AS-502-1110-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-1110/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03315-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VTPT) 2014 m. birželio 9 d. individualų administracinį aktą Nr. 1S-219; 2) įpareigoti VTPT pagal pareiškėjo 2014 m. gegužės 12 d. prašymą teisės aktų nustatyta tvarka pateikti 2014 m. vasario 17 d. / 2014 m. vasario 27 d. atliktos pakartotinės stacionarios teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-378/2014 aktą ir suteikti kitą prašoma informaciją bei duomenis.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: 1) uždrausti atsakovui vykdyti Kauno apygardos prokuratūros, Kauno apylinkės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašomus atlikti veiksmus pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. I-519-738/2014, baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749/2014, visuose ikiteisminiuose tyrimuose bei kitose baudžiamosiose bylose, kuriose pareiškėjas yra šalis ar proceso dalyvis; 2) uždrausti atsakovui vykdyti Lietuvos Respublikos teismų nutartis pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-519-738/2014, baudžiamojoje byloje Nr. 1-398-749/2014, visuose ikiteisminiuose tyrimuose bei kitose baudžiamosiose bylose, kuriose pareiškėjas yra šalis ar proceso dalyvis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo V. J. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad prokurorų ir teismų aktų baudžiamajame procese teisėtumo kontrolė yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas). Prokurorų ir teisėjų aktų apskundimo tvarka inter alia numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 62–65, 311–319 straipsniuose. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Pareiškėjas prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės siekia sustabdyti baudžiamajame procese priimtų prokuroro ar teismo aktų vykdymą. Tokio prašymo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų jurisdikcijai. Be to, šių reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas iš esmės neturės įtakos galimybėms įvykdyti teismo sprendimą.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – imtis priemonių skundo reikalavimams užtikrinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė realios grėsmės, jog netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas. Teismas padarė neteisingą prielaidą, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas fabrikuojant vis naujas baudžiamąsias bylas dėl pareiškėjo politinių įsitikinimų yra nesusijęs su šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir pareiškėjo teisėmis bei pareigomis.

Atsakovas VTPT atsiliepime prieštarauja pareiškėjo atskirojo skundo tenkinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia, kad šioje byloje būtų imtasi ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. atsakovui uždrausta vykdyti ikiteisminį tyrimą organizuojančių ir jam vadovaujančių prokurorų bei baudžiamąsias bylas nagrinėjančių bendrosios kompetencijos teismų patvarkymus.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima jomis piktnaudžiauti, taikyti ne pagal paskirtį (pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius vienos iš šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų sudėtingas arba iš viso neįmanomas (ABTĮ 92 str.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Taigi skundo reikalavimų užtikrinimo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos bylos faktinės situacijos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Šiuo atveju sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartimi priimto nagrinėti pareiškėjo skundo argumentacijos, savo subjektinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą V. J. kildina iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. birželio 9 d. rašto Nr. 1S-219, parengto atsakant į jo 2014 m. gegužės 12 d. prašymą. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas iš esmės siekia, kad atsakovas būtų įpareigotas priimti naują administracinį aktą, kuriuo jam suteiktų visą 2014 m. gegužės 12 d. prašyme nurodytą informaciją (duomenis), t. y. kelia ginčą iš konstitucinės asmens teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas nesusijęs su VTPT priskirtų funkcijų atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes baudžiamajame, civiliniame ir administraciniame procese; teikti specialisto išvadas pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų užduotis ir kt. vykdymu, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad netaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. neapribojus VTPT galimybių nustatyta tvarka siekti jai pavestų steigimo tikslų įgyvendinimo, galimai neteisėto VTPT 2014 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 1S-219 pasekmių pašalinimas pareiškėjui palankaus administracinio teismo sprendimo atveju bus ypač komplikuotas ar taps apskirtai neįmanomas. Be to, administraciniams teismams nesuteikti įgaliojimai ABTĮ įtvirtintomis procesinėmis priemonėmis (instrumentais) įsiterpti į Baudžiamojo proceso kodekso normomis reglamentuojamus teisinius santykius, todėl V. J. prašyme suformuluotų reikalavimų tenkinimas būtų aiškiai neteisėtas ir nepagrįstas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis paliekama galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė