A-624-1646-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A624-1646/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00414-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.7; 70.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ ir I. R. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, A. S., J. J., J. A., D. B. ir S. V. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ (toliau – ir Centras) ir I. R. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 33–34), prašydami panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17.

Nurodė, kad ginčijamas Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymas, kuriuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Druskininkų sav., 362 kv. m. miško žemės naudmenos paverstos kitomis naudmenomis, priimtas vadovaujantis Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V35-193 patvirtintu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Druskininkų sav., (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas), kuris patvirtintas iki 2011 metų Miškų įstatymo 11 straipsnio ir Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas), numatančio teisę paversti mišką kitomis naudmenomis, ir tame detaliajame plane galimybė mišką paversti kitomis naudmenomis nenumatyta.

Šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo atliktas teritorijų planavimas dėl 362 kv. m miško žemės sklypo pavertimo kitomis naudmenomis. 2010 m. kovo 31 d. detaliuoju planu ginčo žemės sklypas suformuotas nebuvo, nėra jo plano, posūkių taškų, kadastrinių matavimų ir t. t., ginčijamame įsakyme nenurodyta žemės sklypo paskirtis. Nei iš ginčijamo įsakymo, nei iš detaliojo plano negalima spręsti, koks, pagal Miškų įstatymo 11 straipsnį, egzistuoja visuomeninis poreikis paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Pareiškėjai pažymėjo, kad kelių, komunikacijų ir kitų paskirties zonų formavimas Druskininkų bendrajame plane numatytas tik specialiu planavimu.

Ginčijamas įsakymas neatitinka nei vienos iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1–6 punktuose nustatytos sąlygos, leidžiančios mišką paversti kitomis naudmenomis. Ginčo žemės sklypo pavertimas kitomis naudmenomis pagal Bendrąjį planą nenumatytas iki nebus atliktas specialus gamtosauginis teritorijos planas ir nustatytos saugotinos teritorijos. Be to, ginčo žemės sklypas pagal bendrąjį planą patenka į Valstybinės reikšmės miškų plotus, o pagal Tvarkos aprašo 5 punktą, tokiose teritorijose žemės sklypo pavertimas kitomis naudmenomis galimas tik Vyriausybei patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotų schemas.

Pažymėjo, kad ginčo žemės sklype numatyta įrengti kelią, kuris užims visą paverčiamo kitomis naudmenomis sklypo plotą, todėl užstatymo tankumas bus 1 ir daugiau. Pagal Druskininkų bendrąjį planą, kitos paskirties užstatymo intensyvumas negali būti didesnis nei 0,01. Pareiškėjai pabrėžė, kad bendrajame plane apskritai nėra numatytas ginčo žemės sklypo pavertimas kitomis naudmenomis, tuo labiau nesant kelių ir infrastruktūros plano. Pažymėjo, kad ginčijamas Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d.

įsakymas yra neteisėtas, o nustatyti pažeidimai yra esminiai. Įsakymas pažeidžia Druskininkų bendrojo plano nuostatas, reglamentuojančias detaliojo planavimo eigą, užstatymo intensyvumą, kitus reikalavimus, neatitinka susisiekimo ir komunikacijos poreikių, pastatų projektavimo reikalavimų, sklypų formavimo tvarkos, žemės sklypų paskirties keitimo, miško žemės reglamentų, daro žalą aplinkai, gamtai, kraštovaizdžiui.

Teismo posėdyje I. R. pabrėžė, kad jis palaiko anksčiau teismui pateiktą pareiškimą dėl skundo atsisakymo, todėl byloje dalyvauja tik kaip viešosios įstaigos, ginančios viešąjį interesą, atstovas.

Atsakovas Druskininkų miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 51–54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad šiuo atveju negali būti nustatyta, ar įstatymai suteikia teisę Centrui ginti viešąjį interesą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą ir 56 straipsnį, ir ar egzistuoja materialinės teisės normų reglamentuojamų viešųjų interesų pažeidimas. Pagal Asociacijų įstatymą, pareiškėjui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Skunde nurodyti Teritorijų planavimo įstatymo 2, 30–33 straipsniai reglamentuoja teritorijų planavimo procedūras iki valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvados dėl detaliojo plano tvirtinimo ir paties detaliojo plano tvirtinimo.

Vadinasi, šis įstatymas nenustato teisės asmenims ginti viešąjį interesą, o tuo labiau – po detaliojo plano patvirtinimo procedūros. Pabrėžė, kad ginčijamas Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra vienkartinio pobūdžio ir skirtas individualiais požymiais apibrėžtai asmenų grupei, todėl, pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalį, laikytinas individualiu administraciniu aktu. Skunde išdėstyti argumentai dėl ginčijamo įsakymo neteisėtumo yra nepagrįsti ir neatitinka realios faktinės situacijos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-985-171/2012 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą dėl Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 31 d.

įsakymo Nr. V35-193, kuriuo patvirtintas detalusis planas, ją nutraukė pareiškėjui atsisakius pareiškimo. Sprendimas atsisakyti pareiškimo buvo priimtas atsižvelgus į tai, kad atsakovui priėmus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17 ir nesant teisinių pagrindų jį panaikinti, buvo nustatyta, jog įstatymams neprieštarauja nei įsakymas dėl detaliojo plano tvirtinimo, nei pareiškėjų ginčijamas įsakymas. Tai, kad ginčijamas įsakymas neprieštarauja jokiems Lietuvos Respublikos teisės aktams patvirtina ir Aplinkos ministerijos 2012 m. sausio 6 d. raštas Nr. (12-2)-D8-202 „Dėl informacijos pateikimo“ bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. sausio 17 d. raštas Nr. (6.5)-2D-760 „Dėl atitikties bendrajam planui ir kitiems teisės aktams“.

Manė, kad pareiškėjas I. R. neturi reikalavimo teisės šioje byloje, nes nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamu įsakymu yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė pareiškėjų skundą tenkinti (I t., b. l. 80–84).

Nurodė, kad pagal Detalųjį planą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Druskininkų sav., numatyta padalinti į šešis atskirus žemės sklypus. Ginčui aktualiame žemės sklype esančios miško žemės naudmenos patenka į formuojamą žemės sklypą, Detaliajame plane pažymėtą Nr.

6. Detaliajame plane nėra numatytas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, kadangi jame nenurodytas plotas, kuriame miško žemę numatoma paversti kitomis naudmenomis, kaip to reikalauja Tvarkos aprašo 18 punkto nuostatos. Todėl pagrįsti pareiškėjų argumentai, kad ginčijamas įsakymas prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 daliai bei Tvarkos aprašo 18 punktui. Iš ginčijamo įsakymo nėra aišku, koks išimtinis miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejis lėmė įsakymo priėmimą. Žemės sklypo Nr. 6 detaliajame plane nustatytas servitutas, todėl daryta prielaida, kad miško žemė verčiama kitomis naudmenomis remiantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Kita vertus, Detaliuoju planu numatomame suformuoti žemės sklype Nr. 6 nustatyto servituto plotas yra 660 kv. m., ginčijamu įsakymu kitomis naudmenomis verčiamas 362 kv. m miško žemės plotas. Pagal Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-51 patvirtintą Druskininkų savivaldybės teritorijos bendrojo plano Žemės naudojimo ir pasaugos brėžinį, Detaliuoju planu formuojamas žemės sklypas Nr. 6 patenka į viešųjų erdvių – pasyvios rekreacijos teritoriją, joje esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik detaliuoju ar specialiuoju planu suformavus atskirą kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypą.

Pažymėjo, jog įvertinus Bendrojo plano sprendinių tekstinėje dalyje nurodytus duomenis ir atsižvelgus į Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuotina, kad susisiekimo sistemos specialusis planas (duomenys neskelbtini) gyvenamajai vietovei turėtų būti rengiamas, bet Bendrojo plano sprendiniai imperatyviai tokio reikalavimo nenustato. Taip pat nepagrįsti yra pareiškėjų argumentai, kad ginčo žemės sklypui taikytini Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, kadangi pagal Miškų kadastro duomenis žemės sklype esanti miško žemė priskirta IV grupės ūkiniams miškams.

Pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis ir Bendrojo plano sprendinius, Detaliuoju planu planuojamas žemės sklypas Nr. 6 į saugomas teritorijas ar numatomas steigti saugomas teritorijas nepatenka. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta specialioji naudojimo sąlyga – „kurortų apsaugos zonos“, čia yra trečioji – stebėjimų – juosta. Pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 78 punktą, Detaliojo plano sprendiniai teisės aktuose nustatytiems kurorto apsaugos zonos stebėjimų juostos reikalavimams neprieštarauja.

Pagal Bendrąjį planą, dalis Detaliojo plano teritorijos patenka į pasienio ruožo teritoriją. Detaliajam planui rengti buvo išduotas 2009 m. rugsėjo 8 d. Planavimo sąlygų sąvadas Nr. 41/09. Savivaldybės vyriausiasis architektas, nesikreipdamas į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nes pagal Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 25 punktą savivaldybės vyriausiajam architektui buvo numatyta galimybė, bet ne pareiga, kreiptis į Valstybės sienos apsaugos tarnybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (II t., b. l. 92–98) pareiškėjo VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ skundą atmetė kaip nepagrįstą. Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo I. R. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, A. S., J. J., J. A., D. B. ir S. V. dėl įsakymo panaikinimo nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjai pateikė pareiškimą (I t., b. l. 11–12), kuriame nurodė, kad į teismą buvo kreiptasi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. ginant viešąjį interesą. Tokią teisę pareiškėjams suteikia Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 55 punktas, 32 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai, Miškų įstatymo 8, 9 straipsniai, 10 straipsnio 3 dalis ir Centro įstatai. Viešasis interesas egzistuoja, nes ginčijamu įsakymu yra paneigiamos visuomenės teisės nepriklausomai nuo nuosavybės formos naudotis mišku ir jo naudmenomis. Kadangi į Centrą nuolat kreipėsi (duomenys neskelbtini) gyventojai ir sodo bendrijos nariai, buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl jų intereso gynimo. Šiame pareiškime taip pat nurodyta, kad I. R. teisėtų interesų pažeidimas pasireiškia tuo, kad jis yra gretimo sklypo savininkas, todėl neteisėtas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis tiesiogiai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas I. R. pateikė atsisakymą nuo skundo. Teismas rėmėsi ABTĮ 101 straipsnio 3 punktu, nustatė, kad nėra kliūčių bylą nutraukti, todėl pareiškėjo prašymas dėl skundo atsisakymo tenkintas, o administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo I. R. skundą nutraukta.

Teismas nurodė, jog pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: tik įstatymų nustatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra nurodęs, kad, pagal Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė pareiga. Įvertinusi tai, nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamo Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V35-17 teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su tinkamo miškų naudojimo režimo užtikrinimu, todėl Centro siekiamas ginti interesas yra viešasis interesas.

Teismas pažymėjo, kad nepakanka nustatyti, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, nes bylą nagrinėjantis teismas, turi patikrinti, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme nustatytus įgaliojimus ginti šį interesą. Teisę ginti viešąjį interesą Centras kildino iš Teritorijų planavimo įstatymo, Miškų įstatymo nuostatų ir savo įstatų.

Teismas, įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalies, 49 straipsnio nuostatas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pagal savo teisinę formą yra viešasis juridinis asmuo, pažymėjo, jog sprendžiant dėl jo teisės teisme ginti viešąjį interesą, turi būti nustatyta, ar Centras įsteigtas teisės aktų nustatyta tvarka, veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus ir ar skatina aplinkos apsaugą, darnų teritorijų vystymą. Teismui pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės teisės departamento rejestro tarnybos pažymėjimas (I t., b. l.

25) ir Centro įstatai (I t., b. l. 16–24), teismo nuomone, sudarė pagrindą teigti, kad pareiškėjas įsteigtas laikantis tuo metu galiojusių Viešųjų įstaigų įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tam, jog būtų nustatyta, ar viešoji įstaiga atitinka antrąjį kriterijų, t. y. skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti teritorijų vystymo ir aplinkos apsaugos problemas, turi būti įvertinti įrodymai, patvirtinantys realią pareiškėjo veiklą aplinkos apsaugos bei darnaus teritorijų planavimo srityje, viešosios įstaigos įstatų nuostatos, iš kurių būtų galima nustatyti, jog aplinkos apsauga ir teritorijų planavimas yra vienas iš pagrindinių Centro veiklos tikslų.

Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant skundo priėmimo klausimą, pareiškėjas teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartimi (b. l. 5–6) buvo įpareigotas pateikti įrodymus, patvirtinančius jo teisę ginti viešąjį interesą. Tam pagrįsti pareiškėjas pateikė savo įstatų kopiją (I t., b. l. 16–24), o pateiktame 2012 m. vasario 28 d. pareiškime (I t., b. l. 11–12) nurodė, kad į teismą paskatino kreiptis (duomenys neskelbtini) gyventojai ir sodų bendrijos nariai. Šias aplinkybes patvirtinančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, galimai į jį besikreipusių asmenų neįtraukė į bylą kaip suinteresuotos visuomenės atstovų ar trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas nuo pat bylos iškėlimo pradžios ginčijo pareiškėjo VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ teisę kreiptis į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu (I t., b. l. 51–54, 120–124). Pareiškėjo atstovui buvo žinomas Druskininkų savivaldybės administracijos atsiliepimo turinys, tačiau papildomų įrodymų, patvirtinančių Centro teisę ginti viešąjį interesą, teismui nepateikė. Teismo posėdžio metu, pareiškėjo atstovas nurodė, kad Centro teisę ginti viešąjį interesą patvirtina ir tai, kad pareiškėjas dėl panašių situacijų ne kartą, gindamas viešąjį interesą, yra kreipęsis į teismus.

Teismas, patikrinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, šiuos pareiškėjo argumentus patvirtinančių duomenų nenustatė. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog Centras realios veiklos aplinkos apsaugos bei darnaus teritorijų planavimo srityje nevykdo. Įvertinusi Centro įstatuose nustatytas pareiškėjo veiklos sritis ir jos tikslus, teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkos apsaugos ir darnaus teritorijų planavimo skatinimas nenumatytas kaip viena iš Centro vykdomų veiklų, bei jo įsteigimo tikslų.

Anksčiau teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog vykdo realią veiklą aplinkos apsaugos ir darnaus teritorijų planavimo srityje. Vadinasi, pareiškėjas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas suinteresuota visuomene Teritorijų planavimo įstatymo prasme, turinčia teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas neatitinka ratione personae (subjektų) kriterijaus viešajam interesui ginti. Kitų įstatymų nuostatų, suteikiančių jam teisę ginti viešąjį interesą, pareiškėjas nenurodė, jų nenustatė ir teismas. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi neturėdamas tam teisės, t. y. nesant įstatyme nustatyto pagrindo suteikiančio teisę ginti viešąjį interesą.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į pareiškėjo argumentus, kad į teismą jį kreiptis paskatino (duomenys neskelbtini) ir sodų bendrijos gyventojai. Nustatė, kad skundą Centras pateikė kaip pareiškėjas, o ne kaip suinteresuotos visuomenės atstovas, todėl negalėjo būti daroma išvada, kad viešoji įstaiga į teismą kreipėsi kitų asmenų vardu, gindama jų pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-597/2013; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-211/2013), tuo atveju, kai tik iš esmės išnagrinėjus bylą ir įvertinus visus teismui pateiktus duomenis paaiškėja, jog pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, t. y. neturi materialiojo suinteresuotumo ginti viešąjį interesą, skundas turi būti atmestas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo I. R. skundą yra nutrauktina pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto nuostatas.

III. Pareiškėjas VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 103–107), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad teismas ABTĮ taikė nesivadovaudamas šio teisės akto paskirtimi, jo aiškinimo ir taikymo principais, teisės normų sistema. Konstatuodamas, kad pareiškimas paduotas neįgalioto asmens, nenurodė, kas gali ginti viešąjį interesą, bei turėdamas teritorijų planavimo kontrolę vykdančios institucijos išvadą, kad skundžiami įsakymai Teritorijų planavimo, Miškų, kitų įstatymų neatitinka, nesiėmė jokių veiksmų įtraukti į bylą asmenį, kuris, teismo manymu, turi teisę ginti viešąjį interesą.

Pažymi, kad viešo intereso atstovavimas ir gynyba nesusieta vien su atstovavimu teisme. Pareiškėjas yra ilgą laiką veikianti viešas paslaugas, viešų poreikių ir viešais tikslais įsteigta ir veikianti įstaiga. Nors tiesiogiai pati įstaiga nevedė bylų teisme, tačiau jos vadovas I. R. dėl viešo intereso ir teritorijų planavimo atstovauja nuolat. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo įstatų, visuomenės interesų gynyba yra pareiškėjo veiklos pagrindinis aspektas. Žmogaus, socialinių grupių, pažeidžiamų socialinių grupių žmogaus teisių gynimas apima ir teisės taikymo ir įgyvendinimo klausimus, susijusius su teritorijų planavimu.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo teisę kreiptis į teismą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalį ir 56 straipsnio 1 dalį, po to, kai pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, kurių esmę ir sudarė su paminėtomis teisės normomis susijusių aplinkybių pagrindimas.

Teigia, jog įrodymai, kad į teismą kreiptasi (duomenys neskelbtini) gyventojų ir sodų bendrijos iniciatyva, į bylą pateikti, atsakovas jų neginčijo. Atsakovas neginčijo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bei teismas nebuvo nurodęs šias aplinkybes pagrįsti ar pateikti įrodymus, nes jas vertino kaip nustatytas. Pareiškėjo suinteresuotumas grindžiamas Teritorijų planavimo įstatymo ir ABTĮ nuostatomis, numatančiomis visuomenei ar jos atstovams teisę kreiptis su skundu dėl viešo norminio administracinio akto.

Apeliaciniame skunde, atsižvelgdamas į tai, kad pirmos instancijos teismas skundo iš esmės nenagrinėjo, pareiškėjas taip pat pakartojo aplinkybes, išdėstytas jo skunde pirmosios instancijos teismui bei teiktame patikslintame skunde.

Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 112–116) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog iš faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas neįrodė teismui, jog pareiškėjas veikia (duomenys neskelbtini) kaimo ir sodo bendrijos narių vardu, kaip ir neįrodė fakto, jog įstaigos viena iš veiklos sričių – aplinkos apsaugos ir darnaus teritorijų planavimo skatinimas, kas suteiktų teisę pareiškėjui kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. administracinėje byloje Nr. AS146-242/2012, kurioje buvo nagrinėjamas I. R. atskirasis skundas, konstatavo, jog tai, kad I. R. pareiškimu buvo pradėtas tyrimas dėl viešo intereso gynimo, nesuteikia I. R. procesinės šalies statuso. Šioje byloje yra taikoma analogija ir pagrįstai teigtina, kad faktinės aplinkybės, jog I. R. dirbo advokatu, įstaigos vadovas nuolat atstovauja bylose dėl viešo intereso gynimo, nesuteikia teisės pareiškėjui teikti reikalavimus dėl viešo intereso gynimo.

Tai, kad pareiškėjo argumentai dėl teismo pareigos nurodyti subjektus, galinčius pareikšti reikalavimus, bei tai, kad teismas turėjo išeiti iš skundo ribų, yra nepagrįsti, patvirtina dispozityvumo principas. Atsakovas nekvestionuoja aktyvaus teismo principo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad administracinio teismo aktyvumas ir galios negali būti beribės. Teismas, net ir tuo atveju, kai nustatyti subjektai kreipiasi į teismą gindami viešąjį interesą, negali nepaisyti proceso normų ir taisyklų.

Pareiškėjas apeliacinio skundo dalyje, kurioje dėsto skundo reikalavimo faktines bei teisines aplinkybes, nurodo reikalavimus – panaikinti 2010 m. kovo 31 d. bei 2012 m. sausio 19 d. Druskininkų savivaldybės administracijos įsakymus. Atkreipia dėmesį, jog visos faktinės aplinkybės bei teisinis vertinimas dėl Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų yra pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros priimtuose procesiniuose sprendimuose: 2012 m. birželio 15 d. nutarime bei 2012 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nutarime, kuriuose konstatuota, jog atsakovo veiksmuose bei priimtuose administraciniuose aktuose viešojo intereso pažeidimas nenustatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. V35-17, kuriuo A. S., J. J., J. A., D. B. ir S. V. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav., kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas – žemės ūkio paskirties žemė, kiti žemės ūkio paskirties sklypai, plotas – 12 100 kv. m, pagal patvirtintą detalųjį planą miško žemės 362 kv. m plotas paverstas kitomis naudmenomis ir numatyta 1 287 Lt piniginė kompensacija už minėto miško žemės ploto pavertimą kitomis naudmenomis.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, jog pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, t. y. neturi materialiojo suinteresuotumo ginti viešąjį interesą. Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo I. R. skundą nutraukė, kadangi jis pateikė atsisakymą nuo skundo. Pareiškėjas Centras su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, todėl pateikė apeliacinį skundą, tvirtindamas, kad visuomenės interesų gynyba yra pareiškėjo veiklos pagrindinis aspektas, nurodydamas, jog yra pateikęs teismui įrodymus, patvirtinančius jo teisę kreiptis į teismą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalį ir 56 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ skunde prašė panaikinti Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. V35-17. Šalindamas skundo trūkumus, pareiškėjas nurodė, kad į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą, valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei teisėtus interesus (ABTĮ 56 str. 1 d.), tokią teisę turėdamas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 55 punktą, 32 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktus, Miškų įstatymo 8, 9 straipsnius, 10 straipsnio 3 dalį, viešosios įstaigos įstatus (I t., b. l. 11–12, 33–34).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Šios teisės normos formuluotė „įstatymų numatytais atvejais“ expressis verbis nustato, kad ABTĮ 56 straipsnyje nurodyti subjektai gali teismine tvarka ginti viešąjį interesą, valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus kreipiantis į teismą tik tuomet, kai tokia jų teisė yra įtvirtinta įstatyme. Tokio ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo nuosekliai yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012; 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1275/2012, 2013 m. spalio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1721/2013).

Aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą.

Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo įsakymo teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su tinkamo miškų naudojimo režimo užtikrinimu, pareiškėjo siekiamas ginti interesas yra viešasis, tačiau pareiškėjas neįrodė, jog yra įstatymų nustatytas subjektas, turintis įgaliojimus ginti viešąjį interesą.

Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėjo siekiamas ginti interesas yra viešasis, nėra, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais šiuo aspektu, todėl jų nekartos.

Pareiškėjas savo teisę ginti viešąjį interesą grindė Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 55 punktu, 32 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktais, Miškų įstatymo 8, 9 straipsniais, 10 straipsnio 3 dalimi, savo įstatais.

Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti Miškų įstatymo straipsniai nereglamentuoja teisės kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių nuostatų nevertino.

Vertinant pareiškėjo nurodytas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina pareiškėjo kreipimosi į teismą (2012 m. vasario 13 d.) metu galiojusi įstatymo redakcija. Pareiškėjo nurodyta Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 55 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) įtvirtina, jog visuomenė – vienas ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, taip pat jų asociacijos, organizacijos arba grupės. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalį (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-995 redakcija), kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo turi teisę: asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami (1 p.); suinteresuota visuomenė (2 p.).

Taigi, Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 4 dalies 2 punkte yra įtvirtinta suinteresuotos visuomenės teisė kreiptis į teismą, tačiau konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra suinteresuota visuomenė.

Suinteresuota visuomenė, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 34 dalimi (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija), yra visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota tų sprendinių įgyvendinimu; pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti kraštotvarkos problemas ir veikiančios pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 9 d. įsakymas būtent jam darytų įtaką. Pareiškėjas taip pat nėra laikomas nevyriausybine organizacija, padedančia spręsti kraštotvarkos problemas. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) kraštotvarka – teritorijų planavimo priemonėmis įgyvendinamas žmonių veiklos erdvinis organizavimas ir aplinkos tvarkymas, siekiant suderinti teritorijos naudojimo socialinius, ekonominius ir ekologinius interesus bei kurti harmoningą kultūrinį kraštovaizdį.

Atsižvelgiant į VšĮ „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ įstatuose numatytas veiklos sritis (2.1 p.), viešosios įstaigos tikslus (2.3 – 2.3.10 p.), darytina išvada, kad pareiškėjo veikla nėra susijusi su teritorijų planavimo priemonėmis įgyvendinamu žmonių veiklos erdviniu organizavimu ir aplinkos tvarkymu, todėl nėra pagrindo pareiškėją laikyti suinteresuota organizacija Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 34 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) prasme. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog jis vykdo realią veiklą teritorijų vystymo ir aplinkos apsaugos problemų sprendimo srityje, darnaus teritorijų planavimo srityje, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kitose bylose, išskyrus nagrinėjamąją, Centras kaip proceso dalyvis nedalyvauja. Vien tai, kad I. R., pareiškėjo teigimu, nuolat dalyvauja bylose dėl viešojo intereso ir teritorijų planavimo, nesudaro pagrindo teigti, jog tose bylose dalyvauja ir Centras, šioje byloje pateikęs skundą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas įrodė, jog jo vykdoma veikla nagrinėjamu atveju leidžia jį laikyti suinteresuota visuomene. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar pareiškėjas gali būti laikomas suinteresuota visuomene, be pagrindo vadovavosi teismo sprendimo priėmimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija (2013 m. birželio 27 d.

įstatymas Nr. XII-407), pagal kurią asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina darnų teritorijų vystymą ir aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis (2 str. 20 d.), pažymėtina, kad ir tai nekeičia išvados, jog pareiškėjo veiklos sritys neapima sričių (skatinti darnų teritorijų vystymą ir aplinkos apsaugą), kurios sudaro pagrindą viešąjį juridinį asmenį laikyti suinteresuotu asmeniu ir nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d.

įstatymas Nr. XII-407) prasme.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad į teismą jis kreipėsi (duomenys neskelbtini) gyventojų ir sodų bendrijos iniciatyva, nėra įrodyti ir, vertinant tuo aspektu, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundą pareiškė gindamas viešąjį interesą, nėra reikšmingi: pareiškėjo skunde nebuvo nurodyta, jog jis atstovauja (duomenys neskelbtini) gyventojus, taip pat jis nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog (duomenys neskelbtini) gyventojai ar sodų bendrija būtų kreipęsi į pareiškėją teisinės pagalbos ir kad būtų susitarta laikyti Centrą jų atstovu.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl visuomeninės organizacijos teisės kreiptis į teismą, ginčijant viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar veiksmus, ne kartą buvo pažymėta, kad organizaciją sudarančių narių subjektinių teisių ir interesų gynyba administraciniame teisme gali įgauti įvairias formas, t. y. pareiškėjas kreipdamasis į teismą gali ginti savo, kaip juridinio asmens, pažeistas teises ir interesus, viešąjį interesą ar administracinėje byloje dalyvauti kaip savo narių procesinis atstovas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-610/2013, kt.).

Pirmiausia organizacijos narių teisės ir įstatymų saugomi interesai gali būti apginti per pareiškėjui suteikiamus įgalinimus ginti viešąjį interesą. Tokioje byloje, administracinių bylų teisenos, t. y. procesiniu požiūriu, organizacija veikia savo vardu (kaip pareiškėjas), bet iš esmės dėl kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės (jos dalies) ar valstybės teisėms ir teisėtiems interesams galbūt padaryto pažeidimo, kurio pašalinimas yra viešojo intereso reikalas. Tačiau ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte, taip pat 56 straipsnyje nurodyta, kad asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme, todėl tuo atveju, jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o teismas neturi pareigos nagrinėti tokio pareiškimo.

Organizacijos narių teisės ir teisėti interesai taip pat gali būti apginti jiems administracinių bylų teisenoje dalyvaujant pareiškėjais, tačiau įgaliojant juos atstovauti tam tikrai organizacijai (asociacijai), jei toks pavedimas neprieštarauja teisės normoms. Šiuo atveju patys organizacijos nariai (kaip fiziniai ar juridiniai asmenys) dalyvauja byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o atitinkama organizacija yra tik procesinis jų atstovas. Tačiau tokiu atveju teismui turi būti pateikti atstovaujamųjų įgaliojimai, įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kuriais atstovui pavedama veikti jų (atstovaujamųjų) vardu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010; 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjo teisės ginti viešąjį interesą klausimas buvo išspręstas dar kreipiantis į teismą, nėra pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog konkrečioje byloje specialųjį pareiškėjo subjektiškumą vertinant skundo priėmimo stadijoje prima facie nebuvo akivaizdu, jog jis nagrinėjamoje byloje negali būti tinkamu viešojo intereso gynimo subjektu. Tik nagrinėjant bylą iš esmės, atlikus išsamią faktinių aplinkybių ir reikšmingo teisinio reguliavimo analizę, nustatyta, kad pareiškėjas šiuo atveju nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą. Todėl, atsižvelgiant į iš esmės analogiškose situacijose suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad jis nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-597/2013; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).

Taip pat nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, turėjo nurodyti ir įtraukti į procesą tinkamą šalį, turinčią teisę ginti viešąjį interesą: tokia teismo pareiga nėra įtvirtinta teisės aktuose, todėl bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, jo skundas buvo pagrįstai atmestas. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad byloje yra duomenys apie tai, kad prokurorui, turinčiam teisę ginti viešąjį interesą tokio pobūdžio bylose, aplinkybės, susijusios su ginčijamo įsakymo priėmimu, yra žinomos (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-985-171/2012 I t., b. l. 50–53), o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuri pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas yra teritorijų planavimo valstybinės priežiūros subjektas, byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginti viešąjį interesą dėl to, pareiškėjas nėra tinkamas subjektas reikšti tokio pobūdžio skundą gindamas viešąjį interesą, kiti bylos proceso šalių argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo (viešojo intereso pažeidimo nebuvimo) nėra reikšmingi, todėl atskirai neaptariami.

Apeliaciniame skunde argumentai dėl sprendimo dalies, kuria administracinės bylos dalis pagal pareiškėjo I. R. skundą atsakovui Druskininkų savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, A. S., J. J., J. A., D. B. ir S. V. dėl įsakymo panaikinimo nutraukta, panaikinimo nėra nurodyti, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu jie (pagrindai keisti ar naikinti sprendimą šioje dalyje) taip pat nenustatyti.

Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė turįs teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, todėl pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą, atitinkamai – pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo viešosios įstaigos „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė