AS-726-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-726-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05576-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3; 8.2; 70.1; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomena“ skundą atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tomena“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444, kuriuo atsisakoma panaikinti pareiškėjo turto, t. y. 832 000 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokos, areštą (toliau – ir Vilniaus AVMI raštas); 2) išspręsti klausimą iš esmės panaikinant pareiškėjo turto, t. y. 832 000 Lt PVM permokos, areštą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto aktu Nr. (23-31-08)-319-8181 (toliau – ir turto arešto aktas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas nurodo skundžiantis Vilniaus AVMI atsisakymą panaikinti turto arešto aktą, iš pareiškėjo tiek Vilniaus AVMI pateikto prašymo panaikinti turto areštą, tiek skundo ir patikslinto skundo turinio bei pareiškėjo atstovų paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pritaikytu turto areštu bei jame išdėstytais argumentais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su VMI 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto aktu Nr. (23-31-08)-319-8181. Byloje nėra nė vieno argumento apie tai, kad, pareiškėjui kreipusis į Vilniaus AVMI, VMI sprendimu pritaikyti turto arešto pagrindai būtų išnykę ar kitaip pasibaigę. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjo Vilniaus AVMI pateiktas prašymas panaikinti turto arešto aktą yra ne kas kitas, kaip nesutikimas su VMI sprendimu dėl turto arešto, t. y. skundas dėl VMI priimto sprendimo areštuoti pareiškėjo turtą, bet ne prašymas panaikinti turto arešto aktą išnykus jo taikymo pagrindams.

Išanalizavęs Vilniaus AVMI raštą, teismas sprendė, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio, nes klausimas dėl turto arešto panaikinimo dėl pasikeitusių aplinkybių nebuvo sprendžiamas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Vilniaus AVMI rašte nurodoma, jog nėra pagrindo panaikinti turto arešto akto, nėra esminė nagrinėjamuoju atveju, nes nebuvo aptariamos jokios naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos priimant sprendimą dėl turto arešto taikymo, taip pat aplinkybės, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjo padėtis po sprendimo dėl turto arešto pritaikymo būtų pasikeitusi.

Teismas nurodė, kad skundas dėl VMI 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto akto Nr. (23-31-08)-319-8181 panaikinimo turėjo būti paduotas tiesiogiai teismui per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas šios tvarkos nesilaikė, kreipėsi į Vilniaus AVMI, ir tik šiam atsakovui atsakius 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444 dėl šio pareiškėjo prašymo, kuris, kaip anksčiau konstatuota, nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, pateikė skundą teismui, taip netinkamai pasinaudojęs įstatyme nustatyta turto arešto apskudimo teismui tvarka ir praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

II. Pareiškėjas UAB „Tomena“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskiruoju skundu prašo panaikinti šią pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6-184/2007. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo analizuoti pareiškėjo teisę skųsti Vilniaus AVMI raštą atsižvelgdamas ir į administracinėse bylose teismo taikomų reikalavimo užtikrinimo priemonių (ABTĮ 71 str.) panaikinimo specifiką, taip pat į civilinėse bylose teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 149 str.) teisėtumo patikros ir panaikinimo specifiką. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje netinkamai vertino pareiškėjo siekį galimą teisinį konfliktą, susijusį su jo turto arešto taikymu, visų pirma išspręsti ne teisminėmis priemonėmis, bet tiesiogiai kreipiantis į mokesčių administratorių su prašymu pritaikytą turto areštą panaikinti.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad VMI priimtame turto arešto akte yra nurodomos tik lakoniškos turto arešto taikymo priežastys bei cituojamos MAĮ formuluotės, todėl pareiškėjas negalėjo žinoti, kokias aplinkybes VMI vertino priimdamas turto arešto aktą, o kokios aplinkybės turėtų būti laikomos „naujomis“. Pateikdamas 2014 m. spalio 23 d. prašymą Vilniaus AVMI ir VMI dėl turto arešto panaikinimo, pareiškėjas pateikė papildomų dokumentų, įrodančių svarbias faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas, nors neturi nekilnojamojo ar kito registruojamo turto, tačiau turi finansinio turto – piniginių lėšų sąskaitose, gautinų sumų, kad tęsia ūkinę-komercinę veiklą, didina veiklos apimtis, veikia pelningai.

Pareiškėjas mano, kad jei Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10003-14 metu būtų surinka tokių duomenų, kurie sudarytų pakankamą teisinį pagrindą taikyti pareiškėjo turto laikiną nuosavybės teisių apribojimą, prokuroras būtų priėmę procesinį sprendimą tokį nuosavybės teisių apribojimą taikyti. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytų aplinkybių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas pareiškėjo atžvilgiu. Todėl, pareiškėjo vertinimu, mokesčių mokėtojas nepagrįstai vien atliekamo ikiteisminio tyrimo pagrindu, pareiškėjo turtui taikė areštą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad būtų tikslinga išreikalauti ikiteisminio tyrimo duomenis iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Vilniaus AVMI sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais bei padaryta išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Vilniaus AVMI raštas negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir yra informacinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas UAB „Tomena“ ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį, kuria teismas administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėjo ginčijamas Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444 pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčijamas teisme, bei padaręs išvadą, jog pareiškėjas praleido terminą apskųsti VMI 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto aktą Nr. 23-31-08)-319-8181.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011; 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 254–263 p.).

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 23 d. kreipėsi į VMI ir Vilniaus AVMI dėl pritaikyto turto arešto panaikinimo, nurodydamas, kad bendrovė neatitinka MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms egzistuojant, gali būti taikomas turto areštas (b. l. 24–25). Vilniaus AVMI nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444, vadovaudamasi 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto akte išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėją informavo, kad nėra pagrindo naikinti jo turtui pritaikyto arešto (b. l. 26).

Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VMI bei Vilniaus AVMI, iš esmės siekė turto arešto akto panaikinimo. Atsižvelgus į pareiškėjo 2014 m. spalio 23 d. kreipimesi išdėstytus argumentus, matyti, jog pareiškėjas nesivadovavo jokiomis naujomis aplinkybėmis, kurios neegzistavo turto arešto akto priėmimo metu ir kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo (pakeitimo), todėl mokesčių administratorius ginčijamame rašte nesprendė klausimo dėl turto arešto panaikinimo pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, ginčydamas Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444, iš esmės siekė panaikinti 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto aktą, o Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444 pagrįstai vertino kaip informacinio pobūdžio dokumentą, nesukeliantį teisinių pasekmių pareiškėjui, kadangi juo nebuvo sprendžiami jokie nauji klausimai, susiję su pareiškėjo turtui pritaikytu areštu.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nurodo, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012).

Torto arešto akte pateikta informacija, kad šis aktas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (b. l. 22), tačiau pareiškėjas šia tvarka nepasinaudojo, 2014 m. spalio 23 d. kreipėsi į VMI bei Vilniaus AVMI, ir Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 18 d. atsakius, pateikė skundą teismui, taip netinkamai pasinaudojęs įstatyme nustatyta turto arešto apskudimo teismui tvarka ir praleidęs ABTĮ 33 straipsnio1 dalyje įtvirtintą terminą.

Pastebėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi (b. l. 116–117) informavo pareiškėją apie galimybę prašyti atnaujinti terminą skundui dėl turto arešto akto panaikinimo pateikti, bet pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą teismui nepateikė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad nagrinėjamu atveju jis nepraranda galimybės kreiptis į teismą dėl turto arešto akto panaikinimo kartu pateikdamas teismui objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėjas, pasikeitus turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms, gali kreiptis į mokesčių administratorių dėl tolesnio turto arešto taikymo tikslingumo.

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, jog pareiškėjo ginčijamas Vilniaus AVMI 2014 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. (11.36-30-3)-46-KD-7444 pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčijamas teisme, bei padaręs išvadą, jog pareiškėjas praleido terminą apskųsti VMI 2014 m. rugsėjo 29 d. turto arešto aktą Nr. (23-31-08)-319-8181, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tomena“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys