A-502-405-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-405/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00551-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. 2013 m. vasario 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba) 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 4-01-863 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Specialiųjų tyrimų tarnybą išmokėti jam per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 58 201,04 Lt.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėjas paaiškino, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba, taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, mokėjo jam sumažintą valstybinę pensiją. Minėtos nuostatos prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

Atsakovai Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Specialiųjų tyrimų tarnybos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 11-14) paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), todėl Specialiųjų tyrimų tarnyba, minėtu pagrindu ribodama pareiškėjo valstybinę pensiją, elgėsi teisėtai. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, tačiau šis nutarimas galioja tik į ateitį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies – panaikino Sprendimo dalį, kuria atsisakyta V. J. išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos, 41 519,36 Lt per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (b. l. 37-40).

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, nurodė, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui buvo mokama 2 316,92 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. ši pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo perskaičiuota.

Atsižvelgiant į pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydžius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi pensija perskaičiuota pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Dėl to pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ribojimą, minėtu laikotarpiu susidarė 41 519,36 Lt nepriemoka. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika pripažinta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėta pensijos dalis (41 519,36 Lt) pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Teismas pažymėjo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba, priimdama Sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

III. Atsakovai Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Specialiųjų tyrimų tarnybos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 44-46) paaiškinama, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal teisės normas, kurios šiuo metu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo ne tik perskaičiuota, bet ir išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl sprendimas perskaičiuoti V. J. valstybinę pensiją laikytinas įvykdytu.

Pareiškėjas V. J. atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 55-57).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 4-01-863 ir atsakovų atsiliepimo argumentai patvirtina, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, V. J. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Specialiųjų tyrimų tarnybos 2013 m. kovo 1 d. rašto Nr. 4-01-1450 (b. 15-16) duomenys patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį V. J. negavo 41 519,36 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėtas atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinta, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Remiantis nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Skundą teismui V. J. padavė 2013 m. vasario 18 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, ir iš Specialiųjų tyrimų tarnybos Sprendimo argumentų įsitikinęs, kad ginčo valstybinės pensijos nepriemokos atsakovas jam administracine tvarka negrąžins.

Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimas atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą atmeta tais pačiais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė