Remdamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs atitinkamą licenciją, turi vadovautis tais teisės aktais, kurie numato bendruomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimą esantiems areštinėje asmenims, todėl ir šios rūšies paslaugas turi teikti tokią slaugytojo licenciją turintys specialistai. Iš paminėtų Panevėžio AVPK pareigybės aprašymų teismas nustatė, kad pareiškėjas savo veikloje nurodė teisės aktuose privalomą bendruomenės slaugytojo pareigybę, tačiau iš pareiškėjui suteiktos licencijos ir didžiąją dalį laiko G. K. sveikatos priežiūros paslaugas teikusios L. Z. licencijos matyti, jog bendruomenės slaugos paslaugų pareiškėjas teikti negalėjo. Šiuo atveju teismas nevertino, ar suteiktos G. K. medicininės paslaugos buvo kokybiškos, jam pakenkė ar ne, nes pareiškėjas konkrečiu adresu teikė paslaugas, kurios nėra numatytos įstaigos licencijoje.

Remdamasis nurodytų motyvų visuma, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Tarnyba tinkamai įvertino jai pateiktus duomenis, tarp jų ir pareiškėjo bei jo darbuotojų licencijas, tinkamai vertino ir taikė teisės aktų reikalavimus, atlikdama tyrimą, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti asmens sveikatos priežiūros kokybės kontrolės objektyvumą, todėl Tarnybos 2013 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. T1-669 yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, teisinio ar faktinio pagrindo jį naikinti nėra.

III. Pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 75–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi ir savo prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantas pažymi, jog teismo išvada, kad ginčo atveju buvo pažeistas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 3 dalies reikalavimas teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. T1-843 Tarnyba patvirtino bendrosios praktikos slaugytojų, išvardytų šio įsakymo priede, licencijuojamos veiklos sąlygų laikymąsi. Minėto sąrašo eilės 60-u numeriu yra ir L. Z. pavardė. Tokiu būdu, apelianto manymu, atsakovas pripažino, kad tiek įstaigos turima licencija, tiek įstaigos medicinos punkto darbuotojos licencijos viena kitai neprieštarauja. Apeliantas dar kartą pabrėžia, kad Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. T1-669 1.1, 1.2, 2 punktai yra nepagrįsti faktine medžiaga, kokia žala padaryta G. K. duomenų nėra; teigia, kad įstaiga teikia tik licencijoje nurodytas medicinines paslaugas.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 83–87) atsakovas pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos jis buvo nurodęs ir atsiliepime į pareiškėjo prašymą, paduotame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas iškėlė šią administracinę bylą, ginčydamas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. T1-669 „Dėl pacientui G. K. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, kuris buvo priimtas paciento G. K. skundo nagrinėjimo Tarnyboje metu atsakovui atlikus pacientui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje., 1.1, 1.2 ir 2 punktų teisėtumą ir pagrįstumą.

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šiame įstatyme nurodytų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą kontroliuojančių valstybės institucijų teisė ir pareiga taikyti sveikatos priežiūros įstaigoms kontrolės priemones ir sankcijas, o 3 dalyje nustatyta, kad kontroliuojančių valstybės institucijų sprendimai dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo gali būti per trisdešimt dienų skundžiami įstatymo nustatyta tvarka. Tai, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas, ta apimtimi, kuria išreikšti viešojo administravimo institucijos valdingi patvarkymai, yra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. jo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti vertinamas administraciniame teisme, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose (žr. administracines bylas Nr. A146-1195/2012, Nr. A502-2968/2011, Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. 2011 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-746/2011, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2968/2011, 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1195/2012, 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-366/2013), asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu laikytinas vientisu administraciniu aktu, kuriame pateikta (nurodyta) informacija, atsižvelgiant į jos paskirtį, gali būti suskirstyta į administraciniam aktui būdingas dalis: įžanginę (nuorodos į kontrolės ataskaitą ir informacija apie kontrolę atlikusį pareigūną), motyvuojamąją (sprendimą pagrindžiančią, kurioje išdėstomos kontrolės išvados) ir rezoliucinę (sprendžiamąją, arba nustatančią taikomas poveikio priemones), kuri formuluojama atsižvelgiant į kontrolės išvadas.

Įsakymo Nr. T1-669 2 punkte Panevėžio AVPK įspėtas dėl Ataskaitos išvados 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytų teisės aktų pažeidimų, o 1.1 ir 1.2 punktuose nustatytas laikotarpis, kuriuo Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte pacientui dėl minėtuose Ataskaitos punktuose nustatytų teisės aktų pažeidimų, buvo teikiamos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, pažeidžiant paciento teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.

Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio nuostatų prasmės ir turinio kyla administracinio teismo pareiga, tikrinant skundžiamo akto (ar o dalies) teisėtumą ir pagrįstumą, nustatyti, ar skundžiamas aktas (ar jo dalis) savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, taip pat ar jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Remiantis Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2369 redakcija) 2 dalies 6 punktu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2370 redakcija) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Tarnybos nuostatai) 9.6, 10.40 punktais, Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra suteikti įgaliojimai atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą (valstybinę kontrolę). Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58, 59 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnyba, nustačiusi, kad yra pažeisti įstatymai ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reguliuojančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, reikalavimai, pagal kompetenciją turi teisę įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo 4, 23 punktuose nustatyta, kad Tarnyba pagal kompetenciją nagrinėdama skundą dėl pažeistų teisės aktuose nustatytų paciento teisių ar teisėtų interesų privalo atlikti pacientui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Skundo nagrinėjimas Tarnyboje baigiamas įforminant direktoriaus įsakymu, kuriame gali būti pateikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo (Skundų nagrinėjimo aprašo 29 punktas).

Minėtos norminių teisės aktų nuostatos yra pagrindas konstatuoti, kad Įsakymas Nr. T1-669 yra priimtas kompetentingo priimti tokį sprendimą viešojo administravimo subjekto.

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu yra numatytos pagrindinės procedūros ir taisyklės, kurių turi būti laikomasi atliekant sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinę kontrolę. Šiuo įstatymu numatytą sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos valstybinę kontrolę atliekančios institucijos pareigūnas dėl atliktos valstybinės kontrolės turi pateikti tikrinimo aktą, išvadas ir rekomendacijas patikrinimą paskyrusios įstaigos vadovui ir tikrintos įstaigos vadovui (SPĮĮ 53 straipsnio 3 dalis). Skundų nagrinėjimo aprašas, kuris detalizuoja skundų nagrinėjimo Tarnyboje tvarką, numato, kad, gavus iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos šio aprašo 26.1 punkte nurodytų visų skundo nagrinėjimui reikalingų dokumentų kopijas ir (ar) įstaigos darbuotojų paaiškinimus, Tarnybos struktūrinio padalinio, atsakingo už pacientų teisių priežiūrą, darbuotojas surašo Kontrolės ataskaitą (3 priedas) dėl atitinkamų įstaigos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo ir pacientų teisių pažeidimo ar nepažeidimo, kuri vizuojama Tarnybos darbo reglamento nustatyta tvarka. Kontrolės ataskaitoje gali būti pateikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo (Skundų nagrinėjimo aprašo 26.2 punktas).

Nustatyto teisinio reglamentavimo prasme Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiosios specialistės surašyta 2013 m. gegužės 9 d. Kontrolės Nr. D11-301-1/2012 ataskaita Nr. D17-68-(1.27.) laikytina asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės procedūros metu priimtu dokumentu, kurio pagrindu priimamas kontroliuojančios valstybės institucijos (šiuo atveju Tarnybos) sprendimas dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (iki reorganizavimo – Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos) parengta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita savaime nesukuria teisinių pasekmių sveikatos priežiūros įstaigai, tačiau ji gali būti pagrindas priimti sprendimą dėl kontrolės priemonių ar sankcijų taikymo, t. y. priimti teismui skundžiamą administracinį aktą (ABTĮ 15 str.). Pareiškėjas šioje byloje apskundė teismui Tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. T1-669, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į Ataskaitą (tai nurodyta ir Įsakymo Nr. T1-669 įžanginėje dalyje), atitinkamą dalį. Taigi, vertinant Įsakymo Nr. T1-669 skundžiamos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, Ataskaitoje nustatytos (išdėstytos) aplinkybės bei joje pateikta kontrolės išvada (Ataskaitos išvados 1–4 punktai) laikytinos neatsiejama ginčijamo Įsakymo Nr. T1-669 dalimi – t. y. jo motyvuojamąja dalimi.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos ginčo faktinės aplinkybės bei nurodytos teisės aktų normos, taip pat Ataskaitos turinys, suteikia pagrindą konstatuoti, kad poveikio priemonė (įspėjimas) pareiškėjui buvo taikyta už tai, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. sausio 16 d. laikotarpiu asmeniui nebuvo užtikrintas kokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, nes Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 2494 suteikė teisę Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte ((duomenys neskelbtini), Panevėžys) verstis asmens sveikatos priežiūros veikla teikiant bendrosios praktikos slaugos paslaugas, o Tarnyba tikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte buvo įdarbinęs bendruomenės slaugytojomis bendrosios praktikos slaugytojas L. Z., D. S., E. S. ir bendruomenės slaugytoją S. K., kurios teikė įstaigai išduotoje licencijoje nenumatytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas – bendruomenės slaugos paslaugas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“ 10, 14, 15 punktuose expressis verbis įtvirtintas reikalavimas dėl teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punkte (kabinete) dirbančio specialisto (gydytojo) profesinės kvalifikacijos, t. y. nustatyta, kad medicinos punkte dirba bendruomenės slaugytojas (slaugytojai).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo, atlikus ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų analizę, padaryta išvada, kad įstatymų leidėjas atskyrė bendrosios slaugos praktikos ir bendruomenės slaugos praktikos rūšis kaip atskiras.

Pagal Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą, slaugos praktika gali būti bendroji ir (ar) specialioji (SPAPĮ 2 str. 9 d.). Bendroji slaugos praktika – šio įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, t. y. asmens, teisės aktų nustatyta tvarka įgijusio bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją ir turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (SPAPĮ 2 str. 4, 5, 6 d.). Specialioji slaugos praktika – šio įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją, arba akušerio, turinčio galiojančią akušerijos praktikos licenciją, ir turinčių įgytą atitinkamą slaugos specializaciją (t. y. papildomą kompetenciją) patvirtinantį dokumentą, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (SPAPĮ 2 str. 10, 11 d.).

SPAPĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios praktikos slaugytojo ar akušerio profesinė kvalifikacija įgyjama aukštojoje mokykloje baigus slaugos ar akušerijos studijų programas (1 dalis); slaugos specializaciją aukštojoje mokykloje įgyja bendrosios praktikos slaugytojai arba akušeriai, baigę pasirinktos specializuotos slaugos srities neformaliojo švietimo programą <...> (2 dalis). SPAPĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad slaugos praktika ir akušerijos praktika yra licencijuojama veikla. Slaugos ir (ar) akušerijos paslaugas asmenims teikia juridiniai asmenys, turintys asmens sveikatos priežiūros licenciją atitinkamoms sveikatos priežiūros paslaugoms teikti (SPAPĮ 4 str. 5 d.).

Specialiąja slaugos praktika Lietuvos Respublikoje galima verstis tik turint galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją ar akušerijos praktikos licenciją ir įgytą atitinkamą slaugos specializaciją patvirtinantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 9 straipsnyje nurodytus atvejus (SPAPĮ 4 str. 3 d.). SPAPĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kas yra laikytina neteisėta slaugos ar akušerijos praktika – be kita ko, tai veikla, kai asmuo verčiasi specialiąja slaugos praktika turėdamas galiojančią bendrosios slaugos praktikos ar galiojančią akušerijos praktikos licenciją, bet neturėdamas įgytą atitinkamą slaugos specializaciją patvirtinančio dokumento (3 punktas); teikia slaugos ar akušerijos paslaugas, būdamas susijęs darbo santykiais su juridiniu asmeniu, neturinčiu asmens sveikatos priežiūros licencijos atitinkamoms slaugos ar akušerijos paslaugoms teikti (4 punktas).

Bendrosios praktikos slaugytojo kompetencija, teisės ir pareigos yra detalizuojamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d įsakymu Nr. V-591 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Savo ruožtu bendruomenės slaugytojo kompetenciją, teises ir pareigas reglamentuoja kita, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-650 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Abiejų nurodytų medicinos normų 2 punktuose įtvirtintas šių normų privalomasis pobūdis. Remiantis Normos MN 28:2011 5, 6 punktais, teisę verstis bendrąja slaugos praktika turi asmuo, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją (t. y. aukštojoje mokykloje baigęs mokslus pagal slaugos studijų programą) ir turintis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją verstis bendrąja slaugos praktika.

Normos MN 28:2011 V–VII skyriuose apibrėžtos bendrosios praktikos slaugytojo teisės, pareigos ir kompetencija. Įvertinus Normoje MN 57:2011 nustatyta teisinį reguliavimą, matyti, kad bendruomenės slaugytojui įstatymų leidėjas nustato papildomus reikalavimus tiek kvalifikacijos, tiek pareigų ir kompetencijos prasme. Normos MN 57:2011 5 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas profesinę kvalifikaciją įgyja baigęs studijas pagal slaugos programą ir įgijęs bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją bei baigęs bendruomenės slaugos neformaliojo švietimo programą.

Teisei verstis bendruomenės slaugytojo praktika įgyti reikalinga ne tik galiojanti bendrosios slaugos praktikos licencija (minėta, kad analogiškas reikalavimas yra nustatytas ir verčiantis bendrąja slaugos praktika), bet ir bendruomenės slaugos specializacijos įgijimą patvirtinantis dokumentas, jei kiti teisės aktai nenustato kitaip (Normos MN 57:2011 7 punktas). Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs reikalavimą ne tik pačiam bendruomenės slaugytojui, bet ir sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje jis dirba, turėti atitinkamas licencijas, t. y.

Normos MN 57:2011 8 punkte privalomai nustatyta, jog bendruomenės slaugytojas verčiasi bendruomenės slaugytojo praktika sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, suteikiančią teisę teikti bendruomenės slaugos paslaugas ir (ar) kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurias pagal teisės aktų reikalavimus kartu su kitais sveikatos priežiūros specialistais turi teikti ir bendruomenės slaugytojas. Normos MN 57:2011 V–VII skyriuose yra nustatytos bendruomenės slaugytojo teisės, pareigos ir kompetencija.

Pastebėtina, kad pagal Normos MN 57:2011 14 punktą, bendruomenės slaugytojas savo darbe privalo ne tik vadovautis Lietuvos medicinos norma MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, tačiau ir privalo turėti papildomų žinių, gebėjimų ir įgūdžių, išvardytų Normos MN 57:2011 15–18 punktuose.

Minėta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, kartu ir slaugos praktika, yra valstybės licencijuojama fizinių ir juridinių asmenų veikla. Tai numato Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, 16 straipsnio 1, 2 dalių, 50 straipsnio 2 dalies, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio, 45 straipsnio 3 punkto, Slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių nuostatos. Pažymėtina, kad licencija suteikia teisę teikti tik licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (SSĮ 16 str. 1 d., SPĮĮ 45 str. 3 p., SPAPĮ 4 str. 5 d., Licencijavimo taisyklių 7 p.).

Pirmiau nurodytų teisės aktų normų sisteminė, loginė, teleologinė analizė leidžia daryti išvadą, kad siekiant teikti bendruomenės slaugos paslaugas, tokia teisė turi būti suteikta tiek pačiai sveikatos priežiūros įstaigai išduotoje licencijoje, tiek jos darbuotojų, tiesiogiai teikiančių šias paslaugas, turimose licencijose. Nustačius, kad sveikatos priežiūros įstaiga ir (ar) fizinis asmuo (įstaigos darbuotojas) neturi licencijos, suteikiančios jam teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją, tokia sveikatos priežiūros veikla negali būti laikoma atitinkančia įstatymų reikalavimus.

Ištyręs įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kad Licencijoje Nr. 2494, išduotoje teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte ((duomenys neskelbtini), Panevėžys), buvo leista teikti tik bendrosios praktikos slaugos paslaugas, tačiau pareiškėjui nepaisant licencijoje nustatytos slaugos praktikos rūšies, Ataskaitoje nurodytu laikotarpiu asmeniui buvo teikiamos Licencijoje nenumatytos (bendruomenės slaugos) paslaugos, kurių pareiškėjas negalėjo teikti pagal įstaigos turimą licenciją.

Atsakovas nustatė kad L. Z., D. S., E. S., turinčios bendrosios praktikos slaugytojų licencijas, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įdarbintos bendruomenės slaugytojomis, t. y. nei įstaigos turima licencija, nei šių darbuotojų licencijos nesuteikė teisės teikti bendruomenės slaugos paslaugas. S. K. turėjo bendruomenės slaugytojos licenciją, tačiau ji buvo priimta į bendruomenės slaugytojos pareigas įstaigoje, kuri turėjo licenciją teikti kitos rūšies (bendrosios praktikos) slaugos paslaugas. Teikimą asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimas Licencijoje Nr. 2494 nebuvo numatytas, t. y. teikimą pažeidžiant Tarnybos Ataskaitos 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytų teisės aktų reikalavimus, atsakovas traktavo kaip nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. sausio 16 d. skundą Tarnybai padavusiam asmeniui.

Iš Ataskaitos matyti, kad atsakovas kontrolės metu išanalizavo skundą padavusio asmens, asmens sveikatos istorijos įrašų turinį tais aspektais kokią licencija turėjo įstaiga, kokias licencijas turėjo Panevėžio AVPK areštinės medicinos punkte dirbę specialistai, dėl kokių nusiskundimų kreipėsi asmuo ir kokios konkrečios paslaugos jam buvo suteiktos. Iš Ataskaitos turinio matyti, kad išvados dėl nekokybiško asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo padarytos ne kokios nors asmens sveikatai atsiradusios neigiamos pasekmės (pasekmių) aspektu, o pirmiau minėtu aspektu, t. y. kad ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas areštinėje laikomiems asmenims turi būti organizuotas pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją, o pareiškėjas turėjo licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas.

Todėl prieštaravimo faktinėms aplinkybėms, priešingai nė nurodyta apeliaciniame skunde, nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo skundžiama Įsakymo Nr. T1-669 dalis yra pagrįsta ir pareiškėjui už Ataskaitos 1, 2, 3, 4 punktuose nurodytus teisės aktų pažeidimus poveikio priemonė – įspėjimas laikytis minėtuose Ataskaitose punktuose nurodytų teisės aktų reikalavimų taikyta pagrįstai ir teisėtai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybę, kad Tarnyba 2013 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. T1-843 patvirtino bendrosios praktikos slaugytojų, išvardytų šio įsakymo priede, tarp jų ir L. Z., licencijuojamos veiklos sąlygų laikymąsi, t. y. kad jai leista verstis bendrąja slaugos praktika pagal bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. Apelianto manymu, tai patvirtina, kad tiek įstaigos turima licencija, tiek įstaigos medicinos punkto darbuotojos licencijos viena kitai neprieštarauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo individualaus administracinio akto (šiuo atveju Įsakymo Nr. T1-669 skundžiamos dalies) teisėtumą ir pagrįstumą teismas vertina tų aplinkybių kontekste, kurios buvo nustatytos viešojo administravimo subjektui priimant skundžiamą aktą (šiuo atveju laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. sausio 16 d.). Minėta, kad nagrinėjama ginčui yra reikšminga ta aplinkybė, jog įstaigai išduotoje licencijoje Nr. 2494 buvo suteikta teisė areštinės medicinos punkte teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, o ne bendruomenės slaugos paslaugas, ir pareiškėjas personalą į medicinos punktą buvo priėmęs dirbti bendruomenės slaugytojomis, nors įstaiga tokių paslaugų teikimui neturėjo licencijos. Apelianto nurodyta aplinkybė dėl L. Z. licencijos nėra reikšminga nei pagal jos atsiradimo laiką (atsirado vėliau nei ginčui aktualus laikotarpis), nei pagal šio ginčo esmę.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymo Nr. T1-669 dalį dėl procedūros, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nesilaikymo, ar dėl kitų priežasčių. Iš administracinėje byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas laikėsi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnyje ir Skundų nagrinėjimo aprašo 26, 28–31 punktuose numatytos skundų nagrinėjimo ir kontrolės priemonių taikymo tvarkos, be kita ko, svarstė klausimą dėl kontrolės priemonių ir (ar) sankcijų taikymo dalyvaujant Panevėžio AVPK atstovams bei įvertino atstovų pateiktas pastabas ir pasiūlymus (žr. 2013 m. gegužės 21 d. Tarnybos direktoriaus įsakymo projekto svarstymo protokolą Nr. D3-75-(1.9.), b. l. 77–80). Ataskaitoje, kuri laikytina skundžiamo Įsakymo dalies motyvuojamąja dalimi, nurodyti teisės aktų pažeidimai konstatuoti motyvuotai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą pagal ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas teikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis