A-756-359-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-359/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00594-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4, 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. (M. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams Kirgizijos Respublikos piliečiams K. R., M. R. ir jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėja nurodė nesutinkanti su atsakovo argumentu, jog ji ir jos vaikai individualaus pobūdžio prievartos veiksmų nepatyrė. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių ji kartu su šeima paliko kilmės valstybę, buvo 2010 m. birželio 10 d. įvykiai Ošo mieste ir jo apylinkėse prasidėję etniniai neramumai, kurių metu buvo sulaikytas jos vyras R. R. (R. R.) bei sudegintas jiems priklausantis turtas. Šioje situacijoje pareiškėja nepatyrė konkrečiai prieš ją nukreiptų individualaus pobūdžio prievartos veiksmų tik todėl, kad ėmėsi priemonių siekdama to išvengti, o minėti įvykiai buvo nukreipti prieš visą uzbekų tautą (įskaitant pareiškėją bei visą jos šeimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. kovo 5 d. administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 nagrinėjo pareiškėjos vyro R. R. apeliacinį skundą ir nustatė aplinkybes, kuriomis būtina remtis ir šioje byloje: „Pareiškėjo (R. R.) pabėgimo iš kilmės valstybės paskata yra Kirgizijos Ošo mieste 2010 m. birželio mėnesį vykę neramumai. Pareiškėjo (R. R.) apklausoje nurodyti jo atžvilgiu įvykdyti veiksmai vertintini kaip galintys sukelti pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Ošo įvykiai sukėlė sunkias pasekmes, palietė platų asmenų ratą, buvo labai žiaurūs, smurtas naudotas atsižvelgiant į tautybę. Pareiškėjo (R. R.) pasakojimas, dėl jo turto sunaikinimo, su tuo susijusio gyvenamosios vietos palikimo, jo sulaikymo ir sumušimo savo esme gali būti vertinamas kaip tautybės pagrindu patirtas persekiojimas.“ Faktas, kad pati pareiškėja minėtų įvykių metu nepatyrė smurto tautinės diskriminacijos pagrindu pats savaime neįrodo, kad jai ir jos vaikams pavojus negrėsė. Taigi, pareiškėja ir jos mažamečiai vaikai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies kriterijus ir jai kartu su vaikais gali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjos baimė grįžti atgal į kilmės valstybę dėl jos vyro tariamos giminystės ryšio su I. A. (I. A.) yra visiškai nepagrįsta, t. y. nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Jos vyras R. R. tikslingai jai nepasakojo dalykų, susijusių su jo ir I. A. reikalais, todėl, be to, kad vyras jam dirbo, pareiškėja nieko daugiau nežino.

LVAT jos vyro administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 nurodė, kad „pareiškėjo (R. R.) ir jo žmonos parodymų nesutapimo negalima laikyti esminiais. Vertindama atsakovo nustatytus prieštaravimus tarp pareiškėjo apklausų metu pateiktų faktų teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pasakojami įvykiai buvo ypatingai žiaurūs, čia pat buvo žudomi ir žalojami giminės, artimieji, pažįstami, deginami aplinkui esantys namai. Pareiškėjo (R. R.) pasakojimai atitinka Migracijos departamento 2011 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-15)-13-24 pateiktą informaciją apie Ošo įvykius, vertinti pareiškėją kaip nepatikimą nėra pagrindo“. Pareiškėjos M. R. manymu, LVAT sprendime nustatyti neginčijami faktai Migracijos departamentui buvo privalomi, todėl atsakovas turėjo priimti naują sprendimą atsižvelgdamas į šiuos faktus. Pareiškėja taip pat nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad ji klaidino departamentą teikdama prieštaringą informaciją dėl gyvenamosios vietos ir kad dokumentais patvirtinti faktai bei pareiškėjos šeimos narių pasakojimai leido daryti išvadą, kad jos ir jos šeimos gyvenamoji vieta buvo Kara-Suu mieste. Šios aplinkybės minimos jau minėtoje LVAT byloje Nr. A822-1928/2012, kurioje nurodyta, kad minėtieji neatitikimai negali būti laikomi esminiais: „atsakovo padaryta išvada, kad 2010 m. birželio mėnesį vykusių neramumų metu pareiškėjas (R. R.) gyveno Kara-Suu mieste, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrista, o paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta neramumų Ošo mieste laiku buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, Ošo mieste.“

Migracijos departamentas nurodė, kad padėtis Kirgizijoje stabilizavosi, ten stebima teigiamų poslinkių, ypač naujosios konstitucijos priėmimas, parlamento ir prezidento rinkimai ir nemažai vykdomų teisinių reformų, kalbama apie nacionalistinių pažiūrų Ošo miesto merą, kurį yra siekiama atstatydinti. Pareiškėjos manymu, šios kalbos niekaip negali įtakoti tautinio persekiojimo ir diskriminacijos mąsto šalyje uzbekų atžvilgiu. Toks atsakovo teiginys nėra paremtas jokia naujai ištirta ir išnagrinėta informacija. Apie šias aplinkybes kalbama ir minėtoje LVAT byloje: „šiuo atveju atsakovas pabrėžia tai, kad Kirgizijos valdžia skiria valstybės ekonomines, politines ir socialines priemones konsoliduoti visuomenei. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neištyrė, ar minėtos priemonės yra efektyvios siekiant užkirsti kelią persekiojimui dėl uzbekų tautybės“.

Kadangi pareiškėjos vyras turėjo baldų parduotuvę, tris kioskus bei dirbo I. A. vairuotoju, nepagrįsta atsakovo nuomonė, kad pareiškėja su šeima iš kilmės valstybės išvyko ieškoti geresnio gyvenimo.

Be to, pareiškėja nebuvo tinkamai supažindinta su Sprendimu dėl jos prieglobsčio prašymo. Jai buvo perskaitytos tik kelios Sprendimo eilutės, pasakyta, kad jai nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, tačiau neišaiškinta visa Sprendimo esmė. Juo labiau ji nebuvo supažindinta su 2013 m. vasario 4 d. Migracijos departamento išvada Nr. (15/6-9)-12PR-5RN, kurios pagrindu priimtas skundžiamas Sprendimas ir kuri yra neatskiriama šio Sprendimo dalis. Tokios aplinkybės iš esmės pažeidžia Įstatymo 82 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų prieglobsčio prašymas bei šis skundas yra glaudžiai susijęs ir iš esmės sąlygotas jos vyro ir vaikų tėvo R. R. prieglobsčio prašymo pagrindu. Todėl jos skundas galėtų būti tinkamai išnagrinėtas ir teisingas sprendimas byloje priimtas tik įvertinus R. R. 2013 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotame skunde dėl Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-3 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos piliečiui R. R. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką“ panaikinimo nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į administracinėje byloje pagal R. R. skundą priimtą sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 30–33) prašė jo netenkinti.

Nurodė, kad Migracijos departamentas iš naujo atliko išsamų tyrimą, kurio pagrindu priėmė skundžiamą Sprendimą. Buvo surinkti nauji duomenys dėl pareiškėjos vyro galimų giminystės ryšių su I. A.; atlikta pareiškėjos šeimos narių apklausa; kreiptasi į Užsienio reikalų ministeriją dėl naujausios informacijos apie uzbekų padėtį Kirgizijoje; 2012 m. birželio 6 d. parengta nauja pažyma Nr. KGZ-15/6-9-6-11). M. R. savo prieglobsčio prašymą motyvuoja diskriminacinio pobūdžio persekiojimu dėl jos uzbekų kilmės. 2010 m. birželio 10 d. Oše prasidėjo etniniai neramumai, tačiau, nepaisant to, tokio pobūdžio veiksmai M. R. atžvilgiu negali būti vertinami kaip „persekiojimas“ Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Gresiantį pavojų bei baimės grįžti į kilmės šalį pagrįstumą reikėtų vertinti atsižvelgiant į dabartinę padėtį Kirgizijoje bei į pareiškėjos ir jos šeimos narių pateiktų aplinkybių visumą. Tariamos diskriminacijos apraiškos dėl tautybės prieglobsčio prašytojos atžvilgiu nesuponuoja nuomonės, kad visiems uzbekams, gyvenantiems Kirgizijoje, turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Sprendimas jai nebuvo tinkamai išaiškintas. Su skundžiamu Sprendimu pareiškėja buvo supažindinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro pareigūnų; jai buvo suteiktos valstybės garantuojamos advokato paslaugos.

M. R. teigia, jog išvykimą iš kilmės valstybės taip pat lėmė sutuoktinio persekiojimas dėl jo giminystės su buvusiu Kirgizijos Parlamento nariu I. A. (pusbrolis). Migracijos departamentas, įvertinęs visą jos sutuoktinio R. R. asmens byloje Nr. KGZ 0014 esančią informaciją, tame tarpe ir jam tariamai gresiantį pavojų dėl giminystės ryšio su I. A., t. y. priklausymo tam tikrai socialinei grupei, priėmė sprendimą nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nepateikė jokios patikimos bei objektyvios informacijos, kad ji visiškai pagrįstai bijo būti persekiojama Kirgizijos Respublikoje dėl vieno (ar keleto) Konvencijoje numatytų pagrindų.

Pareiškėja, pateikdama skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, net nebandė paneigti Migracijos departamento išvadoje nustatytų esminių prieštaravimų ir apsiribojo teiginiais dėl neva netinkamai atliktų procedūrų. Ji sąmoningai klaidina teismą, bandydama sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 70–83) panaikino Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus Šiaulių poskyrio vyresniojo specialisto A. D. 2011 m. kovo 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 172-76 nurodoma, kad 2011 m. kovo 17 d. 12.00 val. per Kalvių–Meitenės kontaktinį punktą iš Latvijos Respublikos pareigūnų pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. kovo 15 d. raštą Nr. (15/6-3)-40PR-145 buvo priimta 5 asmenų Kirgizijos piliečių šeima, tarp kurių buvo ir pareiškėja su nepilnamečiais vaikais (Migracijos departamento byla, l. 5). Migracijos departamentas 2013 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-5 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams Kirgizijos Respublikos piliečiams K. R. ir M. R. ir jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką“ (b. l. 7–10). Pareiškėja nesutinka su šiuo sprendimu ir jį ginčija.

Minėtu sprendimu nuspręsta:

1. Nesuteikti Kirgizijos Respublikos pilietei M. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir jos nepilnamečiams vaikams Kirgizijos piliečiams K. R. (K. R.), gim. (duomenys neskelbtini), M. R. (M. R.), gim. (duomenys neskelbtini), pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jos pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. M. R. savo prieglobsčio prašymą grindžia diskriminacinio pobūdžio persekiojimu dėl jos uzbekų tautybės, tačiau jokių individualaus pobūdžio prievartos veiksmų savo ir jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu niekada nepatyrė. M. R. ir jos nepilnamečių vaikų išvykimą iš kilmės valstybės sąlygojo 2010 m. birželio 10 d. Ošo mieste ir jo apylinkėse prasidėję etniniai neramumai, kurių metu buvo sulaikytas jos vyras, sudeginta baldų parduotuvė, tačiau minėti įvykiai neatitinka persekiojimo veiksmų, kurie apibrėžti Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66.1 punktu. Jungtinės Karalystės teismų praktika apibrėžia, jog persekiojimas neapsiriboja didelės fizinės žalos padarymu, nebent ji yra ilgalaikė, nuolatinė ir sisteminga. Minėtus pavienius įvykius 2010 m. etninių riaušių metu vertina kaip nepakankamus tam, kad būtų galima daryti išvadą dėl nuolatinio ir sistemingo persekiojimo, kuris nukreiptas prieš asmenį dėl jo tautybės.

Migracijos departamentas rėmėsi informacija, kad Kirgizijos valdžios institucijos išskiria tik nepriklausomybės siekiančias uigūrus, kuriuos laiko opozicine grupuote, ir darė išvadą, kad tik uigūrų tautybės asmenims Kirgizijoje gresia persekiojimas iš valdžios institucijų pusės. 2010 m. birželio pabaigoje spaudimas, kuris buvo daromas Nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, nepriklausomiems žurnalistams ir teisininkams, atstovaujantiems susirėmimais apkaltintiems uzbekams, tapo sistemingas. Asmenys, užsiimantys etninių susirėmimų metu vykusių žmogaus teisių pažeidimų tyrimu, ypač persekiojami įvairių grupių – tiek valstybės valdžios atstovų, tiek kriminalinių gaujų. Įvertinus M. R. pateiktus faktus, departamentas konstatavo, kad ji nepriklauso išvardytoms rizikos grupėms. Atsakovas laikėsi nuostatos, kad uzbekų tautybės Kirgizijos Respublikos piliečiai galėtų patirti valdžios institucijų persekiojimą dėl tautybės, jeigu sudarytų politinius judėjimus. Nesant tokių duomenų ir nežinant, ar etniniai uzbekai Kirgizijoje sudaro politinius judėjimus, nėra pagrindo teigti, jog visiems uzbekų tautybės Kirgizijos piliečiams Kirgizijoje grėstų persekiojimo veiksmai apibrėžti Tvarkos aprašo 66.1 punktu.

Ginčijamame sprendime atmetamas pareiškėjos argumentas, kad jos bei jos nepilnamečių vaikų išvykimą iš kilmės valstybės taip pat lėmė sutuoktinio persekiojimas dėl jo giminystės su buvusiu Kirgizijos Parlamento nariu I. A. (pusbrolis). Pareiškėja teikė minimalius paaiškinimus, esą jos sutuoktinis tikslingai jai daug ko nepasakodavo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi pareiškėjos vyro byloje surinktais duomenimis. Nurodoma, kad buvo įvertinta visa pareiškėjos sutuoktinio R. R. asmens byloje Nr. KGZ 0014 esanti informacija, tame tarpe ir jam tariamai gresiantis pavojus dėl giminystės ryšio su I. A., t. y. priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir priimtas sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Remiantis išdėstytu konstatuota, kad M. R. baimė grįžti atgal į kilmės valstybę dėl jos vyro tariamo giminystės ryšio su I. A. yra visiškai nepagrįsta, t. y. nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis.

Migracijos departamentas teigė, kad M. R. niekada nepriklausė jokioms politinėms partijoms ar religinėms organizacijoms, niekada nedalyvavo partinių, politinių ar religinių organizacijų veikloje, išpažįsta musulmonų tikėjimą ir dėl nurodytų priežasčių persekiojimo kilmės valstybėje Kirgizijoje nepatyrė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai sugrįžus į kilmės valstybę ji galėtų patirti persekiojimą dėl nurodytų priežasčių. Buvo konstatuota, kad M. R. nepateikė jokios patikimos bei objektyvios informacijos, liudijančios, kad ji visiškai pagrįstai bijo būti persekiojama Kirgizijos Respublikoje dėl vieno (ar keleto) Konvencijoje nustatytų pagrindų, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl, vadovaujantis išvardintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų įvykdymo sąlygomis, pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai negali būti pripažinti pabėgėliais Lietuvos Respublikoje.

2. Nesuteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių minėtų asmenų atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Prieglobsčio prašytoja nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su ja ar jos nepilnamečiais vaikais tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad Kirgizijoje bus pažeistos jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Prieglobsčio prašytojo pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymą priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, t. y. turi pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, visus turimus dokumentus ir paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. M. R. buvo informuota apie pareigą prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu suteikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus, tačiau sąmoningai klaidino tyrimą, buvo nesąžininga, pateikė prieštaringą informaciją. Nustatytų esminių prieštaravimų visuma tarp dokumentaliai patvirtintų faktų bei M. R. ir jo šeimos narių pasakojimų pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad iki išvykstant iš kilmės valstybės M. R. bei jos šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Kirgizijos Kara-Suu mieste. Pareiškėja, pasinaudodama plačiai žiniasklaidos nušviestais ir visuotinai prieinamais 2010 m. birželio mėnesio Ošo mieste įvykių aprašymais, siekdama kuo labiau atitikti prieglobsčio prašytojui keliamus reikalavimus, iš anksto apgalvojusi bei gavusi reikalingus dokumentus, siekia įrodyti, kad nuolatinė jos gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra Ošo m., (duomenys neskelbtini), t. y. labiausiai per 2010 m. riaušes nukentėjusiame rajone. Daroma išvada, kad visa jos papasakota istorija kaip ir jos sutuoktinio giminystės ryšiai su buvusiu Kirgizijos Parlamento nariu I. A. yra pramanyti, turint vienintelį tikslą apgaulės būdu įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje.

Ginčijamame sprendime atsakovas akcentavo dėmesį į tą aplinkybę, kad M. R. pirminės apklausos metu nurodė, kad jos ir šeimos išvykimo iš kilmės valstybės tikroji priežastis nuvykti į Švediją dirbti, esą kilmės valstybėje nebeturi „pragyvenimo šaltinio“. Dėl šio argumento buvo nuspręsta netaikyti jos atžvilgiu „abejonės privilegijos“ principo, įtvirtinto Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje. Migracijos departamentas rėmėsi turima informacija, kad Kirgizijos valstybės institucijos ekonomines, politines ir socialines priemones skiria konsoliduoti visuomenei bei atlyginti žalą riaušių metu nukentėjusiems asmenims, neišskiriant jų tautybės. Praėjus keleriems metams nuo etninių neramumų Kirgizijos Ošo mieste, padėtis šalyje stabilizavosi, stebima teigiamų poslinkių, ypač naujos konstitucijos priėmimas, parlamento ir prezidento rinkimai, nemažai vykdoma teisinių reformų, kalbama apie nacionalistinių pažiūrų Ošo miesto merą, kurį Kirgizijos centrinė valdžia siekia atstatydinti. Atsakovas savo sprendime padarė išvadą, kad M. R. ir jos nepilnamečių vaikų Kirgizijos piliečių K. R. ir M. R., nuolatinė gyvenamoji vieta yra etninių konfliktų nepaliestame Kirgizijos Kara-Suu mieste, kuriame oficialiais 2011 m. duomenimis 60 procentų gyventojų sudaro uzbekų tautybės asmenys, ir tik 30 procentų kirgizai, kad Kirgizijoje (taip pat Ošo bei Kara-Suu miestuose), iki šiol gyvena jos artimi giminės.

Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, akivaizdžiai liudija, kad pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams apsauga kilmės valstybėje yra prieinama ir nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad jų kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilmės valstybėje kils pavojus.

Atsakovas akcentuoja dėmesį į nustatytus prieštaravimus, faktinę bylos medžiagą ir daro prielaidą („manytina“), kad M. R. ir jos šeimos narių išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio, geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo ieškojimas, kas visiškai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų. Remiantis surinkta informacija apie Kirgizijos Respubliką, atsakovas konstatuoja, kad Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai ir, atitinkamai, M. R. pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų, ir todėl nėra pagrindo suteikti jai ir jos nepilnamečiams vaikams K. R. ir M. R., papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Trečiu ginčijamo sprendimo punktu nuspręsta išsiųsti pareiškėją ir jos nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į Kirgiziją, o ketvirtu sprendimo punktu uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

Pareiškėjos atstovė teigė, jog pareiškėja su visa šeima atvyko į Lietuvą ir prašė prieglobsčio. Šį prašymą pareiškė jos vyras R. R., kurio byla nagrinėjama atskirai. Visos priežastys, dėl kurių pareiškėja su šeima išvyko iš kilmės valstybės, susijusios su jų tautine priklausomybe ir vyro veikla. Visos esminės aplinkybės bus ištirtos nagrinėjant vyro bylą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2516-168/2013 pagal R. R. skundą dėl Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. Nr. (15/6-9)-12PR-3 sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą; skundą patenkino pilnai, panaikino Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-3 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Sprendime nustatyta, kad R. R. su visa šeima 2011 m. kovo 17 d. pateikė pareiškimą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad negali gyventi Kirgizijoje, paaiškino, kad 2010 m. birželio 12 d. naktį kirgizai pradėjo šaudyti į uzbekus ir sudegino jo namus. Vieną dieną išbuvo ligoninėje, o 2010 m. birželio 12 d. artimuosius nuvežė Uzbekijos link. Jį su broliu suėmė, brolį 2010 m. birželio 12 d. nužudė. Iš sielvarto mirė tėvas. 2010 m. rugpjūčio 1 d. Oše jį pagavo kirgizai, reikalavo JAV dolerių. Jis surinko ir perdavė tiek JAV dolerių, kiek tuo metu turėjo, pažadėjo kitus atiduoti per 10 dienų ir pabėgo. Oše turėjo baldų parduotuvę, ji buvo sudeginta, o baldai pavogti. 2011 m. kovo 17 d. pirminės apklausos protokole aiškino, kad yra Kirgizijos Respublikos pilietis, tautybė – uzbekų, išpažįstama religija – musulmonas, nepriklauso jokioms politinėms organizacijoms, išsilavinimas – profesinis aukštesnysis, profesija – technikas-mechanikas, vairuotojas, suvirintojas, baldininkas, paskutinė darbovietė – baldų parduotuvė. Taip pat nurodė, kad Kirgizijos Respublikoje persekiojami ir žudomi uzbekų tautybės žmonės, deginami namai, reketuojamas verslas. Pareiškėjas buvo sumuštas, šeimai ir jam kilo grėsmė gyvybei. Sudeginta pareiškėjo nuosavo verslo baldų parduotuvė, taigi jis nebeturi pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos. 2010 m. birželio 11 d. sudeginti namas ir butas daugiaaukščiame name (Migracijos departamento byla, l. 8–16).

1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė jo gyvenamoji vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už valstybės ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Šioje įstatymo nuostatoje išvardytos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos yra iš esmės analogiškos Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Tvarkos aprašo 66.1 punkte nurodyta, kad prieglobsčio prašytojas turi jausti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje. Prieglobsčio prašytojas gali būti pripažintas pabėgėliu, jeigu jis patyrė valstybės institucijų arba kitų organizacijų ar struktūrų, kontroliuojančių dalį valstybės teritorijos, persekiojimą, t. y. prieš jį buvo nukreipti valstybės institucijų pakankamai rimti arba besikartojantys veiksmai, pažeidžiantys jo pagrindines teises, arba toks persekiojimas jam realiai gresia. Persekiojimas, kurį vykdė ne valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos, gali būti pripažintas pagrindu suteikti pabėgėlio statusą, jeigu valstybės institucijos ar kitos šiame punkte nurodytos organizacijos neįstengė ar negalėjo užtikrinti jo apsaugos nuo tokio persekiojimo. Persekiojimas arba persekiojimo grėsmė, kurie turi būti pripažinti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

Įstatymo 87 straipsnyje reglamentuojamas papildomos apsaugos suteikimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.). Direktyvos 2 straipsnio (e) punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

LVAT 2012 m. kovo 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 patenkino pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą, t. y. pareiškėjo R. R. skundą tenkino ir Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-76 panaikino bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Šiame sprendime teismas nurodė, kad „pareiškėjo asmens bylos Nr. KGZ 0014 ir nagrinėjamos bylos medžiaga neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad padėtis Kirgizijoje yra taip pasikeitusi, kad tam tikromis aplinkybėmis pareiškėjo baimė grįžti į šalį dėl to, kad bus vėl persekiojamas dėl uzbekų tautybės, negalėtų būti laikoma pagrįsta.

Atsakovas šiuo požiūriu ginčijamame sprendime nurodo, kad pareiškėjui prieinama apsauga nacionaliniu lygmeniu, t. y. oficiali valdžia suteikia efektyvią apsaugą visiems Kirgizijos piliečiams, tame tarpe ir uzbekams. Šiuo atveju atsakovas pabrėžia tai, kad Kirgizijos valdžia skiria valstybės ekonomines, politines ir socialines priemones konsoliduoti visuomenei. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neištyrė, ar minėtos priemonės yra efektyvios siekiant užkirsti kelią persekiojimui dėl uzbekų tautybės. Abejones, kad minėtos oficialios valdžios priemonės gali būti neefektyvios, iš esmės pagrindžia ir atsakovo surinkta medžiaga apie žmogaus teisių padėtį Kirgizijoje.

Be to, nuodugniai neištyrus pareiškėjo nurodytų individualaus pobūdžio aplinkybių, taikant Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje numatytą abejonės privilegiją, neįmanoma nuspręsti dėl pareiškėjo baimės grįžti į šalį dėl to, kad bus vėl persekiojamas dėl uzbekų tautybės, pagrįstumo.“ Dėl ginčijamo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga, teisėjų kolegija pažymėjo, kad „nagrinėjant prašymą suteikti papildomą apsaugą būtina tirti ir objektyvias aplinkybes, t. y. faktinę situaciją Kirgizijoje, ir subjektyvias aplinkybes, t. y. pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, siekiant įgyti papildomą apsaugą.

Ginčijame sprendime atsakovas teigia, kad prieglobsčio prašytojas nesinaudojo valstybės jam teikiama apsauga, tačiau atsakovas netyrė, ar kilmės valstybės teikiama apsauga gali būti vertinama kaip efektyvi ir ar apskritai ja buvo įmanoma pasinaudoti. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad asmens bylos Nr. KGZ 0014 ir nagrinėjamos bylos medžiaga neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad padėtis Kirgizijoje yra taip pasikeitusi, kad tam tikromis aplinkybėmis pareiškėjo baimė grįžti į šalį dėl to, kad, pavyzdžiui, yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, yra visiškai nepagrįsta.“

Nagrinėdamas administracinę bylą pagal R. R. skundą, teismas vertino, ar atsakovas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, įvykdė LVAT 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012: atsakovas turėjo papildomai ištirti objektyvias aplinkybes, t. y. faktinę situaciją Kirgizijoje ir subjektyvias aplinkybes – pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes dėl papildomos apsaugos suteikimo. Atsakovas teigė, kad atliko papildomą tyrimą, t. y. surinko naujus duomenis dėl pareiškėjo galimų giminystės ryšių su I. A., atliko pareiškėjo ir jo šeimos narių apklausą, kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją dėl naujausiosios informacijos apie uzbekų padėtį Kirgizijoje ir 2012 m. birželio 6 d. parengė naują pažymą Nr. KGZ-15/6-9-6-11.

Migracijos departamento 2013 m. vasario 4 d. išvadoje Nr. (15/6-9)-13PR-3RN (Migracijos departamento byla, l. 232–249) žmogaus teisių gynimo organizacijų „Tarptautinė žmogus teisių federacija“ (ang. trumpinys FIDH) ir „Pasaulinė organizacija prieš kankinimus“ (angl. trumpinys OMCT) bendra programa „Žmogaus teisių gynėjų apsaugos observatorija“ savo 2011 m. ataskaitoje apie žmogaus teisių gynėjų padėtį Kirgizijoje nurodyta, kad dėl įvykusio smurto ir žmogaus teisių pažeidimų šalies pietuose 2010 m. keletas žmogaus teisių gynėjų buvo persekiojami sufabrikavus jiems kaltinimus. 2010 m. birželio pabaigoje spaudimas, kuris buvo daromas nevyriausybinių organizacijų (NVO) darbuotojams, nepriklausomiems žurnalistams ir teisininkams, atstovaujantiems susirėmimais apkaltintiems uzbekams, tapo sistemingas.

Asmenys, užsiimantys etninių susirėmimų metu vykusių žmogaus teisių pažeidimų tyrimu, ypač persekiojami įvairių grupių – tiek valstybės valdžios atstovų, tiek kriminalinių gaujų. Taip pat, remiantis turima informacija Kirgizijos valdžios institucijos išskiria nepriklausomybės siekiančius uigūrus, kuriuos laiko opozicine grupuote, todėl uigūrų tautybės asmenims Kirgizijoje gresia persekiojimas iš valdžios institucijų pusės. 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11 6 skyriuje „Suimtų uzbekų giminaičių persekiojimas bei diskriminavimas Kirgizijoje po 2010 m. etninio konflikto, įskaitant I.

A. giminaičius“ (Migracijos departamento byla, l. 230) dėl neteisėtų etninių uzbekų sulaikymų Oše ir Džalalabade pažymėta, kad daugeliu atvejų tokie sulaikymai yra susiję su piniginių išpirkų reikalavimais. Gaunama daugybė pranešimų apie policijos pareigūnų vykdomus išpirkų reikalavimų atvejus. Policijos pareigūnai reikalauja pinigų iš sulaikytųjų ar iš jų giminių už sulaikytojo paleidimą arba tyrimo nutraukimą. Absoliučios daugumos atvejais nukentėjusieji atsisakė pateikti skundus baimindamiesi represijų.

Taip pat teigiama, kad I. (I.) A.buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos su turto konfiskacija. Informacinė agentūra „Akipress“ pranešė, kad „2010 m. birželio 23 d. buvusio parlamentaro I. A. namuose (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, buvo aptikti ginklai ir amunicija. Taip pat rastos knygos, kamufliažinė uniforma, maišeliai su pinigais. Visi šie daiktai buvo naudojami kaip daiktiniai įrodymai. Apie tai 2010 m. birželio 24 d. pranešė Valstybinis nacionalinio saugumo komitetas. Komiteto pirmininkas K. D. pareiškė, kad šie daiktiniai įrodymai buvo paimti atliekant tyrimą baudžiamosiose bylose dėl įvykių Ošo ir Džalal Abado srityse.

Šie daiktai taip pat rasti A. brolių – O., U., S. ir F. – namuose.“ Be to, pažymoje nurodoma, kad „dviem I. A. broliams jų gyvenamuosiuose namuose buvo pakišti ginklai ir patronai ir be teismo sankcijos atliktos kratos. Jie teigia, kad pagal sufalsifikuotą bylą ir sufalsifikuotus įrodymus vienas iš I. A. brolių jau nuteistas, kito byla dar nagrinėjama. Anot šių informacijos šaltinių, giminaičiai ir kaimynai į atitinkamas institucijas bandė skųsti teisėsaugos atstovus dėl falsifikavimo, bet skundai baigėsi be rezultatų.

Apie šiuos faktus giminaičiai kreipėsi į Nacionalinę komisiją (2010 m. įvykiams tirti), kad ši imtųsi priemonių prieš teisėsaugos atstovų neteisėtus veiksmus ir, be to, kad atliktų I. A. ir kitų uzbekų lyderių pasisakymų žiniasklaidoje lingvistinę ekspertizę. Jie taip pat prašė Nacionalinės komisijos, kad ši organizuotų I. A. apklausą, kurią atliktų teisėsaugos institucijų atstovai dalyvaujant tarptautiniams stebėtojams. I. A. giminaičiai prašė Nacionalinės komisijos priimti skubias priemones, kad būtų baigtas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudininkų nagrinėjamose baudžiamosiose bylose vertimas jėga duoti melagingus parodymus prieš I.

A. ir kitus uzbekų diasporos lyderius, kad šie dalijo ginklus žudyti pagrindinės tautybės atstovus.“

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendime atkreipiamas dėmesys, jog Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11 surinkta informacija ir dėl dabartinės atmosferos Oše (Migracijos departamento byla, l. 227), t. y. dvi uždaros tautinės bendrijos egzistuoja viena šalia kitos nedemonstruodamos emocijų. Egzistuoja ir politinis susiskaldymas. Uzbekų bendrija lyg ir orientuojasi į centrinę vyriausybę, o pietinės dalies kirgizai nepasitiki šalies pagrindinėmis politinėmis partijomis.

Valdžios institucijos Biškeke nori, kad Ošo meras M. M. atsistatydintų, tačiau šis yra per daug įtakingas, kad būtų galima jį išstumti iš valdžios. Jis laikosi nuomonės, kad uzbekai turi integruotis į kirgizų bendruomenę, kitaip liks atskirtyje“. Nevyriausybinė organizacija „Tarptautinių krizių grupė“ teigia, kad „Kirgizijos vyriausybė nesugebėjo sumažinti etninės įtampos šalies pietuose, o to pagrindinė priežastis yra valstybės aplaidumas ir pietinės dalies lyderių prieš uzbekus nukreipta politika. Antrame pagal dydį mieste Oše dominuoja nacionalistas kirgizas meras, kuris nesiskaito su valdžia sostinėje.

Nors trapi ramybė įsivyravo mieste, nei kirgizai, nei uzbekai nejaučia, kad ji patvari. Pasak Tarptautinių krizių grupės, uzbekai vis labiau izoliuojasi. Jie sako, kad yra marginalizuojami kirgizų daugumos, išstumti iš viešo gyvenimo ir tam tikrų profesijų; didžioji dalis uzbekų žiniasklaidos buvo uždaryta; žymūs nacionalistai dažnai vadina uzbekus diaspora, pabrėždami jų atskirą ir subordinuotą kirgizams statusą. Uzbekai yra neteisėtai sulaikomi, patiria smurtą iš saugumo pajėgų. Juos persekiojanti policija ir prokuratūra yra korumpuotos.

Naujai išrinkto prezidento A. A. administracijos įtakingi pareigūnai nerimauja dėl įtampos pietuose, bet sako, kad niekaip negali pakeisti padėties. Fizinė ir socialinė izoliacija kelia pasipiktinimą visuose uzbekų bendrijos sluoksniuose – ne tik tarp jaunimo, bet ir uzbekų elito ir viduriniosios klasės atstovų. Sustiprėjo suvokimas, kad jie neturi kur bėgti. Nei Rusija, kuri yra priešiškai nusiteikusi prieš Centrinę Aziją, nei autokratinis Uzbekistanas negali tapti alternatyva. Uzbekai nepasisako už smurtą ir neturi pripažintų lyderių, todėl gali tikėtis tik galutinio „nuplakimo“ iš savo prispaudėjų pusės. M.

M., turėdamas įvairių visuomenės sluoksnių kirgizų palaikymą antiuzbekišką požiūrį išreiškė ir savo parašytoje knygoje apie 2010 m. įvykius. Apibūdindamas uzbekus kaip separatistinę jėgą, kuri kelia pavojų Kirgizijos išlikimui, jis pabrėžė būtinybę, kad ne kirgizų etninės grupės suprastų savo kaip kirgizų pavaldinių vaidmenį. Vyriausybės tvirtinimai, kad po 2010 m. pogromų keli šimtai uzbekų jaunuolių iš Ošo ir kitų pietinės Kirgizijos dalių išvyko į Afganistaną ir Pakistaną kariniams mokymams pas Uzbekistano islamišką judėjimą ir kitas radikalias grupes, dar labiau didina įtampą.

Įtarimus didina ir dideli policijos reidai. Tarptautinių krizių grupė išreiškė įsitikinimą, kad radikalizmo grėsmė yra reali, nes tikrai kai kurie uzbekų jaunuoliai išvyko į karinius apmokymus ir jau galėjo sugrįžti.“

Atsakovas ginčijamame sprendime remiasi Migracijos departamento turima informacija, t. y. tuo, kad 2010 m. birželio pabaigoje spaudimas, kuris buvo daromas nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, nepriklausomiems žurnalistams ir teisininkams, atstovaujantiems susirėmimais apkaltintiems uzbekams, tapo sistemingas. Asmenys, užsiimantys etninių susirėmimų metu vykusių žmogaus teisių pažeidimų tyrimu, ypač persekiojami įvairių grupių – tiek valstybės valdžios atstovų, tiek kriminalinių grupių. Atsakovas teigia, kad vertino pareiškėjo pateiktus faktus ir konstatavo, kad R. R. nepriklauso išvardytoms rizikos grupėms, tačiau atsakovo sprendime nenagrinėtos 2012 m. birželio 6 d. pažymoje išdėstytos aplinkybės, susijusios su I. A. giminaičiais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas abejonės privilegijos principas, yra nepagrįsta, nes LVAT 2012 m. kovo 5 d. sprendime Nr. A822-1928/2012 konstatuota priešingai, t. y., kad šis principas taikytinas. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendime detaliai neįvertino pareiškėjo pateiktų individualaus pobūdžio aplinkybių dėl diskriminacinio pobūdžio persekiojimo ar smurto veiksmų, nukreiptų prieš jį būtent dėl jo tautybės ir galimos giminystės ryšių su I. A..

LVAT 2012 m. kovo 5 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjo apklausose nurodyti jo atžvilgiu įvykdyti veiksmai vertintini kaip galintys sukelti pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą ir konstatavo, kad atsakovas ginčijamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi iš abejonės privilegijos taisyklės bei kad turėjo remtis Įstatymo 83 straipsnio 1 dalimi. Atsakovas, dar kartą padarė išvadą, kad pareiškėjas „sąmoningai klaidina Migracijos departamentą, bandydamas atitikti prieglobsčio besikreipiančiam asmeniui keliamus reikalavimus, todėl abejonės privilegija, įtvirtinta Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje, jo atžvilgiu netaikytina“. Teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendime nepaneigė, kad byloje esantys duomenys dėl pareiškėjo ir I. (I.) A. giminystės kelia tam tikrų abejonių, tačiau naujai pateikta posėdžio metu medžiaga (vaizdo įrašai) nebuvo įvertinta. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėtas individualias aplinkybes būtina tirti ir jos yra svarbios, sprendžiant klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad R. R. sūnus 2012 m. gruodžio 17 d. apklausos metu nurodė, kad jo tėvas dirbo dėdės I. vairuotoju. R. R. teigė galintis pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius giminystę su I. A., tačiau tokia galimybė nebuvo suteikta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendime pagal R. R. skundą konstatavo, kad atsakovas atliko papildomą tyrimą, tačiau jis nėra pakankamas, kad nustatytų individualaus pobūdžio aplinkybių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, kad pareiškėjui, kaip uzbekų tautybės asmeniui, negresia persekiojimas dėl tautybės, neištyrus ir neįvertinus jo giminystės ryšių su I. A.. Tyrimas iš esmės grindžiamas 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir aptartais neatitikimais dokumentuose ir paaiškinimuose.

Teismas padarė išvadą, kad būtina papildomai išsiaiškinti, ar pareiškėjo baimė grįžti į šalį yra reali, t. y. būtina nuodugniai ištirti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Iš 2012 m. birželio 6 d. pažymos matyti, kad atsakovas nepakankamai išsamiai išanalizavo joje pateiktą informaciją ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui nėra pavojaus, nes jis nepriskiriamas rizikos grupėms, t. y. žurnalistams ir teisininkams, atstovaujantiems susirėmimais apkaltintiems uzbekams, užsiimantiems etninių susirėmimų metu vykusių žmogaus teisių pažeidimų tyrimu.

Atsakovas, suabejojęs dėl prieštaringų paaiškinimų bei dokumentų ir neturėjęs galimybės išdėstyti pozicijos dėl teismo posėdžiuose papildomai pateiktos medžiagos, nevertino jo galimos giminystės ryšių su I. A. kaip galimos grėsmės dėl jo priklausymo uzbekų tautybei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, Ošo mieste, konstatuota minėtame LVAT sprendime Nr. A822-1928/2012. Pareiškėjo pasakojimai atitinka Migracijos departamento 2011 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-15)-13-24 pateiktą informaciją apie Ošo įvykius.

Atsakovas iš naujo vertino aplinkybes, kurios jau buvo įvertintos minėtame LVAT sprendime (ABTĮ 58 str. 2 d.). Neįvertintos ir pareiškėjo nurodytos smurto prieš jį bei pinigų reikalavimo iš jo aplinkybės Ošo įvykių metu. Kaip matyti iš 2011 m. gegužės 17 d. išrašo iš medicininių dokumentų, apžiūrėjus pareiškėją jam buvo nustatyti galvos, rankų, juosmens ir dešiniojo sėdmens žaizdų padariniai – randai (Migracijos departamento byla, l. 38). 2012 m. birželio 6 d. pažymoje nurodyta, kad „Human Rights Watch“ užfiksavo mažiausiai devynis atvejus, kai milicija savavališkai sulaikė uzbekus, kankino juos ir grasino iškelti baudžiamąsias bylas dėl dalyvavimo 2010 m.

įvykiuose, jei šie atsisakys sumokėti nemažą sumą. Ši tarptautinė nevyriausybinė organizacija taip pat nustatė, kad 2 uzbekai mirė dėl traumų, kurias patyrė milicijoje dėl turto prievartavimo“ (Migracijos departamento byla, l. 226).

Administracinėje byloje pagal M. R. skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atsakovas nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir minėtoje byloje pagal R. R. – pareiškėjos vyro skundą dėl Migracijos departamento sprendimo. Nors LVAT jau pasisakė dėl abejonės privilegijos taikymo, Migracijos departamentas dar kartą daro priešingą išvadą, iš esmės nenurodydamas jokių naujų nustatytų aplinkybių. LVAT pasisakė ir dėl pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau ir vėl daroma priešinga išvada, nepagrindžiant jos kokiomis nors iš esmės skirtingomis aplinkybėmis. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjos penkių asmenų šeima buvo perduota Lietuvai Latvijos pareigūnų ir perdavimo metu pareiškėjos vyras R. R. pareiškė prašymą dėl prieglobsčio visai šeimai. Šioje byloje pareiškėja teigė, jog ji nežino visų smulkmenų, jog vyras nuo jos slėpė informaciją, todėl jos šeimos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys bus nustatytos byloje nagrinėjant vyro skundą, prašė remtis šiomis aplinkybėmis. Atsakovai taip pat savo poziciją grindė aplinkybėmis, kurios nustatytos nagrinėjant R. R. prašymą dėl prieglobsčio. Šioje byloje ginčijamame sprendime padarytos išvados remiantis ir ta aplinkybe, kad (teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovė rėmėsi ta aplinkybe), R. R. atžvilgiu Migracijos departamentas priėmė neigiamą sprendimą ir aplinkybės, kuriomis savo poziciją grindžia ir M. R., laikytinos neteisingomis, o prašymas negali būti tenkinamas. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas pilnai tenkino R. R. skundą, pripažinęs, kad atsakovo atliktas tyrimas nelaikytinas atitinkančiu LVAT 2012 m. kovo 5 d. sprendime pateiktus išaiškinimus. ABTĮ 58 straipsnio 2dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. M. R. kaip R. R. žmona (šeimos narys) rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis. Todėl atsakovo nurodomos aplinkybės ir šioje byloje, kolegijos nuomone, vertinamos kaip neišsamiai įvertintos, neatitinkančios LVAT išaiškinimų, o tyrimas laikytinas nevisapusišku. Todėl skundas tenkinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų prieglobsčio prašymą.

III. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 94–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013. Dėl šios priežasties teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

2. Teismas pažeidė proceso šalių interesų pusiausvyros principą, nes minėtu sprendimu visiškai ignoravo, nenagrinėjo Migracijos departamento pateiktų dokumentų bei naujai nustatytų faktų ir padarytų išvadų. Teismas pareiškėjos M. R. pateiktas aplinkybes vertino vienpusiškai pareiškėjos naudai, nenagrinėdamas jų individualiai. Teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad Migracijos departamentas, vertindamas tarptautinės apsaugos suteikimo galimybę M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams, atliko naują išsamų tyrimą, t. y. išnagrinėjo naujai pateiktus asmens dokumentus, atliko pareiškėjos sūnaus N. R. bei jos sutuoktinio R. R. apklausas, kurias tinkamai užfiksavo prieglobsčio prašytojo apklausos protokole dėl prieglobsčio suteikimo (yra asmens bylose, kurios perduotos Vilniaus apygardos administraciniam teismui), palygino jų pasakojimus, įvertino asmens dokumentus bei jų gavimo aplinkybes, nustatė esminius prieštaravimus tarp papasakotų faktų bei dokumentų gavimo aplinkybių.

3. Teismas, vertindamas prieglobsčio teisės aktų taikymą, nurodo, kad 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė jo gyvenamoji vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Migracijos departamentui yra nesuprantama kaip ir kodėl nuostata, apibrėžianti pabėgėlių teisinį statusą, jų teises, pareigas prieglobsčio šalyje, bei elgesį su jais, gali/turi būti taikoma nustatant tarptautinės apsaugos poreikį prieglobsčio besikreipiančiam asmeniui. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, rėmėsi Tvarkos aprašo 66.1 punkto redakcija, negaliojančia nuo 2007 m. gegužės 4 d. Taigi, teismas pažeidė kompetencijos bei visapusiško bylos nagrinėjimo principą.

Pareiškėja M. R. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–119) prašo jį atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas jos vyro R. R. administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013 buvo priimtas 2013 m. birželio 7 d. Dėl šio sprendimo Migracijos departamento apeliacinis skundas LVAT buvo pateiktas galimai praleidus įstatyme nustatytus apeliacinio skundo pateikimo terminus. ABTĮ 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, kas suteikia pagrindą teigti, kad 2013 m. birželio 7 d. teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2513, kuriuo rėmėsi teismas nagrinėdamas pareiškėjos skundą, įsiteisėjo dar 2013 m. birželio 21 d. ir Teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo šioje byloje metu, t. y. 2013 m. liepos 1 d., jau buvo įsiteisėjęs ir vykdytinas. Net ir tuo atveju, jeigu teismas skundžiamame sprendime būtų vadovavęsis dar neįsiteisėjusiame 2013 m. birželio 7 d. sprendime padarytomis išvadomis, arba nurodyto sprendimo apskritai nesant, neatmestina, kad teismo argumentai šioje administracinėje byloje priimtame sprendime būtų analogiški kaip ir 2013 m. birželio 7 d. sprendime.

Migracijos departamentas klaidingai teigia, kad Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išimtinai vadovavosi tik 2013 m. birželio 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013. Teismas, priimdamas sprendimą, analizavo tai, kokius įpareigojimus Migracijos departamentui 2012 m. kovo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 buvo nustatęs LVAT, vertino tai, ar Migracijos departamentas, iš naujo vertindamas pareiškėjos, jos sutuoktinio bei vaikų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vadovavosi pateiktais nurodymais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių pateiktus žodinius paaiškinimus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Palyginus abiejų Tvarkos aprašo 66.1 punktų redakcijas, darytina išvada, kad teismo sprendimo esmė, net ir pritaikius senosios redakcijos 66.1 punktą, nekinta. Pagal naujosios redakcijos nuostatą, pareiškėja atitinka prieglobsčio prašytojo statusą norinčiam gauti asmeniui keliamus reikalavimus, kadangi pagrįstai bijo būti persekiojama kilmės valstybėje dėl patiriamos diskriminacijos ir persekiojimo tautiniu pagrindu bei dėl priklausymo atitinkamai socialinei grupei; patyrė persekiojimą kilmės valstybėje; nėra pagrindo manyti, kad persekiojimas nepasikartos; persekiojimo metu buvo sunkiai pažeistos jos, kaip žmogaus teisės, prieš ją panaudotas psichologinis smurtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-5 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams Kirgizijos Respublikos piliečiams K. R., M. R. ir jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką“ teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi M. R. pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindžia diskriminacinio pobūdžio persekiojimu dėl uzbekų tautybės, tačiau jokių individualaus pobūdžio prievartos veiksmų savo ir jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu niekada nepatyrė.

Jos išvykimą iš kilmės valstybės sąlygojo 2010 m. birželio 10 d. Ošo mieste ir jo apylinkėse prasidėję etniniai neramumai, kurių metu neva buvo sulaikytas jos vyras, sudeginta baldų parduotuvė ir pan. Šios aplinkybės neatitinka persekiojimo veiksmų, kurie apibrėžti Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (patvirtinto vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361) 66.1 punktu. Migracijos departamento turima informacija Kirgizijos valdžios institucijos išskiria nepriklausomybės siekiančius uigūrus, kuriuos laiko opzicine grupuote; 2010 m. birželio pabaigoje buvo daromas spaudimas Nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, nepriklausomiems žurnalistams ir teisininkams, atstovaujantiems susirėmimais apkaltintiems uzbekams, tačiau pareiškėja nepriklauso nei vienai iš išvardintų rizikos grupių.

Migracijos departamentas neturi duomenų, kad etniniai uzbekai Kirgizijoje sudarytų politinius judėjimus, dėl ko galėtų patirti valdžios institucijų persekiojimą dėl tautybės. M. R. baimė grįžti atgal į kilmės valstybę dėl jos vyro R. R. tariamo giminystės ryšio su buvusiu Kirgizijos parlamento nariu I. A. nepagrįsta, nes nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad M. R. nepateikė jokios patikimos bei objektyvios informacijos, kad ji visiškai pagrįstai bijo būti persekiojama Kirgizijos Respublikoje dėl vieno (ar keleto) Konvencijoje nustatytų pagrindų, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl ji ir jos vaikai negali būti pripažinti pabėgėliais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento sprendimu taip pat atsisakyta suteikti Kirgizijos Respublikos pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams papildomą apsaugą, nesant priežasčių šiems asmenims taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, kadangi prieglobsčio prašytoja nepateikė jokių objektyvių, tiesiogiai su ja ir jos vaikais susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad Kirgizijoje bus pažeistos jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Sprendime nurodyta, kad M. R. sąmoningai klaidino tyrimą, buvo nesąžininga, pateikė prieštaringą informaciją. Nustatytų esminių prieštaravimų visuma tarp dokumentais patvirtintų faktų bei pareiškėjos ir jos šeimos narių pasakojimų leidžia daryti išvadą, kad iki išvykstant iš kilmės valstybės pareiškėjos bei jos šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Kirgizijos Kara-Suu mieste, o ne Ošo mieste, kuris 2010 m. vykusių riaušių metu pripažintas labiausiai nukentėjusiu rajonu. M. R. pirminės apklausos metu nurodė, kad jos ir šeimos išvykimo iš kilmės valstybės tikroji priežastis nuvykti dirbti į Švediją, nes kilmės valstybėje nebeturi pragyvenimo šaltinio. Todėl Migracijos departamentas jos atžvilgiu netaikė Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje įtvirtinto „abejonės privilegijos“ principo. Migracijos departamento turima informacija Kirgizijos Kara-Suu mieste 2011 m. oficialiais duomenimis 60 proc. gyventojų sudaro uzbekų tautybės asmenys, ir tik 30 proc. kirgizai. Praėjus keliems metams po neramumų Kirgizijos Ošo mieste, padėtis šalyje taip pat stabilizavosi, stebima naujų poslinkių: naujos Konstitucijos priėmimas, parlamento ir prezidento rinkimai, nemažai teisinių reformų. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai ir jos vaikams apsauga nebus prieinama, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, kad jų, kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilmės valstybėje kils pavojus.

Ginčijamu sprendimu Migracijos departamentas taip pat nusprendė įsigaliojus sprendimui, nesant priežastims, dėl kurių Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją ir jos nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į Kirgiziją. Uždrausti Kirgizijos Respublikos pilietei M. R. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą siekiant uždrausti Kirgizijos pilietei M. R. atvykti pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį dvejiems metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nepilnamečiams pareiškėjos vaikams Kirgizijos piliečiams K. R. ir M. R. atvykti į Lietuvos Respubliką neuždrausta.

Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento 2013 m. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas 2012 m. birželio 6 d. pažymoje nepakankamai išsamiai išanalizavo joje pateiktą informaciją ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos vyrui R. R. nėra pavojaus, nes jis nepriskiriamas rizikos grupėms, nevertinti jo galimos giminystės ryšiai su I. A., kaip galima grėsmė dėl jo priklausymo uzbekų tautybei. Skirtingai, nei Sprendime teigia atsakovas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Nr. A822-1928/2012 konstatuota, kad R. R. šeimos gyvenamoji vieta buvo Ošo m., (duomenys neskelbtini), priešingai pasisakyta ir dėl abejonės privilegijos principo taikymo. Tokiu būdu atsakovas neišsamiai įvertino sprendime nurodytas aplinkybes, jos neatitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, tyrimas laikytinas nevisapusišku.

Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą išvadai, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų nuostatas. Šios direktyvos 9 straipsnio, kurį įgyvendina Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis bei Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 66.1 punktas, 1 dalį persekiojimo veiksmai pagal Ženevos konvencijos 1A straipsnį turi būti:

a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte; o pagal to paties straipsnio 2 dalį persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia gali būti tokios formos:

a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą;

b) teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant;

c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis;

d) atsiteisimo neigimas, kurio rezultatas yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas;

e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus išimties sąlygose, nustatytose 12 straipsnio 2 dalyje;

f) prieš lytį ar vaikus nukreipti veiksmai; pagal to paties straipsnio 3 dalį pagal 2 straipsnio c punktą turi būti sąsaja tarp 10 straipsnyje minimų priežasčių ir persekiojimo veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio, kurį įgyvendina taip pat įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis bei Tvarkos aprašo 66.1 punktas, nustatytos persekiojimo priežastys, į kurias atsižvelgia valstybė, 2 dalį vertinant, ar prašytojas turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 6 straipsnį, kurį įgyvendina taip pat įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis, persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie:

a) valstybė;

b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos;

c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje.

Pareiškėja pagrindą suteikti jai ir jos nepilnamečiams vaikams prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) iš esmės siejo su aplinkybėmis, kurios susijusios su jos vyru R. R.. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A822-1928/2012) patenkino R. R. apeliacinį skundą ir panaikinęs Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos piliečiui R. R.“ įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2516-168/2013) dar kartą įpareigojo atsakovą išnagrinėti R. R. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, panaikinęs Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-3.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2516-168/2013), kuris LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2013 m. birželio 22 d. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2013 m. liepos 1 d. sprendimą nagrinėjamoje byloje, jis jau buvo įsiteisėjęs. Minėtame 2013 m. birželio 7 d. sprendime pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, kad atsakovo sprendime nenagrinėtos 2012 m. birželio 6 d. pažymoje išdėstytos aplinkybės, susijusios su R. R. ir I. A. giminystės ryšiais ir galimos grėsmės dėl jo priklausymo uzbekų tautai. R. R. nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus duomenis apie jo galimą giminystę su I. A.. Atsakovo išvada, jog pareiškėjo R. R. atžvilgiu netaikytinas abejonės privilegijos principas, numatytas UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime konstatuota, kad abejonės privilegija šiuo atveju turi būti taikoma. Aplinkybė, kad pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, Ošo mieste jau buvo konstatuota minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime (administracinė byla Nr. III-1032-815/2012), kuris LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2012 m. gegužės 18 d., be kita ko, taip pat konstatuota, jog pareiškėjos M. R. pasakojimai atitinka Migracijos departamento 2011 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-15)-13-24 pateiktą informaciją apie Ošo įvykius, jos apklausose išdėstyti išgyvenimai nelaikytini esmingai skirtingais ir leidžiančiais pareiškėją vertinti kaip nepatikimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie galėtų pagrįsti atsakovo padarytą išvadą, kad pareiškėjai gyveno ne Ošo, o Kara-Suu mieste, todėl atsakovas nepagrįstai rėmėsi UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi iš abejonės privilegijos taisyklės.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Migracijos departamento atliktą naują išsamų tyrimą, t. y. naujai pateiktus asmens dokumentus, pareiškėjos sūnaus N. R. ir jos sutuoktinio R. R. apklausas, kurias tinkamai užfiksavo prieglobsčio prašytojo apklausos protokole, palygino jų pasakojimus, nustatė esminius prieštaravimus.

Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad visos atsakovo minimos aplinkybės, kaip ir Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11 („Apie bendrą padėtį Kirgizijoje, Kirgizijos pasienio apsaugos tarnybos centrinį aparatą, pasieniečių dalyvavimą 2010 m. įvykiuose šalies pietinėse srityse, dėl 2010 m. tarpetninių susirėmimų organizavimo teisiamų uzbekų giminių persekiojimą“) pateikta informacija iš esmės buvo aptartos ir atitinkamai įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendime. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad papildomas tyrimas nėra pakankamas spręsti, kad pareiškėjui, kaip uzbekų tautybės asmeniui, negresia persekiojimas dėl tautybės, tinkamai neištyrus ir neįvertinus jo giminystės ryšių su I. A.. Atsakovas nepakankamai išsamiai išanalizavo ir 2012 m. birželio 6 d. pažymoje pateiktą informaciją.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), minėtuose teismų sprendimuose konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų vertinti kitaip neturi jokio pagrindo.

Patikrinusi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrįstumą, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad papildomas Migracijos departamento tyrimas nėra išsamus: pareiškėjos, jos sutuoktinio ir sūnaus N. R. apklausos atliktos paviršutiniškai, ne visi jiems užduodami klausimai yra konkretūs, susiję su bendru kontekstu, arba konstatuojama, kad asmuo neužsiminė apie kažkokią aplinkybę, nors jam ta tema klausimas visai nebuvo užduotas (pvz., teigiama, kad N. R. net neužsiminė apie tėvo turėtus parduotuvę ir ledų kioskus Ošo mieste, tačiau pareiškėjos nepilnamečiam sūnui apie tai klausimas net nebuvo užduotas), ir pan. Todėl atsakymai į tokius klausimus negali būti vertinami kaip prieštaraujantys iš esmės. Be to, dėl kai kurių atsakovo nurodomų pareiškėjos ir jos sutuoktinio apklausose neva esančių prieštaravimų jau yra pasisakyta anksčiau minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime.

Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11, be kita ko, nurodyta, kad dėl 2010 m. birželio įvykių buvo iškelta 5 tūkst. baudžiamųjų bylų, 83 proc. patrauktųjų baudžiamojon atsakomybėn buvo uzbekai, nors būtent jie sudarė žuvusiųjų daugumą. Jiems buvo bandoma suversti visą atsakomybę už smurtą. Teismo procesai šalies pietuose buvo lydimi tarptautinių teisingo teismo standartų pažeidimų. Kaltinamieji – daugiausia uzbekai – pripažįstami kaltais ir nuteisiami nuo kelerių metų iki gyvos galvos trukmės bausmėmis iš esmės pasiremiant prisipažinimais, išgautais kankinant. Aukščiausiasis Teismas paprastai patvirtina tokius nuosprendžius, nepalikdamas nuteistiesiems kitų teisinės gynybos galimybių nacionaliniu lygiu. Priešiškumo ir prievartos atmosferoje, kurioje vyko teismo procesai, buvo pažeidinėjama teisiamųjų teisė į teisingą teismą. Advokatai, ginantys uzbekus, patiria spaudimą ir yra fiziškai užpuldinėjami.

Vietinių nevyriausybinių organizacijų atstovai pažymi, kad 2011 m. sumažėjo savavališkų sulaikymų ir kankinimų atvejų. Vis dėlto šie pažeidimai išlieka masinio pobūdžio ir už juos nėra baudžiama. Human Rights Watch užfiksavo mažiausiai devynis atvejus, kai milicija savavališkai sulaikė uzbekus, kankino juos ir grasino iškelti baudžiamąsias bylas dėl dalyvavimo 2010 m. įvykiuose, jeigu šie atsisakys sumokėti nemažą sumą. Pažymoje taip pat rašoma, kad JT Žmogaus teisių valdyba 2011 m. balandžio 1 d. paskelbė, kad JT Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras ne kartą savo pranešimuose pasisakė dėl neteisėtų etninių uzbekų sulaikymų Oše ir Džalalabade bei atkreipė dėmesį, kad daugeliu atvejų tokie sulaikymai yra susiję su piniginių išpirkų reikalavimais. Gaunama daugybė pranešimų apie policijos pareigūnų vykdomus išpirkų reikalavimų atvejus. Policijos pareigūnai reikalauja pinigų iš sulaikytųjų ar iš jų giminių už sulaikytojo paleidimą arba tyrimo nutraukimą. Absoliučios daugumos atvejais nukentėjusieji atsisakė pateikti skundus baimindamiesi represijų.

Taigi, šiuo atveju atsakovo pareiga ištirti, ar padėtis Kirgizijoje yra taip pasikeitusi, kad tam tikromis aplinkybėmis pareiškėjos baimė grįžti į šalį dėl to, kad, pavyzdžiui, yra grėsmė, kad jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, yra visiškai nepagrįsta, ar kilmės valstybės teikiama apsauga gali būti vertinama kaip efektyvi ir ar apskritai ja įmanoma pasinaudoti, ir padarytas išvadas motyvuotai pagrįsti.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos M. R. prašymą suteikti prieglobstį iš naujo teisėtas ir pagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį palieka nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmeta.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovo sprendime visiškai nėra argumentų, pagrindžiančių draudimą Kirgizijos Respublikos pilietei M. R. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir sprendimą paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą siekiant uždrausti Kirgizijos pilietei M. R. atvykti pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį dvejiems metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Veslava Ruskan