A-1049-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1049-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00370-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Ž. su skundu (I t., b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir LGGRTC, Centras) generalinio direktoriaus 2013 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 1V-105 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ (toliau – ir Įsakymas);

2) įpareigoti LGGRTC priimti įsakymą pripažinti pareiškėją nuketėjusiu asmeniu nuo 1939 m.–1990 m. okupacijų ir suteikti tremtinio teisinį statusą.

Nurodė, kad LGGRTC 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. rugsėjo 3 d. gavo papildomus rašytinius įrodymus, gautus iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos ypatingojo archyvo ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pradinių klasių (mišrių) moksleivių (be kita ko, pareiškėjo ir liudytojų P. C. ir B. V. S.) su mokytoja V. K. nuotrauką, kuriais remdamasis negalėjo priimti sprendimo nepripažinti pareiškėjui nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso. LGGRTC, besiruošdamas 2013 m. rugsėjo 4 d. posėdžiui, pareiškėjo byloje turėjo patikslinti duomenis – tremiamos J. šeimos narius, atsižvelgdamas į iš Lietuvos ypatingojo archyvo gautus ir pareiškėjo įstatyminės atstovės L. Ž. pateiktus J. šeimos tremties bylos dokumentus (patvirtintas kopijas), taip pat ir 1951 m. spalio 23 d. Kauno apskrities Valstybės saugumo ministerijos 2-ojo skyriaus viršininko papulkininko O. (O.) išvadą, kurioje paminėta, kokie netikslumai aptikti formuojant buožės J. A., M. s., tremties bylą (vienas iš anūkų buvo įrašytas kaip J. J., A. s.). Prienų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1481-950/2013 pagal pareiškėjo 2013 m. spalio 30 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (vienas iš faktų nustatomas remiantis papulkininko O. (O.) 1951 m. spalio 23 d. išvada apie tremiamos J. šeimos narių sąrašo patikslinimą) atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, nurodytą nutartį pareiškėjas skundė atskirtuoju skundu.

Atsakovas Centras atsiliepime (I t., b. l. 28–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu suteikti nukentėjusio asmens-tremtinio teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnį, nedetalizuodamas, pagal kokią įstatymo dalį / punktą tremtinio teisinis statusas jam priklausytų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.6 punktu, nurodė, kad pareiškėjas Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai (toliau – ir Komisija) nepateikė jokio archyvinio dokumento / pažymos, kurių pagrindu jam būtų galima pripažinti nukentėjusio asmens-tremtinio teisinį statusą, pareiškėjas nebuvo ištremtas, jam netaikytos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos, jam nebuvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė ir kita.

Tad pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso pagal Įstatymo 5 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Nors pareiškėjas tvirtina, kad gyveno pas senelius, senelių tremties byloje duomenų apie tai, kad pareiškėją planuota ištremti kartu su seneliais ir dėdės šeima, nėra. Rėmėsi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nurodė, kad pareiškėjas buvo nuvykęs pas tremtyje buvusius senelius ir dėdės šeimą, tačiau archyvinių duomenų apie tai, kad nuvykęs pateko į tremtinio teisinę padėtį, t. y. jam taikytos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), nėra.

Tremtinio teisinėje padėtyje buvę asmenys pateikia Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą pažymėjimą apie buvimą tremtyje. Pareiškėjas tokio pažymėjimo nepateikė. Pareiškėjo pateiktuose archyviniuose duomenyse nurodyta, kad jis 1958 m. sausio mėn.–gegužės mėn. dirbo senelių ir dėdės šeimos tremties vietoje Tomsko srityje, į Lietuvą išvyko 1958 m. gegužės mėn. 1951 m. ištremti seneliai ir dėdės šeima iš tremties paleisti 1961 m. Tuo metu, kai pareiškėjas 1958 m. išvyko pas senelius, trėmimai iš Lietuvos jau nebebuvo vykdomi (vykdyti iki 1954 m.).

Ištrėmus senelius, pareiškėjas gyveno pas tėvus. Taip pat rėmėsi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad teisines pasekmes sukelia Įstatyme nustatytas giminystės artumo laipsnis. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, kurie laikomi šeimos nariais (tėvai, įtėviai, globėjai, vaikai, įvaikiai, sutuoktiniai), pareiškėjas nelaikytinas tremtinių šeimos nariu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius (toliau – VSDFV Alytaus skyrius) atsiliepime (I t., b. l. 21–22) prašė teismą sprendimą šioje administracinėje byloje priimti savo nuožiūra.

Nurodė, kad asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta LGGRTC, VSDFV Alytaus skyrius neturi pareiškėjo prašymą pripažinti jį nukentėjusiu nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu ir suteikti jam tremtinio teisinį statusą pagrindžiančių ar paneigiančių įrodymų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (II t., b. l. 3-9) pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Komisija 2010 m. balandžio 21 d. poėmyje svarstė išvados dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo pareiškėjui pateikimo klausimą ir nutarė siūlyti LGGRTC generaliniam direktoriui nepripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso (2010 m. balandžio 21 d. Komisijos posėdžio protokolo Nr. 2PD-197 išrašas (b. l. 35)). Komisijos posėdžio protokolo Nr. 2PD-197 94 priede suformuluota išvada nepripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 36):

Asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, anketoje pareiškėjas nurodo, kad „buvau užpultas keleto vyrų. Po susirėmimo išmestas ant betoninės aikštelės. Nuo 1974-05-09 iki 1974-05-31 gulėjau Vilniaus m. I-oje Tarybinėje ligoninėje. Gydytojai atsisakė operuoti galvą. 1974-05-31 – 1974-06-19 priverstinai gydytas Vasaros g. 5, Vilniuje Vilniaus m. PSC“. Pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą nėra teisinio pagrindo, nes jokių dokumentų, įrodančių, kad nukentėjo dėl politinių motyvų, pareiškėjas nepateikė.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą politiniais kaliniais pripažįstami asmenys, dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai gydyti psichiatrinėse gydymo įstaigose. Asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, anketoje pareiškėjas taip pat nurodo, kad „Neoficialiais duomenimis mano dėdė P. J., g. 1915 m. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, tarnavęs 251-E batalione 1943 metais Lietuvos teritorijoje bei mano brolis B. Ž., g. (duomenys neskelbtini), susitiko Čeliabinsko kalėjime, kuriame buvo kalintas P. J., o brolis tarnavo kariuomenėje prižiūrėdamas kalinius.

Mano brolis buvo stebimas su tikslu nustatyti, kuris iš kalinių buvo mano dėdė. Abudu juos išvežė už Uralo kalnus. į lagėri ir sunaikino“. Pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjo brolis nebuvo pasipriešinimo dalyviu, nes pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami pasipriešinimo dalyvių, žuvusių kovos lauke, suėmimo ar trėmimo ar metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar įkalinimo bei valdžios ir represinių struktūrų vykdytų slaptų operacijų, baudžiamųjų akcijų ar partizaninio karo veiksmų metu, nuteistų mirties bausme (bausmė įvykdyta), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai, vaikai (įvaikiai), žuvimo metu buvę nepilnamečiai broliai ir seserys.

LGGRTC generalinis direktorius 2010 m. birželio 30 d. įsakyme Nr. 1v-127 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ nepripažino A. Ž. nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso (b. l. 34).

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. birželio 14 d. gautą prašymą, 2013 m. birželio 26 d. rašte Nr. 12.2-12848 „Dėl pažymos išdavimo“ išaiškino pareiškėjui, jog, surinkęs reikiamus dokumentus dėl nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso pripažinimo, jis turėtų kreiptis į LGGRTC (b. l. 76–77).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 1 d. pateikė LGGRTC prašymą „Dėl A. Ž. nukentėjusiojo asmens (nuo 1939–1990 metų okupacijų) teisinio statuso pripažinimo“, kuriame, remdamasis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 12.2-12848 „Dėl pažymos išdavimo“, prašė pripažinti jam tremtinio teisinį statusą pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktą (b. l. 75). Pareiškėjas pateikė LGGRTC 2013 m. rugpjūčio 19 d. prašymą „Dėl patikslinimo A. Ž. prašymo, įregistruoto LGGRTC 2013 m. liepos 1 d.“ (LGGRTC gautas 2013 m. rugpjūčio 21 d.), kuriame prašė išduoti tremtinio teisinio statuso pažymėjimą ir pažymą apie tai, kad jam taikytos specialiosios įskaitos sąlygos ir „buvo uždrausta grįžti į Lietuvą (Pensijų įstatymo 54 str. 2 d. 7 p.), teikdami sulaikymo faktinį laiką, tai yra laiką, atitinkantį mano darbo stažą Sibire“ (b. l. 79), su prašymu pateikė papildomus įrodymus (b. l. 80–97), be kita ko, 2013 m. liepos 8 d. prašymą VSDFV Alytaus skyriui „Dėl pensijos dydžio perskaičiavimo už laikotarpį, kada aš, A. Ž., buvau sulaikytas mano senelių spec. tremties vietovėje Tomsko, Kargasoko rajone, Milžino kaime“ (b. l. 80), Municipalinio darinio „Kargasoko rajonas“ Municipalinio archyvo 2013 m. birželio 4 d. archyvo kopijas Nr. 972 (b. l. 81–83) ir Nr. 973 (b. l. 84), 2011 m. rugsėjo 29 d. archyvinę pažymą Nr. 8-Ž (b. l. 85), 2013 m. balandžio 12 d. prašymą Lietuvos ypatingajam archyvui dėl duomenų apie tai, kiek J. šeimų, „kokio sąstato“ ir kada buvo ištremta iš (duomenys neskelbtini) kaimo, (duomenys neskelbtini) rajono (b. l. 86), Lietuvos ypatingojo archyvo 2013 m. balandžio 30 d. raštą Nr. P2-1744 (b. l. 87) ir jo priedus (b. l. 88–93), VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. liepos 24 d. raštą Nr. (10.1)R1-16369 „Dėl prašymo perskaičiuoti pensijos dydį“ (b. l. 94–95).

Pareiškėjas pateikė LGGRTC 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymą (LGGTRC gautas 2013 m. rugsėjo 4 d.), kuriame, be kita ko, prašė prie 2013 m. liepos 1 d. prašymo prijungti nuotrauką, kurioje yra pareiškėjas su liudytojais B. V. S. ir P. C., jie visi lankė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pradinę mokyklą (b. l. 98).

Komisija 2013 m. rugsėjo 4 d. posėdyje svarstė išvados dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso pripažinimo / nepripažinimo pareiškėjui pateikimo klausimą ir vienbalsiai nutarė siūlyti LGGTRC generaliniam direktoriui nepripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens-teisinio statuso pagal Įstatymo 5 straipsnį, nes tam nėra teisinio pagrindo: įvertinus esamus faktinius duomenis darytina išvada, kad A. Ž. nebuvo ištremtas, nebuvo įrašytas į tremiamųjų sąrašą, nebuvo atsidūręs tremtinio teisinėje padėtyje, jo tėvai nebuvo represuoti (įkalinti, ištremti), be to, A. Ž. buvo nuvykęs pas senelius ir dėdės šeimą, buvusius tremtyje, tačiau teisines pasekmes sukelia tik Įstatyme nustatytas giminystės laipsnis ir pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą A. Ž. nelaikytinas tremtinių šeimos nariu (2013 m. rugsėjo 13 d. Komisijos posėdžio protokolo Nr. 2PD-4(221) išrašas (b. l. 31), protokolo 32 priedas (b. l. 32, 33)). Komisijos posėdžio protokolo Nr. 2PD-4(221) 32 priedo išvadoje, be kita ko, remiamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2135-121/2013 (dėl asmens su motina nuvykimo pas tremtyje buvusią tetą) ir nurodoma, kad pareiškėjo tėvai nebuvo represuoti (įkalinti ar ištremti), nebuvo įrašyti tremiamųjų sąrašą, todėl pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas (b. l. 32, 33).

LGGRTC su 2013 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. 38R-n-822 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso“ išsiuntė pareiškėjui Komisijos 2013 m. rugsėjo 4 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-4(221) išvadą, rašte pateikė išaiškinimą apie galimybę apskųsti išvadą, skundo nagrinėjimo tvarką ir pareiškėjo prašymo galimo pakartotinio svarstymo sąlygas (b. l. 99). Nurodytame rašte, be kita ko, nurodyta: Komisija pasiūlė LGGTRC generalinei direktorei nepripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso. Komisijos išvadoje išdėstytos pareiškėjui aktualios Įstatymo nuostatos ir paaiškinta, dėl kokių nukentėjimo nuo okupacijos faktinių duomenų stokos nėra teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinį statusą. Pagal Komisijos nuostatus Komisijos išvada dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso nepripažinimo gali būti apskųsta LGGRTC generalinei direktorei per 10 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos. LGGRTC generalinė direktorė, įvertinusi pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus, tuo atveju, jeigu dėl juose esančių faktinių duomenų gali iš esmės pasikeisti Komisijos išvada, patenkina skundą ir paveda Komisijai pakartotinai svarstyti prašymą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso; generalinė direktorė, nagrinėdama skundą, atsižvelgia į pareiškėjo ketinimus ir galimybes ieškoti ir pateikti trūkstamus įrodymus. Komisijos išvada gali pasikeisti tuo atveju, jeigu pateikiami papildomi duomenys, įrodantys asmens konkretų nukentėjimą nuo okupacijos, visiškai atitinkantį įstatymo ir teisinio statuso įgijimo sąlygas. Vien pareiškėjo argumentų, nepagrįstų konkrečiais archyviniais ar teisiniais duomenimis, nepakanka pakeisti Komisijos išvadą.

LGGRTC generalinis direktorius, vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 2013 m. rugsėjo 4 d. posėdžio išvadomis, įformintomis 2013 m. rugsėjo 13 d. protokole Nr. 2PD-4(221), 2013 m. spalio 25 d. įsakyme Nr. 1V-105 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ nepripažino A. Ž. nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso (b. l. 30).

LGGRTC 2013 m. spalio 30 d. rašte Nr. 38R-n-917 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso nepripažinimo“ nurodė, kad įsakyme Nr. 1V-105, vadovaujantis Komisijos 2013 m. rugsėjo 4 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-4(221) išvada, pareiškėjui nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinis statusas, taip pat išaiškino tokio sprendimo apskundimo tvarką (b. l. 100, 102).

LGGRTC, atsižvelgdamas į tai, kad 2013 m. spalio 30 d. raštas Nr. 38R-n-917 pareiškėjui neįteiktas, 2013 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. 38R-n-1047 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinio statuso nepripažinimo“ pakartotinai nurodė, kad įsakyme Nr. 1V-105, vadovaujantis Komisijos 2013 m. rugsėjo 4 d. posėdžio protokolo Nr. 2PD-4(221) išvada, pareiškėjui nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens-tremtinio teisinis statusas, taip pat išaiškino tokio sprendimo apskundimo tvarką (b. l. 3, 103).

Teismas apibrėžė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Centro generalinio direktoriaus 2013 m. spalio 25 d. įsakymas Nr. 1V-105 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ (t. 1, b. l. 30), kuriame A. Ž. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusiojo asmens statusas (pagal Įstatymo 5 straipsnį (t. 1, b. l. 31)), yra teisėtas ir pagrįstas.

Pabrėžta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-693-624/2011 (t. 1, b. l. 104–107) pripažino, kad Centro generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 1v-127 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“, kuriame A. Ž. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, yra teisėtas ir pagrįstas; šis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-693-624/2011 įsiteisėjo, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-76/2012 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-693-624/2011 paliko nepakeistą. Teismas sutiko su pareiškėjo atstovės advokatės R. Vilčiauskienės teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, kad minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nagrinėti Įstatymo 4, 7 straipsnių taikymo bei aiškinimo klausimai, o šioje administracinėje byloje skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo 5 straipsniu. Taigi, teismas įvertino, ar skundžiamas įsakymas buvo pagrįstas tinkamais teisiniais argumentais.

Teismas, pacitavęs Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, kad pagal liudytojų P. C. ir J. V. K. parodymus (t. 1, b. l. 180, 181) bei dokumentus (t. 1, b. l. 120–121, 124–125, 128–129, 131, 186) nustatyta, jog pareiškėjas prievarta nebuvo ištremtas, kad jis pats savanoriškai 1957 m. birželio mėn. atvyko į tremtį pas savo senelius į jų tremties vietą Mil(d)žino kaime, Kargasoko rajone, Tomsko srityje. Vadinasi, negalima teigti, kad pareiškėjas gali būti pripažįstamas tremtiniu pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1–5 punktų nuostatas. Dar daugiau, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas apima keletą kumuliatyvių sąlygų, kurioms visoms esant, asmeniui gali būti pripažįstamas tremtinio statusas: pirma, asmuo turi nuvykti pas savo šeimos narius, t. y. tėvus, įtėvius, globėjus, vaikus, įvaikius ar sutuoktinius (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas), antra, patekti į tremtinio teisinę padėtį. Pabrėžta, kad pareiškėjo seneliai nebuvo pareiškėjo šeimos nariais Įstatymo 5 straipsnio prasme, o liudytojų parodymų nepakanka pripažinti pareiškėją buvus savo senelių globotiniu. Taip pat teismas vertino ir archyvinę pažymą Nr. 287 (t. 1, b. l. 167–168). Pabrėžta, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1481-950/2013, kuri įsiteisėjo 2014 m. sausio 20 d., juridinis faktas, jog pareiškėjas buvo senelio šeimos narys, nenustatytas. Teismas ypač pabrėžė, kad pareiškėjas, gimęs 1940 m., nuo 1951 m. spalio 2 d., kai seneliai buvo ištremti (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. birželio 6 d. pažymėjimas Nr. 1/30-AP183 (t. 1, b. l. 186), iki 1957 m. birželio mėn., t. y. beveik šešerius metus, beveik trečdalį savo vaiko amžiaus, su seneliais net negyveno kartu, todėl net faktinės senelių globos negalima pripažinti (ypač atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas savarankiškai, būdamas septyniolikos metų, nuvyko į senelių tremties vietą). Be to, teismas pabrėžė, kad tremtys buvo baigtos 1954 m. (tai nustatyta įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2135-121/2013), todėl pareiškėjas, iš Lietuvos išvykdamas 1957 m., negalėjo patekti į tremtinio teisinę padėtį.

Be to, teismas vertino, kad pareiškėjo tėvai nebuvo represuoti (įkalinti, ištremti), todėl pareiškėjas negali būti prilygintas tremtiniui pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas (konkrečiai – 2 punktą).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad Centro generalinio direktoriaus 2013 m. spalio 25 d. įsakymas Nr. 1V-105 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti LGGRTC priimti įsakymą pripažinti pareiškėją nuketėjusiu asmeniu nuo 1939 m.–1990 m. okupacijų ir suteikti tremtinio teisinį statusą taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. Ž. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 13-15), kuriuo prašo panaikinti teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) Pareiškėjas prašė prijungti prie bylos medžiagos jo pradinės (duomenys neskelbtini) mokyklos bendraklasių (du iš jų liudytojai) su mokytoja nuotrauką, kurios Centras į bylą nepateikė. Pareiškėjo žiniomis, minėta nuotrauka panaudota kitoje byloje, kurioje jį atstovavo viena iš jo sesių, galinčių paliudyti, kad jis nuo pat vaikystės Ž. šeimoje negyveno. Pareiškėjo nuomone, teismo nereikia, pakaktų, kad viena iš jo seserų asmeniškai paliudytų tiesą, kad pareiškėją buvo įvaikinę seneliai.

2) Pareiškėjo atvykimas pas globėjus savanoriu atitinka pakeisto Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

3) Pareiškėjo globėjams tremtis pasibaigė 1959 metais, kai jie gavo Lietuvos TSRS Vyriausybės nutarimą, kuriuo leista grįžti į Lietuvą be teisės apsigyventi savo namuose.

4) Pareiškėjas įrašytas į tremtinių sąrašus. Tai patvirtina K. J., mirusios (duomenys neskelbtini), paliudijimas, patvirtintas gydytojos, bei papildomi pateikta medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo apie J. šeimos trėmimą su žyma „Soveršenno sekretno“. Pas senelius pareiškėjas buvo vadinamas J., pavardę turėjo senelio. Todėl sutikdavo specdarbuotojus, kada seneliai slapstėsi kitame kaime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Alytaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 38-39) prašė A. Ž. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodė, kad teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą, su kuriuo nesutikti nėra pagrindo. Apeliantas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą, nepateikia jokių teisinių argumentų, kad skundžiamas jo atžvilgiu priimtas sprendimas prieštarauja teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms asmens pripažinimą nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų, prašymas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra nemotyvuotas ir niekuo nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus – 2008 m. gegužės 20 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą Nr. (P1-4705)P2-4718, kuri yra atsakymas į 2008 m. balandžio 25 d. pareiškėjo prašymą, ir tos pačios datos mirties įrašo patvirtintą kopiją su vertimu iš rusų kalbos.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Atsižvelgiant į pateiktų dokumentų datas, akivaizdu, jog jie galėjo būti pateikti įvertinti pirmosios instancijos teismui, todėl jie neprijungiami prie bylos ir nebus tiriami.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus 2013 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1V-105 „Dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso nepripažinimo“, kuriuo pareikėjui A. Ž. nepripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statusas, pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo ir Centro įpareigojimo priimti įsakymą dėl pareiškėjo pripažinimo nukentėjusiu nuo 1939-1990 m. okupacijų ir tremtinio statuso suteikimo atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tremtiniais pripažįstami: 1) asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismų sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti iš Lietuvos arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (ištremti) už Lietuvos ribų; 2) asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismo sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir priversti apsigyventi arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę (uždraudus grįžti ir gyventi Lietuvoje); 3) asmenys, kurie, pasibaigus jų įkalinimo laikui, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo prievarta apgyvendinti nustatytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas; 4) asmenys, kuriems, pasibaigus jų įkalinimo laikui arba panaikinus specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas, dėl politinių ar kilmės motyvų buvo uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje (ištremti); 5) asmenys, gimę tremtinių šeimose trėmimo metu ir tremtyje, jeigu bent vienas iš tėvų buvo tremtinys ir jeigu bent vienam iš tėvų buvo taikomas specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje); 6) asmenys, savo noru nuvykę pas savo šeimos narius į tremtį ir patekę į tremtinio teisinę padėtį, tai yra jiems buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje).

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, jog tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami: 1) tremtinių šeimos nariai, kurie nebuvo įrašyti į tremiamųjų sąrašus, atvykę ir nuolat gyvenę pas savo šeimos narius (tėvus, įtėvius, globėjus, vaikus, įvaikius ar sutuoktinius), kuriems tuo metu buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje); 2) asmenys, įrašyti į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę arba kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties, jei abu tėvai (įtėviai) buvo įkalinti, ištremti arba vienas įkalintas, o kitas ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus arba turėtas vienintelis iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas, ištremtas ar įrašytas į tremiamųjų sąrašus; 3) bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje; 4) asmenys, okupacinių režimų struktūrų arba teismų sprendimais dėl politinių ar kilmės motyvų priversti išsikelti arba prievarta iškeldinti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (ištremti), arba prievarta apgyvendinti nurodytoje vietoje (nutremti), pritaikius specialios įskaitos (komendantūros) sąlygas arba apribojus gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę, jeigu šiuo metu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalys atitinkamai numato: „Asmeniui, kuriam buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje), pateikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Generalinės prokuratūros ir Vidaus reikalų ministerijos bei kitų valstybių įgaliotų institucijų išduotus dokumentus, kad nėra duomenų apie šio apribojimo panaikinimo datą, leidimo grįžti ir gyventi data 5 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte išvardytais atvejais laikoma faktinio grįžimo į Lietuvą data, bet ne vėlesnė kaip iki 1990 m. kovo 11 d.“ (3 d.). Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas (4 d.).

Remiantis byloje esančiais duomenimis (pareiškėjo pateiktais liudytojų parodymais (I t., b. l. 180, 181-182); paliudijimais (I t., b. l. 183, 184); kitais dokumentais – išvada, raportai, pažyma, pažymėjimas apie tremtį (I t., b. l. 120–121, 124–125, 128–129, 131, 186)), vertintina, jog pareiškėjas nebuvo prievarta ištremtas, priverstas išsikelti, 1957 metų birželio mėnesį jis savanoriškai atvyko pas savo senelius į jų tremties vietą Tomsko srityje.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negali būti pripažintas tremtiniu pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus.

Tuo tarpu iš Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto (Tremtiniais pripažįstami asmenys, savo noru nuvykę pas savo šeimos narius į tremtį ir patekę į tremtinio teisinę padėtį, tai yra jiems buvo taikomos specialios įskaitos (komendantūros) sąlygos arba buvo apribota gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė (uždrausta grįžti ir gyventi Lietuvoje) turinio matyti, jog pagal šį punktą asmuo tremtiniu pripažįstamas, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: pirma, asmuo nuvyko pas savo šeimos narius (šeimos nariais pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą laikomi tėvai, įtėviai, globėjai, vaikai, įvaikiai, sutuoktiniai); antra, pateko į tremtinio teisinę padėtį.

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas savo noru atvyko pas savo senelius į jų tremties vietą, o seneliai nėra laikomi šeimos nariais Įstatymo 5 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nei liudytojų parodymai nei archyvinė pažyma Nr. 287 nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti pareiškėją buvus savo senelių globotiniu; juridinis faktas, jog pareiškėjas buvo senelio šeimos narys, nenustatytas ir Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1481-950/2013, kuri įsiteisėjo 2014 m. sausio 20 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir tai, jog pareiškėjas, gimęs 1940 m., nuo 1951 m. spalio 2 d., kai seneliai buvo ištremti, iki 1957 m. birželio mėn., t. y. beveik šešerius metus, beveik trečdalį savo vaiko amžiaus, su seneliais net negyveno kartu, todėl net faktinės senelių globos negalima pripažinti (ypač atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas savarankiškai, būdamas septyniolikos metų, nuvyko į senelių tremties vietą).

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turėtų būti pašalintas motyvas: „Be to, teismas pabrėžia, kad tremtys buvo baigtos 1954 m. (tai nustatyta įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2135-121/2013), todėl pareiškėjas, iš Lietuvos išvykdamas 1957 m., negalėjo patekti į tremtinio teisinę padėtį.“, nes nors teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2135-121/2013 ir įsiteisėjęs, jis neatitinka ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes pastarojoje byloje ir nagrinėjamoje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys, tad jame nustatyti faktai negali būti laikomi neįrodinėtinais šioje byloje. Tačiau pažymėtina, jog šis netikslumas nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti neteisėtu ir nepagrįstu iš esmės ir jį naikinti ar keisti rezoliucinę jo dalį.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog Komisija neteisingai vertina pareiškėjo pateiktą papildomą medžiagą – (duomenys neskelbtini) mokyklos bendraklasių su mokyta nuotrauką, kurios atsakovas į bylą nepateikė.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog minėta nuotrauka, kartu su kitais pareiškėjo atstovės advokatės pateiktais dokumentais, pirmosios instancijos teismo buvo prijungta prie administracinės bylos medžiagos 2014 m. rugsėjo 15 d. vykusios teismo posėdžio metu (I t., b. l. 161, 188-189), ir teismui priimant sprendimą įvertinta visų byloje esančių duomenų kontekste (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento, jog tai, kad pareiškėjas buvo įvaikintas savo senelių galėtų patvirtinti viena iš jo seserų, pažymėtina, jog manydamas, jog tokie įrodymai byloje reikšmingi ir gali patvirtinti jo argumentus, pareiškėjas pats ar per atstovus turėjo imtis priemonių, kad tokie įrodymai (paliudijimai) būtų pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, todėl, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, pastaroji aplinkybė laikytina neįrodyta, prieita išvada, jog pareiškėjas nebuvo senelių įvaikis, jie – jo globotiniais.

Dėl galimybės pareiškėją prilyginti tremtiniui pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, pirma, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl šeimos narių statuso ir duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo savo senelių globotinis nebuvimo, pagrindo taikyti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nėra. Atitinkamai atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pagal pakeisto Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą pareiškėjo atvykimas pas globėjus savanoriu atitinka Įstatymo reikalavimus. Antra, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus ir, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo tėvai nebuvo represuoti (įkalinti, ištremti), todėl pareiškėjas negali būti prilygintas tremtiniui pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Trečia, kadangi, kaip minėta, pareiškėjo tėvai nebuvo represuoti (įkalinti, ištremti), nagrinėjamu atveju netaikytinas ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Ketvirta, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytų aplinkybių byloje taip pat nenustatyta, tad jis taip pat netaikytinas.

Apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantas buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Pareiškėjas pastarąjį argumentą grindžia iš esmės tuo, jog pas senelius jis buvo vadinamas kitu vardu – J., tačiau šis argumentas taip pat laikytinas neįrodytu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad nėra pagrindo jo naikinti. Atitinkamai netenkintinas ir antrasis išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovui pareiškėjui suteikti tremtinio teisinį statusą.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teismui pateikta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. lapkričio 4 d. pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ (II t., b. l. 29), kurioje nurodyta, jog advokatės Renatos Vilčiauskienės teiktos antrinės tiesinės pagalbos išlaidos iki 2014 m. lapkričio 4 d. – 80 Lt (23,17 Eur) advokato užmokestis.

Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas paliekamas nepakeistu, pareiškėjui atlyginti bylinėjimosi išlaidų taip pat nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas