A-146-330-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-330/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00601-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 28; 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. P. skundą atsakovams Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, D. P. dėl sprendimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 74–87), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – ir LAAIF, atsakovas) 2013 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. (2)-S-44 „Dėl paraiškos atmetimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (2)-S-44) dalį, kuria nutarta pareiškėjos prašymo ir paraiškos toliau nevertinti; 2) įpareigoti LAAIF skirti paramą pagal pareiškėjos pateiktą prašymą ir paraišką pagal priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“ šilumos siurbliui įdiegti; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAAIF, 1 500 Lt žalos atlyginimą; 4) priteisti iš LAAIF bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad LAAIF skundžiamu sprendimu atsisakė toliau vertinti jos paraišką skirti paramą atliktai investicijai į šilumos siurblį, nes nustatė, jog paraiška neatitinka esminio reikalavimo – objektas, kuriame norima diegti atsinaujinantį energijos šaltinį, yra daugiabutis namas, o kvietime nurodytas apribojimas – „Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas (modernizavimas), pasiekiant pastato energetinio naudingumo C klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 %“.

Dėl šios priežasties pareiškėjos paraiška nebuvo vertinama. Pareiškėja paaiškino, kad ji, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, AIEĮ) 3 straipsnio 2 dalies 9 punktu, siekė gauti paramą pareiškėjos šeimos bute ((duomenys neskelbtini) g. 6-9) atliktai investicijai į atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią technologiją (šilumos siurblį), pateikė visus būtinus dokumentus, įdiegtas šilumos siurblys atitinka AIEĮ 2 straipsnio 44 dalies nurodytą įrenginį, t. y.

įdiegtas šilumos siurblys paverčia aeroterminę energiją aukštesnės temperatūros šiluma, kuri naudojama (duomenys neskelbtini) g. 6-9 butui šildyti. Pareiškėjos įsitikinimu, asmenims, siekiantiems diegti tokius įrenginius, turėtų būti sudaromos vienodos galimybės gauti paramą. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (toliau – ir Klimato kaitos valdymo įstatymas, KKVFIĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir pažymėjo, jog LAAIF jai nepranešė, kokiais dar būdais ir priemonėmis ji gali gauti kompensaciją, valstybės paramą ar kitas įstatymų nustatytas lengvatas.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes LAAIF Sprendime Nr. (2)-S-44 nepateikė jokios būtinos papildomos informacijos, nenurodė, į kokią kitą viešojo administravimo instituciją ji galėtų kreiptis dėl paramos gavimo, nepersiuntė jos prašymo kitoms institucijoms, Sprendime Nr. (2)-S-44 nurodyta nekonkreti, klaidinanti šio sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas nepatvirtintas įstaigos antspaudu, nenurodyti prašymo ir paraiškos vertinimo kriterijai, priimto sprendimo teisiniai motyvai, nei viena įstatymo norma, kuri patvirtintų faktą, kad asmenys, kurie nuosavybės teise valdo butus, kurie yra daugiabučiame name, neturi teisės gauti paramos.

Pareiškėja paaiškino, kad ji pateikė prašymą ir paraišką siekdama gauti paramą pagal „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“, t. y. siekdama gauti paramą atliktai investicijai į atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią technologiją (šilumos siurblį), tačiau jos prašymas buvo vertinamas pagal Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo priemonę „Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas (modernizavimas), pasiekiant pastato energetinio naudingumo C klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 %“.

Pareiškėjos teigimu, LAAIF neįsigilino į jos pateiktą prašymą ir paraišką ir ją vertino pagal kitos programos nuostatas, t. y. vertino priemonę, kuri skirta atnaujinti (modernizuoti) pastatus, o ne investicijas į atsinaujinančius išteklius naudojančių technologijų diegimą (šilumos siurblio diegimą). Atsisakydama nagrinėti paraišką turimos nuosavybės aspektu, LAAIF nepaiso Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio, pažeidžia Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnį.

Nustatant tokias priemones, pagal kurias tik tam tikra asmenų grupė, vertinant jų socialinę padėtį, t. y. pagal jų nuosavybės teise valdomo turto (gyvenamųjų būstų) savybes, įgyja teisę gauti paramą, pažeidžiamas asmenų lygių galimybių principas. Skundžiamame sprendime nurodyta priežastis – daugiabutis namas, dėl kurios pareiškėja neteko galimybės gauti paramą įsidiegiant šilumos siurblį, tiesiogiai ją diskriminuoja, pažeidžia jos teises. Dėl to pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais savo teises ginant LAAIF ir teisme, be to, ji pajuto nerimą, neteisybės, bejėgiškumo jausmą.

Atsakovas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 94–100) atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 patvirtintas Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojantis planas (toliau – ir 2012 m. sąmatą detalizuojantis planas), kurio 1.2.1 punkte įtvirtinta 2012 m. sąmatos lėšų panaudojimo srities finansuojama priemonė – „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“.

Tame pačiame punkte nustatyta priemonei finansuoti skiriama lėšų suma, taip pat nurodyta, kas gali būti pareiškėju/paramos gavėju – vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-275 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Klimato kaitos programos aprašas) 2.2 punkte LAAIF pavesta vykdyti minėtame apraše nurodytas atsakingos institucijos funkcijas.

Vadovaujantis AIEĮ 42 straipsnio 7 dalimi, pareiškėja nepagrįstai rėmėsi AIEĮ, klaidingai teigdama, jog paraišką siekė gauti šio įstatymo pagrindu, ir kad LAAIF nesilaikė AIEĮ tikslų ir taip pažeidė pareiškėjos teises. Pareiškėja, nesivadovaudama tais teisės aktais, kurie taikytini nagrinėjamu atveju, siekia suklaidinti teismą ir nepagrįstai kaltina LAAIF, elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Valstybės teikiama parama nėra besąlygiška ir neribota visiems. Pirmiausia yra nustatomi prioritetai ir parenkamos finansavimo kryptys bei šiems prioritetams paskirstomos lėšos, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes.

Pareiškėja nesikreipė į LAAIF su prašymu skirti paramą iš bet kurių fondų ar programų, neprašė nurodyti, kokios yra galimybės gauti valstybės paramą įdiegus tam tikrą technologiją, o pateikė paraišką konkrečiai priemonei „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“ pagal Klimato kaitos specialiąją programą. LAAIF, patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjos paraišką, priėmė sprendimą ją atmesti dėl esminio neatitikimo teisės aktų reikalavimams (t. y. nurodytam pareiškėjui/paramos gavėjui).

Atsakovas taip pat nesutiko su tuo, kad Sprendimas Nr. (2)-S-44 neatitinka gero administravimo principo, nes LAAIF, net ir gavęs prie paraiškos pridedamą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, siekdamas nepagrįstai neatmesti paraiškos dėl sprendime nurodyto trūkumo, kreipėsi į pareiškėją telefonu pasitikslindamas, ar tikrai pareiškėja neatitinka keliamo reikalavimo būti vieno ar dviejų butų gyvenamojo namo savininku. Išsiaiškinęs tikrąją situaciją, LAAIF priėmė teisės aktais pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjos teiginys, kad Sprendimas Nr. (2)-S-44 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra nepagrįstas, nes ginčijamame Sprendime Nr. (2)-S-44 suprantamai ir aiškiai suformuluoti pareiškėjai atsirandantys teisiniai padariniai, nukreipiama į kvietime teikti paraiškas nurodytus apribojimus, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl pareiškėjos teisės nebuvo suvaržytos. Antspaudo nebuvimas ant Sprendimo Nr. (2)-S-44 yra neesminis šio akto formos trūkumas, nesuvaržęs pareiškėjos teisių. Atsakovas pripažino, kad Sprendime Nr. (2)-S-44 buvo padaryta techninė klaida: vietoj priemonės „Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas (modernizavimas), pasiekiant pastato energetinio naudingumo C klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 %“ turėjo būti nurodyta priemonė „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“.

Tačiau abiem priemonėms buvo nurodytas vienodas pareiškėjams/paramos gavėjams keliamas reikalavimas – vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai, vertinimo procesas ir finansavimas atliekamas vadovaujantis tais pačiais teisės aktais, todėl pareiškėjos teiginys, kad atsakovas paraišką vertino pagal kitos programos nuostatas, yra nepagrįstas. Atsakovo įsitikinimu, dėl techninės klaidos neteisingos priemonės nurodymas nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Sprendimą Nr. (2)-S-44.

Visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad teisės aktuose gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Nei butas, nei namas, nei šių gyvenamųjų patalpų statybos metai nerodo asmenų socialinės padėties, todėl diskriminacijos šiuo pagrindu nėra. Be to, butų savininkų daugiabučiuose namuose atveju asmenims, įsidiegusiems atsinaujinančius išteklius naudojančias technologijas, teisės aktais numatyta galimybė atgauti dalį investicijų pagal Klimato kaitos specialiosios programos lėšų 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.2 priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas daugiabučiuose namuose, kurie atitinka D namo energinio naudingumo klasę, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“.

Atsakovo nuomone, LAAIF savo veiksmais nepažeidė teisės aktų, nepadarė procedūrinių pažeidimų, todėl atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį negali atsirasti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 137–143) Aplinkos ministerija paaiškino, kad pareiškėja klaidingai paraišką paramai gauti prilygina prašymui suteikti informaciją. Tokios faktinės aplinkybės, kaip pareiškėjos paraiškos teikimas pagal LAAIF internetinėje svetainėje paskelbtą Kvietimą teikti paraiškas, siekiant gauti finansavimą pagal priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytose pagal galiojusios iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“, tai, kad tiek Kvietime teikti paraiškas, tiek 2012 m. sąmatą detalizuojančiame plane nurodyti galimi pareiškėjai/paramos gavėjai yra vieno ar dviejų butų gyvenamųjų pastatų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai, taip pat tai, jog ginčijamame Sprendime Nr. (2)-S-44 yra pateikta pareiškėjos paraiškos atmetimo motyvacija, patvirtina, kad pareiškėjos teiginiai, jog Sprendime Nr. (2)-S-44 nenurodyti paraiškos vertinimo kriterijai ir neaišku, kokia įstatymo nuostata vadovaujantis pateiktas prašymas buvo atmestas, yra nepagrįsti ir atmestini. LAAIF Sprendime Nr. (2)-S-44 nurodyta kita programa nei buvo teikiama paraiška, tačiau subjektai, galintys būti paramos gavėjais, pagal abi programas yra tapatūs, t. y. vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai, ir jiems taip pat yra taikomi tapatūs vertinimo kriterijai, todėl padaryta techninė klaida nekeičia Sprendimo Nr. (2)-S-44 esmės ir neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, patvirtinančių neteisėtus LAAIF diskriminacinius veiksmus pareiškėjos atžvilgiu bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjai padarytos neturtinės žalos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 146–151) D. P. paaiškino, kad pareiškėjos įdiegtas šilumos siurblys pagal AIEĮ 2 straipsnio 1 dalį yra įrenginys, kuris naudoja aeroterminę energiją – šilumos energiją, susikaupusią ore. Pareiškėjos prašymas turėjo būti nagrinėjamas, nes įdiegta priemonė atitinka AIEĮ 2 straipsnio 44 dalyje apibrėžtą šilumos siurblio sąvoką. Pareiškėjai, įdiegusiai šią priemonę, turėjo būti sudaromos vienodos galimybės gauti paramą. Sprendime Nr. (2)-S-44 nėra nurodyti argumentai ir įstatymo nuostatos, kodėl pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas, tuo buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnio 1 punktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu (I t., b. l. 190–195) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad LAAIF padarė pagrįstą išvadą, jog paraiška neatitinka esminio reikalavimo, nes Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (I t., b. l. 113–114) nurodyta, kad objektas, kuriame pareiškėja nori diegti atsinaujinantį energijos šaltinį, yra daugiabutis namas, o Kvietime, pateiktame pagal 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punktą, nurodytas apribojimas – pareiškėjai/paramos gavėjai gali būti tik fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų savininkai.

Ištyręs bylos dokumentus, teismas nustatė, kad LAAIF 2012 m. liepos 27 d. interneto svetainėje (www.laaif.lt) paskelbė kvietimą teikti paraiškas paramai gauti pagal Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano priemonę: „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“, taip pat informavo, jog pareiškėju gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai (I t., b. l. 101, 102). Pareiškėja 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į LAAIF su prašymu dėl paramos gavimo gyvenamajame name ((duomenys neskelbtini) g. 6-9) įdiegiant ir panaudojant atsinaujinantį energijos šaltinį – šilumos siurblį (I t., b. l. 104–105) bei pateikė paraišką klimato kaitos specialiosios programos lėšomis finansuojamam mažos apimties projektui (priemonei) „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“ (duomenys neskelbtini) g. 6-9, Vilniuje (I t., b. l. 106–112). LAAIF 2013 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (2)-S-44 „Dėl paraiškos atmetimo“ (I t., b. l. 103).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkte įtvirtinta Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatos lėšų panaudojimo srities finansuojama priemonė – „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“. Tame pačiame punkte nustatyta priemonei finansuoti skiriama lėšų suma, taip pat nurodyta, kad pareiškėju/paramos gavėju gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai. AIEĮ 42 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad klimato kaitos specialiosios programos lėšų panaudojimo sąmatos ir ataskaitos rengiamos KKVFIĮ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pateikta paraiška neatitiko 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkte įtvirtinto reikalavimo pareiškėjui/paramos gavėjui, nes paramą siekė gauti butui daugiabučiame gyvenamajame name, o ne vieno ar dviejų butų gyvenamajame name, todėl LAAIF, pagrįstai nustačiusi reikalavimo pareiškėjams/paramos gavėjams neatitikimą, toliau nebevertino pareiškėjos paraiškos. Šiuose teisės aktuose įtvirtintas aiškus ir konkretus reikalavimas pareiškėjams/paramos gavėjams. Jais gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai. Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėja siekė gauti paramą jos šeimos bute ((duomenys neskelbtini) g. 6-9, Vilnius), kuris yra daugiabučiame name, atliktai investicijai į atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią technologiją – šilumos siurblį (I t., b. l. 104–114).

Teismas taip pat nustatė, kad LAAIF ir Aplinkos ministerija pagrįstai tvirtino, jog skundžiamame Sprendime Nr. (2)-S-44 yra padaryta techninė klaida – nurodyta kita programa nei buvo teikiama paraiška. Tiek pagal Sprendime Nr. (2)-S-44 nurodytą programą („Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas (modernizavimas), pasiekiant pastato energetinio naudingumo C klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 %“), tiek pagal programą, pagal kurią buvo teikiama paraiška („Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“), reikalavimas pareiškėjams/paramos gavėjams yra toks pat – paramos gavėjais gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai. Todėl teismas sprendė, jog padaryta techninė klaida, nurodant kitą programą, negalėjo daryti įtakos priimto sprendimo pagrįstumui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja šilumos siurblį įsigijo lizingo būdu (I t., b. l. 174). Atsižvelgdamas į CK 6.567 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjai šilumos siurblį įsigijus lizingo būdu ir lizingo sutarčiai dar nesant visiškai įvykdytai (I t., b. l. 174–181), šilumos siurblio savininku yra lizingo davėjas, o ne pareiškėja, todėl ji neturi teisės kreiptis su prašymu dėl paramos gavimo.

Pareiškėjos teiginį, jog nustatant tokias priemones, pagal kurias tik tam tikra asmenų grupė pagal jų nuosavybės teise valdomo turto (gyvenamųjų būstų) savybes įgyja teisę gauti paramą, pažeidžiamas asmenų lygių galimybių principas, teismas atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, jog reikalavimas pareiškėjams/paramos gavėjams yra įtvirtintas 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkte, be to, parama negali būti besąlygiška ir neribojama, nes turi būti atsižvelgiama į valstybės finansines galimybes. Teismas sutiko su LAAIF pozicija, kad visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad teisės aktuose gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, ir priėjo prie išvados, jog pareiškėja neįrodė lygių galimybių principo pažeidimo.

Pareiškėjos argumentus, kad LAAIF Sprendime Nr. (2)-S-44 nepateikė jokios būtinos papildomos informacijos, nenurodė į kokią kitą viešojo administravimo instituciją pareiškėja galėtų kreiptis dėl paramos gavimo, nepersiuntė jos prašymo kitoms institucijoms, teismas atmetė kaip nepagrįstus, pažymėdamas, jog įstatymas nenumato tokių LAAIF pareigų vertinant paraiškas. Pareiškėja į LAAIF kreipėsi su prašymu dėl paramos gavimo gyvenamajame name ((duomenys neskelbtini) g. 6-9) įdiegiant šilumos siurblį bei paraiška Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis finansuojamam mažos apimties projektui (priemonei) „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“ (duomenys neskelbtini) g. 6-9, Vilniuje, tačiau ne su prašymu dėl informacijos pateikimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad LAAIF tinkamai vertino ir atsakė į pareiškėjos prašymą ir paraišką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas lemia individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-872/2013). Šioje byloje teismas, įvertinęs keliamo ginčo pobūdį, pripažino, kad pareiškėjos nurodytas VAĮ 8 straipsnio pažeidimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra esminis ir juo pareiškėjos teisės ir saugomi interesai nebuvo pažeisti. Teismas pažymėjo, kad antspaudo nebuvimas ant skundžiamo sprendimo nedaro negaliojančiu paties administracinio sprendimo, nes tai nėra esminis akto formos trūkumas.

Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize bei remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas Nr. (2)-S-44 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs pareiškėjos reikalavimo panaikinti LAAIF 2013 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. (2)-S-44 „Dėl paraiškos atmetimo“ dalį, kuria buvo nutarta pareiškėjos prašymo ir paraiškos toliau nevertinti, teismas kaip išvestinius iš pirmojo reikalavimo taip pat atmetė ir pareiškėjo skundo antrą bei trečią reikalavimus dėl įpareigojimo LAAIF skirti paramą pagal pateiktą prašymą ir paraišką bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAAIF, 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, atmetė prašymą priteisti iš LAAIF bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja M. P. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–11) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti; 2) ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkte įtvirtintoje Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatos lėšų panaudojimo srities finansuojamoje priemonėje „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“ nurodytas pagrindas, kad pareiškėju/paramos gavėju gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinamam konstituciniam lygiateisiškumo principui, taip pat Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 daliai.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui. Be to, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė remiasi šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo santykių teisinį reglamentavimą, todėl nepagrįstai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, kurių pagrindu pareiškėja neteko teisės gauti paramą. Ginčo atveju, apeliantės nuomone, turi būti taikomas AIEĮ, o ne KKVFIĮ, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą.

2. Teismas nepagrįstai nurodė dar vieną pagrindą, kuris nenurodytas teisės aktuose bei atsakovo Sprendime Nr. (2)-S-44, kad apeliantei nesant šilumos siurblio savininke, t. y. neįgijus šilumos siurblio nuosavybės teise, ji neturi teisės kreiptis su prašymu dėl paramos gavimo.

3. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais dėl informacijos pateikimo Sprendime Nr. (2)-S-44 ir mano, jog esant netinkamam kreipimuisi, atsakovas turėjo persiųsti jos prašymą nagrinėti pagal kompetenciją.

Atsakovas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 39–42) atsakovas pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog:

1. Sprendimas Nr. (2)-S-44 priimtas pagal teisės aktus, LAAIF neviršijant kompetencijos, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

2. Įgaliojimai administruoti Klimato kaitos specialiosios programos lėšas Aplinkos ministerijai suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1443 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymą“.

3. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantė pateikė LAAIF paraišką, užpildytą pagal Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo 4 priedą. Paramą administruojančios institucijos kiekvienai priemonei turi kitokią paraiškos formą, kurioje keliamas reikalavimas užpildyti atitinkamai priemonei būtiną informaciją. Todėl apeliantės paraiškos, užpildytos dėl paramos pagal minėtą priemonę gavimo, persiuntimas buvo netikslingas.

Apeliantė M. P. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b. l. 46–51) dar kartą akcentuoja tai, kad, jos manymu, ginčo santykiams taikytinas AIEĮ (26 str., 42 str. 2 d. 11 p.), o ne KKVFIĮ nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą D. P. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino ribojimus pateisinančių aplinkybių, nors privalėjo tai padaryti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, apeliantės teisę gauti kompensaciją įrenginiui įsigyti nustato AIEĮ 26 straipsnio, 42 straipsnio 2 dalies 11 punkto normos, o KKVFIĮ nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos. Teismas nurodė, kad paramos galimybės yra numatytos ir daugiabučiams namams, tačiau neįvertino, jog tokių galimybių faktiškai nėra nustatyta. Lietuvos Respublikos neteisėtas neveikimas, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, pasireiškia legislatyvine omisija, įstatymų leidėjui nevykdant AIEĮ nustatytų pareigų priimti skatinimui ir lengvatiniam tarifui patvirtinti reikalingų teisės aktų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl atsakovo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo atsisakymo skirti pareiškėjai paramą iš Klimato kaitos specialiosios programos lėšų teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas 2012 m. liepos 27 d. savo interneto svetainėje (www.laaif.lt) paskelbė kvietimą teikti paraiškas paramai gauti pagal Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano priemonę (I dalies 1.2.1 punktas) „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“. Šiame kvietime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėju gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, savininkai. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 11 d. pateikė LAAIF prašymą dėl paramos gavimo gyvenamajame name ((duomenys neskelbtini) g. 6 namo 9 bute) įdiegiant ir panaudojant atsinaujinantį energijos šaltinį – šilumos siurblį bei 2012 m. gruodžio 11 d. paraišką Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis finansuojamam mažos apimties projektui (priemonei) „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“ – (duomenys neskelbtini) g. 6 namo 9 bute, Vilniuje (toliau – ir Paraiška). Atlikęs pateiktos Paraiškos finansavimo Klimato kaitos specialiosios programos lėšomis administracinės atitikties vertinimą, LAAIF skundžiamame 2013 m. sausio 21 d. sprendime Nr. (2)-S-44 „Dėl paraiškos atmetimo“ nustatė, kad Paraiška neatitinka esminio reikalavimo, nes objektas, kuriame norima diegti atsinaujinantį energijos šaltinį, yra daugiabutis namas, o kvietime nurodytas apribojimas – „Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas (modernizavimas), pasiekiant pastato energetinio naudingumo C klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 %“. Dėl nurodytos priežasties atsakovas ginčijamu Sprendimu Nr. (2)-S-44 atsisakė toliau vertinti Paraišką.

Nesutikdama su priimtu Sprendimu Nr. (2)-S-44, pareiškėja kreipėsi į pirmos instancijos administracinį teismą, prašydama panaikinti šio sprendimo dalį, kuria nutarta jos Paraiškos toliau nevertinti, taip pat prašė įpareigoti LAAIF skirti paramą pagal Paraišką bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAAIF, 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, jos skundą tenkinant, be to, prašo ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkto nuostatos, įtvirtinančios, kad pareiškėju/paramos gavėju pagal šiame punkte nurodytą priemonę gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai, teisėtumą.

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d.) (AIEĮ 1 str. 1 d.).

Šiuo įstatymu nustatyta bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema (AIEĮ 1 str. 3 d., 3 str.). Vadovaujantis AIEĮ 2 straipsnyje pateiktais sąvokų apibrėžimais, atsinaujinančių išteklių energija laikoma energija iš atsinaujinančių neiškastinių išteklių: vėjo, saulės energija, aeroterminiai, geoterminiai, hidroterminiai ištekliai ir vandenynų energija, hidroenergija, biomasė, biodujos, įskaitant sąvartynų ir nuotekų perdirbimo įrenginių dujas, taip pat kitų atsinaujinančių neiškastinių išteklių, kurių panaudojimas technologiškai yra galimas dabar arba bus galimas ateityje, energija (2 dalis), atsinaujinančių išteklių energijos gamybos įrenginys – iš atsinaujinančių energijos išteklių elektros energiją ir (ar) šilumos energiją, ir (ar) biokurą, ir (ar) biodegalus gaminantis įrenginys (3 dalis).

Pagal AIEĮ 2 straipsnio 42 dalyje pateiktą apibrėžimą, šilumos siurblys – tai įrenginys, paverčiantis aeroterminę, geoterminę ar hidroterminę energiją aukštesnės temperatūros šiluma, naudojama pastatams šildyti ir (ar) karštam vandeniui ruošti. AIEĮ 26 straipsnyje, kuris numato šilumos siurblių naudojimo skatinimą, daroma nuoroda į šio įstatymo aštuntąjį skirsnį. Minėtame AIEĮ skirsnyje reglamentuojama Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programa ir finansavimo programos. AIEĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti sudaroma nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programa ir savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos.

Pagal to paties straipsnio 4 dalies 4 punktą, vienas iš Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos finansavimo šaltinių yra Klimato kaitos specialiosios programos lėšos. AIEĮ 41 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių plėtros priemonėms finansuoti papildomai naudojama iki 40 procentų Klimato kaitos specialiosios programos lėšų, kurios laikomos valstybės iždo sąskaitoje atskirai nuo kitų nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros finansavimo programos lėšų ir administruojamos aplinkos ministro nustatyta Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarka.

AIEĮ 42 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog Klimato kaitos specialiosios programos lėšų panaudojimo sąmatos ir ataskaitos rengiamos Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų akivaizdu, kad Klimato kaitos specialiosios programos lėšų panaudojimą reglamentuoja specialiosios teisės normos, įtvirtintos Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Todėl apeliantė (pareiškėja) ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. nepagrįstai tvirtina, jog nagrinėjamam ginčui turi būti taikomos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, o ne Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo nuostatos.

Klimato kaitos specialiajai programai reglamentuoti skirtas Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.) 10 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klimato kaitos valdymo priemonėms papildomai finansuoti sudaroma Klimato kaitos specialioji programa (toliau – ir Programa), Programos lėšos kaupiamos atskiroje valstybės iždo sąskaitoje <...>; 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad Programos lėšos naudojamos, be kita ko, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimui skatinti, aplinkai palankioms technologijoms, tarp jų efektyvios energijos gamybos kogeneracijos būdu, diegti – ne mažiau kaip 40 procentų. Pagal KKVFIĮ 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, metines Programos lėšų panaudojimo sąmatas ir ataskaitas rengia ir Programos lėšas administruoja Vyriausybės įgaliota institucija (1 punktas); metines Programos lėšų panaudojimo sąmatas ir ataskaitas, apsvarstytas su Nacionaliniu klimato kaitos komitetu ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetu, tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (2 punktas).

Vadovaudamasi inter alia paminėtomis KKVFIĮ 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. lapkričio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1443, kuriuo įgaliojo Aplinkos ministeriją: <...> 1.2. administruoti Klimato kaitos specialiosios programos lėšas; 1.3. rengti ir tvirtinti apsvarstytas su Nacionaliniu klimato kaitos komitetu ir Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetu metines Programos lėšų panaudojimo sąmatas ir ataskaitas; <...>.

Vykdydamas inter alia paminėtus iš KKVFIĮ 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1443 1.2, 1.3 punktų kildinamus įgaliojimus, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras priėmė 2010 m. balandžio 6 d. įsakymą Nr. D1-275 (bylai aktuali įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. liepos 2 d.), kurio 2.2 punkte pavedė Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui vykdyti Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos apraše nurodytos atsakingos institucijos funkcijas, išskyrus 2.4 punkte nurodytas funkcijas. Pagal nurodytą šio įsakymo 2.4 punktą, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai pavedama vykdyti Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos apraše nurodytos atsakingos institucijos funkcijas, susijusias su daugiabučiams namams skiriama valstybės parama pagal Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo sąmatose nurodytas finansavimo priemones. Atsižvelgusi į tai bei įvertinusi, kad pareiškėja 2012 m. gruodžio 11 d. pateikė paraišką pagal konkrečią Klimato kaitos specialiosios programos priemonę – „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju būtent Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas, o ne apeliantės minima Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra laikytinas atsakinga institucija, atliekančia paraiškų pagal nurodytą Programos priemonę, susijusią su atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimu individualiuose (ne daugiabučiuose) gyvenamuosiuose namuose, surinkimą, vertinimą ir priežiūrą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-275 taip pat buvo patvirtintas Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos aprašas (toliau – ir Programos lėšų naudojimo aprašas). Vadovaujantis šio aprašo 4 punkto nuostatomis, Programos lėšos naudojamos Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytiems projektams finansuoti. Pagal Programos lėšų naudojimo aprašo 5–7 punktus, Programos lėšos naudojamos vadovaujantis metine Programos lėšų naudojimo sąmata, <...>; metinė sąmata, apsvarstyta su Nacionalinio klimato kaitos komitetu ir Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetu, tvirtinama aplinkos ministro įsakymu; einamaisiais biudžetiniais metais papildomai įplaukusios ir (ar) nepanaudotos Programos lėšos naudojamos kitų metų sąmatoje numatytoms priemonėms finansuoti; metinė sąmata taip pat gali būti tikslinama metų eigoje atsižvelgiant į faktines įplaukas; <...>; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu tvirtinamas Metinę sąmatą detalizuojantis planas, kuriuo nustatomas nustatytosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetų įsigijimo ir perleidimo sutartimi ar kitais šaltiniais gaunamų lėšų paskirstymas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. D1-248 (bylai aktuali įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. kovo 30 d.) patvirtino Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą, kurios 1.2.2 punkte numatė Programos lėšų panaudojimo priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“.

Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 (bylai aktuali įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 9 d.), 1.2.1 punkte nurodyta, kad pareiškėjai/paramos gavėjai pagal Programos lėšomis finansuojamą priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“ yra vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai.

Remdamasi sistemine minėto teisinio reguliavimo analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas apribojimas, kuriuo remdamasis nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas atsisakė toliau vertinti pareiškėjos Paraišką ir ją atmetė, nustatantis, jog pareiškėjai/paramos gavėjai, siekiantys gauti finansavimą iš Klimato kaitos specialiosios programos lėšų pagal priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“, turi būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkais, buvo nustatytas kompetentingo viešojo administravimo subjekto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro) jam priskirtoje viešojo administravimo santykių reguliavimo srityje, neviršijant teisės aktais suteiktų įgaliojimų, be to, aptariamas apribojimas įtvirtintas nustatyta tvarka priimtame norminiame teisės akte (Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančiame plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300), kuris nėra panaikintas ir todėl privalo būti taikomas.

Nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nekelia pagrįstų abejonių Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkto, įtvirtinančio, kad pareiškėju/paramos gavėju gali būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai, atitikimas apeliantės nurodytus Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį lygiateisiškumo principą bei Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad valstybės teikiama parama nėra besąlyginė ir negali būti neribotai teikiama visiems besikreipiantiems dėl šios paramos gavimo asmenims. Įvertinus tai, jog Klimato kaitos specialioji programa sudaryta klimato kaitos valdymo priemonėms papildomai finansuoti (KKVFIĮ 10 straipsnio 1 dalis), t. y. ši Programa sukurta bei įgyvendinama valstybės valia nustatant jos apimtį pagal valstybės finansines galimybes, KKVFIĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytas konkrečias Klimato kaitos specialiosios programos lėšų panaudojimo sritis bei 4 dalyje įtvirtintą Programos lėšų valdymo bendrąją tvarką, darytina išvada, kad tam tikrų kriterijų, sprendžiant dėl paramos pagal atitinkamas Programos priemones skyrimo, nustatymas, kaip antai apribojimas, kad pareiškėju/paramos gavėju gali būti tik vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkai, negali būti vertinamas kaip nepagrįstas pareiškėjos teisių suvaržymas ar jos diskriminacija turimos nuosavybės pagrindu. Kartu pažymėtina, jog visiškai identiškas aptariamajam reikalavimas (apribojimas) keliamas pareiškėjams/paramos gavėjams ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. D1-310 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2013 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.2 punktą (II t., b. l. 74–81).

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo ir kitų su juo susijusių aspektų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicijai, jog asmenų lygybės principo savaime nepaneigia tai, kad teisės aktuose gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas atskirų asmenų kategorijų atžvilgiu.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija netenkina apeliantės procesinio prašymo ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-300 patvirtinto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkto atitikimą Konstitucijos ir Lygių galimybių įstatymo normoms, kadangi šio punkto teisėtumas teisėjų kolegijai nekela abejonių dėl pirmiau paminėtų priežasčių.

Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėja prašė skirti paramą projektui (atliktai investicijai į atsinaujinančius energijos išteklius naudojantį įrenginį – šilumos siurblį) bute (duomenys neskelbtini) g. 6-9, Vilniuje, tai yra daugiabučiame name esančiame bute. Taigi atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėja neatitinka vieno esminių reikalavimų, numatyto 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkte, nes ji, teikdama Paraišką konkrečiai Programos lėšomis finansuojamai priemonei „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius reglamentus“, siekė gauti paramą projektui ne individualiame vieno ar dviejų butų gyvenamajame name esančiam butui, o butui daugiabučiame gyvenamajame name. Todėl atsakovas, pagrįstai nustatęs Paraiškos neatitikimą minėto esminio reikalavimo, teisėtai ir pagrįstai atsisakė toliau vertinti pareiškėjos pateiktą Paraišką.

Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-275, Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondas yra įgaliotas vykdyti Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarkos apraše nurodytos atsakingos institucijos (t. y. institucijos, atliekančios Programos lėšomis finansuojamų projektų paraiškų surinkimą, vertinimą ir priežiūrą) funkcijas, apeliantė nepagrįstai teigia esą atsakovas turėjo persiųsti jos prašymą nagrinėti pagal kompetenciją kitai institucijai. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo Nr. (2)-S-44 vertinimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų kontekste, todėl šiuo klausimu pakartotinai nepasisako.

Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kuria nesirėmė atsakovas, t. y. kad apeliantė šilumos siurblį įsigijo lizingo būdu, ginčo išsprendimui įtakos neturi, nes pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas dėl pirmiau minėtų priežasčių. Byloje nustatyta, kad pareiškėja neatitiko 2012 m. sąmatą detalizuojančio plano 1.2.1 punkte nustatyto šiam ginčui aktualaus reikalavimo pareiškėjų/paramos gavėjų teisiniam subjektiškumui (būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkais).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, tarp jų ir 2012 m. liepos 27 d. LAAIF paskelbtą kvietimą teikti paraiškas paramai gauti bei pareiškėjos 2012 m. gruodžio 11 d. pateiktą paraišką, pagrįstai nustatė, kad priimant Sprendimą Nr. (2)-S-44 buvo padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, vietoje Programos priemonės „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“, pagal kurią pareiškėja siekė gauti finansavimą ir pagal kurią buvo vertinama jos Paraiška, klaidingai nurodant Programos priemonę „Fizinių ir privačių juridinių asmenų vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal galiojusius iki 1993 m. statybos techninius normatyvus, atnaujinimas (modernizavimas), pasiekiant C pastato energetinio naudingumo klasę ir sumažinant energijos suvartojimo sąnaudas ne mažiau nei 20 %“. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad paminėtas akivaizdus Sprendime Nr. (2)-S-44 padarytas rašymo apsirikimas negali būti pripažintas esminiu skundžiamo individualaus administracinio akto trūkumu, nes apribojimas pareiškėjams/paramos gavėjams būti vieno ar dviejų butų gyvenamųjų namų, pastatytų pagal iki 1993 m. galiojusius statybos techninius normatyvus, savininkais, kuriuo iš esmės ir grindžiamas ginčijamas Sprendimas Nr. (2)-S-44, vienodai taikomas siekiant gauti paramą tiek pagal vieną, tiek pagal kitą nurodytas Programos priemones. Be to, papildomai pažymėtina, kad anksčiau paminėtų rašytinių įrodymų (kvietimas, Paraiška) turinys leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjai buvo gerai žinoma, kad jos pateikta Paraiška bus vertinama pagal Programos priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius normatyvus“, nes, kaip minėta, pareiškėja kreipėsi į LAAIF dėl paramos skyrimo būtent pagal šią priemonę.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, todėl pagrįstai ir teisėtai netenkino pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo 2013 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. (2)-S-44 dalies panaikinimo, taip pat pagrįstai atmetė iš šio reikalavimo kylančius išvestinius skundo reikalavimus dėl įpareigojimo Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondą skirti paramą pagal pareiškėjos pateiktą Paraišką pagal priemonę „Atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo, biokuro, geoterminės energijos ar kt.) panaudojimas individualiuose gyvenamosios paskirties pastatuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų statybos techninius reglamentus“ šilumos siurbliui įdiegti bei dėl 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Patikrinusi administracinę bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nei apeliantės nurodytais, nei kitais motyvais. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas