AS-152-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-152-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04647-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 96-2061;

2) įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti pareiškėjo teisę į lygiateisiškumą ir jam pageidaujant laikyti jį su prašyme nurodytais asmenimis;

3) įpareigoti Lukiškių TI-K pateikti informaciją apie asmenis, kurie laikomi įstaigoje pagal Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio 1 ir 2 dalis, nurodant, kurie asmenys yra anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, o kurie bausmę atlieka pirmą kartą, duomenis apie asmenis, kurie dirba, lanko socialinės reabilitacijos programas, taip pat duomenis, iš kurių galima būtų nustatyti ir pagrįsti Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio taikymą ir vykdymą;

4) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 2S-5224;

5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi (b. l. 12–13) netenkino pareiškėjo V. K. prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nustatė terminą iki 2014 m. lapkričio 13 d. pašalinti skundo trūkumus ir pateikti teismui žyminio mokesčio kvitą, patvirtinantį 100 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi (b. l. 18–19) V. K. skundą laikė nepaduotu, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui, taip pat išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodamas savo sunkia finansine padėtimi. Pagrįsdamas savo prašymą pareiškėjas pateikė Lukiškių TI-K 2014 m. rugpjūčio 13 d. „Pažymą apie gautas pajamas“ Nr. 96-1755, iš kurios matyti, kad V. K. Lukiškių TI-K nedirba ir pajamų negauna.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nustatė, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą su įvairiais skundais kreipėsi 2014 m. rugsėjo 29 d. (pateikė du skundus), 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 13 d. (pateikė du skundus), 2014 m. spalio 21 d. (pateikė tris skundus), 2014 m. spalio 23 d. (pateikė du skundus), todėl 2014 m. spalio 30 d. nutartimi konstatavo pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise ir nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. lapkričio 13 d. pateikti teismui 100 Lt žyminio mokesčio kvitą. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į teimą su pranešimu, kuriame nurodė, kad sumokėti žyminio mokesčio negali dėl sunkios finansinės padėties.

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi konstatavo pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise ir įpareigojo pateikti teismui 100 Lt žyminio mokesčio kvitą, o pareiškėjas per nustatytą terminą šio įpareigojimo neįvykdė, skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.

III. Pareiškėjas V. K. atskiruoju skundu (b. l. 15–16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, skundą priimti nagrinėti iš esmės ir jį atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Pareiškėjo teigimu, kartu su skundu jis pateikė objektyvius įrodymus, kad sumokėti žyminio mokesčio negali, tačiau teismas tyčia jį įpareigojo sumokėti žyminį mokestį, be to, nepagrįstai konstatavo, kad V. K. piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartimi, spręsdamas pareiškėjo V. K. skundo priėmimo klausimą, įpareigojo pareiškėją iki 2014 m. lapkričio 13 d. pašalinti paduoto skundo trūkumus, t. y. sumokėti žyminį mokestį – 100 Lt, ir teismui pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas nustatytu terminu nurodyto skundo trūkumo nepašalino, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi V. K. skundą laikė nepaduotu.

Pažymėtina, kad ABTĮ 38, 39 straipsniuose už skundo padavimą administraciniam teismui numatytas 100 Lt žyminis mokestis. Pareiškėjui žyminio mokesčio nesumokėjus, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o per nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.). Priimdamas nutartį laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui, teismas remiasi anksčiau priimta nutartimi, kurioje įvardyti konkretūs skundo (prašymo) trūkumai ir pareiškėjui nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012).

Įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (ABTĮ 41 str.). Kartu įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti jį nuo žyminio mokesčio, kuris lėmė jo skundo nepriėmimą (laikymą nepaduotu). Nutartis, kuria netenkinamas arba tenkinamas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio neskundžiama, tačiau pagal LVAT praktiką, pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas sprendžiamas kartu su nutarties, kuria pareiškėjo skundas nepriimamas ir grąžinimas pareiškėjui, pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-12/2014). Iš atskiruoju skundu skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutarties matyti, jog neatleidimo nuo žyminio mokesčio priežastis – teismo nustatytas pareiškėjo piktnaudžiavimas teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.).

Aiškindama ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatą, LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 pabrėžė, kad įstatymų garantuojama asmenims teise kreiptis teisminės gynybos turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. AS492-861/2011; 2010 m. vasario 19 d. nutartis adm. byloje Nr. AS556-85/2010).

Pirmosios instancijos teismas tiek 2014 m. spalio 30 d. nutartyje (ja nustatytas terminas trūkumams pašalinti), tiek 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje (ja pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu) nustatė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas vien Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateikęs 10 skundų. Ši aplinkybė, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise. Dėl šio aspekto teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LVAT formuojamą praktiką, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, tačiau vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise; turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (2006 m. spalio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. AS403-536/2006; 2010 m. balandžio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS442-180/2010). Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad V. K. į Vilniaus apygardos administracinį teismą dažnai kreipiasi su skundais dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (pareiškėjo atveju, paprastai – laisvės atėmimo įstaigų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo, taip pat dėl šių subjektų priimtų sprendimų panaikinimo. Patikrinus pareiškėjo V. K. pateiktų skundų išnagrinėjimo rezultatus, matyti, kad iš 8 per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio mėnesio iki 2014 m. lapkričio 19 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtų skundų 1 atsisakyta priimti, o 6 atmesti, 1 skundas tenkintas iš dalies. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipiasi dažniau nei 1 kartą per mėnesį ir didžioji dalis jo pateikiamų skundų teismo įvertinami kaip nepriimtini ar nepagrįsti.

Įvertinus šias nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas iš esmės pagrįstai pripažintas asmeniu, piktnaudžiaujančiu teisminės gynybos teise ir įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Kadangi pareiškėjas po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties priėmimo per nustatytą terminą (iki 2014 m. lapkričio 13 d.) įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį neįvykdė, t. y. teismo nutartimi nustatytų skundo trūkumų nepašalino, todėl V. K. skundas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui (ABTĮ 24 str. 2 d., 37 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, ištaisius skundo trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė