AS-822-328-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-328/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nepagrįstai buvo mokama sumažinta senatvės pensija ir priteisti pareiškėjai 2 126,45 Lt neišmokėtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Skunde (b. l. 1–2) pareiškėja paaiškino, kad 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl atsakovas, mokėdamas paskirtą senatvės pensiją, taikė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. sprendime nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 25 d. prašymo dėl išskaičiuotos pensijos grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi (b. l. 12) atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą ir pareiškėjai neprašant jo atnaujinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas nurodė, kad pensija pradėta mažinti 2010 m. sausio 1 d., pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi 3 metų skundo padavimo terminą ir neprašo jo atnaujinti, todėl skundas negali būti priimtas. Pažymėta, kad atsisakymas priimti skundą nurodytu pagrindu neužkerta kelio pareiškėjai iš naujo pateikti skundą kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant ir pagrindžiant termino praleidimą pateisinančias priežastis.

III. Pareiškėja I. S. atskirajame skunde (b. l. 22–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir skundą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjos nuomone, terminas kreiptis į teismą su skundu nebuvo praleistas, nes pažeidimas yra tęstinis, todėl terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paskutinio pažeidimo, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 13 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytu atsisakymo priimti skundą pagrindu.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Pareiškėja kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų įstatymo 45 straipsnio (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. įstatymo redakcija) taip pat nustatė, jog Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įvertinus pareiškėjos skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėja turėjo laikytis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, prašydama išmokėti jai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, su 2013 m. lapkričio 25 d. skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių, kuris 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (10.1)3-153820 konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo. Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka – VSDFV per 20 d. nuo atsakymo gavimo (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d.). Pareiškėja su 2014 m. sausio 6 d. skundu kreipėsi į teismą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų kreipusis į VSDFV. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad privalomai išankstinei ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkai taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgiant į formuojamą teismo praktiką, pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl termino skaičiavimo nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja nesilaikė nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos skundą remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjos skundą atsisakyta priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą, darytina išvada, kad teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normą, dėl to šie pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai šalintini ir laikytina, kad skundą atsisakytina priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė