AS-858-687-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-687/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07260-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 79.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. balandžio 16 d. buvo gautas pareiškėjo V. K. (toliau – ir pareiškėjas) atskirasis skundas (b. l. 10-13), kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimo Nr. 3R-266(2.13-1.) dalies panaikinimo ir kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos rūšinio teismingumo nustatymo bei bylos persiuntimo nagrinėti kompetentingam teismui.

Kartu su atskiruoju skundu buvo pateiktas ir V. K. prašymas atnaujinti praleistą terminą jam paduoti. Pareiškėjas paaiškino, jog atskirojo skundo jis laiku nepadavė, nes taip jam patarė padaryti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirtas advokatas. Apie tai, kad yra pagrindas paduoti atskirąjį skundą, pareiškėjui tapo žinoma tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino, kad M. M., dėl kurio veiksmų atsakovas atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmai neatitinka nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 166 straipsnio 1 dalyje požymių, ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi (b. l. 35-36) netenkino pareiškėjo V. K. prašymo dėl atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti V. K. atskirąjį skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 149 straipsniu, nurodė, jog, jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsisakė priimti V. K. skundą ir išaiškino jam, kad skundas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną turi būti duodamas apylinkės teismui, įgaliotam nagrinėti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 21414 straipsnio nustatytų administracinių teisės pažeidimų bylas. Minėta nutartis V. K. buvo įteikta 2013 m. gruodžio 10 d. Per nustatytą septynių dienų terminą atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties nebuvo paduotas, todėl nutartis įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 18 d. ir teismo 2013 m. gruodžio 30 d. raštu pareiškėjui buvo grąžintas skundas su priedais. Atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties dalies panaikinimo V. K. padavė 2014 m. balandžio 16 d., t. y. praleidęs ABTĮ 149 straipsnyje nustatytą septynių dienų terminą.

Teismas nurodė, jog praleistas terminas atskirajam skundui pateikti gali būti atnaujintas tik esant svarbioms aplinkybėms. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas atskirajam skundui paduoti, negali būti pripažintos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą šį terminą atnaujinti. V. K. patvirtino, kad terminą atskirajam skundui paduoti praleido, nes nusprendė laukti, iki bus išspręstas klausimas dėl M. M. atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, t. y. laukė, kol Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas išnagrinės jo pateiktus skundus. Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad atskirąją skundą laiku paduoti pareiškėjui sukliudė ne objektyvios ir nuo jo valios nepriklausiusios aplinkybės, o jo pasirinktas savo teisių gynimo būdas.

Nenustatęs aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą, teismas pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakė priimti ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu (b. l. 38-40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį ir atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti.

Atskirajame skunde nurodoma, jog teisinę pagalbą teikiantis advokatas patarė pareiškėjui dėl administracinės teisės pažeidimo teisenos taikymo palaukti ir tik, kai bus išspręstas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrįstumo, jei būtų paliktas toks sprendimas galioti, kreiptis dėl administracinės teisės pažeidimo teisenos taikymo siekiant apginti pareiškėjo pažeistas teises. Taigi pagrįstai teigtina, jog pareiškėjo atskirojo skundo padavimo termino praleidimą sąlygojo išimtinai objektyvaus pobūdžio aplinkybės, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Nurodo, jog iš pareiškėjo neturėtų būti atimta teisė į gynybą.

Kai tik pareiškėjas gavo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį, kuria buvo paliktas galioti procesinis sprendimas dėl baudžiamosios atsakomybės atsakingiems asmenims už pareiškėjo teisių pažeidimą netaikymo, jis kreipėsi dėl teisinės pagalbos suteikimo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties apskundimo atskiruoju skundu, kadangi kilo ginčas tarp atsakovo ir pirmosios instancijos teismo dėl pareiškėjo skundo dalies bylos rūšinio teismingumo. Pareiškėjas mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išsprendęs pareiškėjo atskirojo skundo, kurį atsisakė priimti Vilniaus apygardos administracinis teismas, argumentus, gali nuspręsti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir ar pagristai nepersiuntė skundo dalies nagrinėti kompetentingam bendrosios kompetencijos teismui, ar Specialioji teisėjų kolegija turėjo pasisakyti ir įvertinti pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį.

Pažymi, jog Vilniaus apygardos teismui panaikinus ikiteisminio tyrimo nutraukimo sprendimą pareiškėjo teisių pažeidimą padariusių asmenų atžvilgiu būtų atliktas ikiteisminis tyrimas, todėl šios aplinkybės yra išimtinai objektyvaus pobūdžio.

Be to, pareiškėjas nėra profesionalus teisininkas, vadovavosi atsakovo nurodyta jo sprendimo apskundimo tvarka, kuri, pirmosios instancijos teismo manymu, yra neteisinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. K. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti atskirojo skundo padavimo terminą ir šiuo pagrindu atsisakė priimti atskirąjį skundą.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skundu su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir pažymi, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes dėl termino atskirajam skundui pateikti atnaujinimo.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Kita vertus, nurodyta teisė taip pat suponuoja ir reikalavimą laikytis tam tikros teisės aktuose numatytos tvarkos, užtikrinančios, be kita ko, ir tinkamo proceso įgyvendinimą. Vienas iš tokių reikalavimų yra laikymasis įtvirtintų procesinių terminų. Pastebėtina, jog šis reikalavimas sietinas su tuo, kad apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, taip, be kita ko, apsaugant ir kitų susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių interesus.

Nagrinėjamai situacijai aktuali Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 149 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu skundžiama teismo nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nurodytu atveju įstatymų leidėjas susiejo atskirojo skundo padavimo termino pradžią su skundžiamos nutarties nuorašo įteikimo momentu.

Pažymėtina, administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti V. K. skundą ir išaiškino jam, kad skundas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną turi būti teikiamas apylinkės teismui, įgaliotam nagrinėti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 21414 straipsnio nustatytų administracinių teisės pažeidimų bylas (b. l. 21-22), o minėta nutartis V. K. buvo įteikta 2013 m. gruodžio 10 d. (b. l. 10). Tuo tarpu pareiškėjas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties dalies panaikinimo pateikė tik 2014 m. balandžio 16 d. (b. l. 10-13), t. y. žymiai praleidęs ABTĮ 149 straipsnyje nustatytą septynių dienų terminą. Šių aplinkybių pateiktame atskirajame skunde neginčija ir pats pareiškėjas (b. l. 38-40).

Pabrėžtina, jog ABTĮ 148 straipsnyje numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti mutatis mutandis taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-46/2010). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar tinkamai pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo nurodytas termino atskirajam skundui pateikti praleidimo priežastis ir nurodė, jog jos negali būti vertinamos objektyviomis termino praleidimo priežastimis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaip svarbias termino atskirajam skundui pateikti praleidimo priežastimis nurodė tai, kad jam atstovaujantis advokatas patarė neteikti atskirojo skundo ir apie tai, jog yra pagrindas paduoti atskirąją skundą pareiškėjui tapo žinoma tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi patvirtino, kad M. M., dėl kurio veiksmų atsakovas atsisakė pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmai neatitinka nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 166 straipsnio 1 dalyje požymių, ir paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus pareiškėjo argumentus, visų pirma pabrėžia, kad, kaip jau buvo nurodyta, teisės aktai imperatyviai numato priimtų teismo nutarčių apskundimo tvarką, kurios turi laikytis visi subjektai. Šiuo atveju pareiškėjui manant, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta, jis turėjo ją skųsti nustatytu laiku. Skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta šios nutarties dalies dėl atsisakymo priimti pareiškėjo skundą apskundimo tvarka ir terminas (b. l. 21-22). Atitinkamai, laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškintas jo procesinių teisių įgyvendinimo būdas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo padavimo terminą, galėjo veikti apdairiai ir rūpestingai, glaustai ir aiškiai išdėstydamas savo nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi argumentus ir tokiu būdu laiku pateikdamas atskirąjį skundą teismui. Juk siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, pareiškėjas turi būti rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens visiškas pasyvumas, procesinis neveikimas ir iš esmės laukimas naudojimosi kitais teisių gynimo būdais išnaudojimo baigties ir rezultato. Be to, kaip teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje išaiškino pareiškėjui, kad skundas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną turi būti duodamas apylinkės teismui, tokia savo teise pareiškėjas nesinaudojo ir į Vilniaus miesto apylinkės teismą būtent šiuo klausimu nesikreipė, o laukė kitų jo inicijuotų ginčų nagrinėjimo baigties.

Šiuo atveju pats pareiškėjas patvirtino, kad terminą atskirajam skundui paduoti praleido, nes nusprendė laukti iki bus išspręstas klausimas dėl M. M. atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo nutraukimo, t. y. laukė, kol Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas išnagrinės jo pateiktus skundus. Šiuo atveju toks delsimas negali būti pateisinamas, jis yra paties pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas. Be to, pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas pateiktu skundu Vilniaus apygardos teismo prašė atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 13-1-01660-13, kad būtų galima ištirti visas įvykio aplinkybes, nustatytiems kaltiesiems asmenims ir AB „TEO LT“ kaip duomenų valdytojui taikyti baudžiamąją teiseną, o nenustačius baudžiamosios atsakomybės, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 214 straipsnio 6 dalies ir kitais teisės aktais, perduoti šią medžiagą spręsti ATPK ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartyje byloje Nr. IS-259-200/2014, be kita ko, nurodė, kad yra suėję administracinės nuobaudos skyrimo terminai pagal APTK 35 straipsnio 2 dalį. Taigi, kaip matyti, pateiktu skundu taip pat buvo prašoma atskirai spręsti dėl atsakomybės taikymo atitinkamiems subjektams ir pagal ATPK numatytą reguliavimą. Tačiau iš esmės pareiškėjas, tik gavęs nurodyto teismo paaiškinimus, ir iš esmės su jais nesutikdamas, siekia, kad jam būtų atnaujintas terminas atskirajam skundui pateikti. Be to, pastebėtina, jog šiuo atveju nors ir Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo priimtas 2014 m. kovo 10 d., tačiau pareiškėjas tik 2014 m. balandžio 9 d. kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties apskundimo atskiruoju skundu ir termino atskirajam skundui pateikti atnaujinimo (b. l. 32-34), tuo tarpu nurodyti procesiniai dokumentai teismui buvo pateikti tik 2014 m. balandžio 16 d. (b. l. 10-13). Taigi net ir šiuo aspektu pareiškėjas nepagrįstai delsė įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas terminą atskirajam skundui pateikti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios priklausančių priežasčių, iš esmės pasirinkęs atitinkamą elgesio modelį.

Pastebėtina, jog pareiškėjo argumentai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartimi, jos teisėtumu, yra nenagrinėti ir dėl jų nepasisakytina. Šie aspektai nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas ir teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jų vertinti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutarties paduoti ir šiuo pagrindu atsisakė atskirąjį skundą priimti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo V. K. atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis