AS-350-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-350-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05530-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (gautas 2014 m. gruodžio 22 d.), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8816(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2014 m. sausio mėn. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 442,08 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Iki tol neturėjo pagrindo abejoti, kad pensijos mažinimas yra teisėtas ir sąlygotas sunkios Lietuvos valstybės padėties, todėl manė, jog pensijos nepriemokos bus kompensuotos. Analogiška teisinė situacija buvo kilusi daugiau kaip prieš 10 metų, tačiau pensijos nepriemokos buvo išmokėtos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies (iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką; priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8816(11) ir priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 1 d., 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, kad, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. sausio mėn. Taigi pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Skundas teismui pateiktas (išsiųstas paštu) tik 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. gerokai (daugiau kaip pusantrų metų) praleidus skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis. Vertindamas pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje konstatuota, jog, atsižvelgus į tai, kad ginčo teisiniuose santykiuose vyravo teisinis neaiškumas, tuo atveju, kai dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, skundo teismui pateikimo terminai yra atnaujintini. Tačiau pareiškėjo nurodyta teisminė praktika buvo suformuota esant skirtingoms toms esminėms faktinėms aplinkybėms nuo nagrinėjamos bylos, jog nurodytoje administracinėje byloje į teismą su skundu kreiptasi gerokai anksčiau, negu tai padarė pareiškėjas. Todėl nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatymo nustatytu terminu. Jo pozicija, kad termino skundui pateikti eigos pradžia laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo data, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., grindžiama paties pareiškėjo subjektyviu teisinės situacijos vertinimu, prieštarauja aptartai teisminei praktikai, todėl sprendžiant prašymo pagrįstumą nėra teisiškai reikšminga. Nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, jog jo teisės galbūt yra pažeidžiamos. Taip pat praėjo daugiau kaip pusantrų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir taip buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas paminėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 10 d., o į teismą – 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismo nuomone, aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažintina, kad terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pripažino, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kadangi nepatenkino prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies (iki 2011 m. gruodžio 31 d.) nuostatų taikymo, atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį.

Teismas, vertindamas pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, taip pat pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 15 straipsnyje buvo nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad po 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundo dalies, kuria prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką pateikimo 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo pensijos už 2012 m. sausio mėn. išmokėjimo ir šis terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį ir patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei priimti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos. Teigia, kad, priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog įstatymo nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus apribojimus. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą. Į teismą nesikreipė, nes tikėjo, jog įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai. Nurodo, kad įstatymuose nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymo nustatyta tvarka nėra išspręstas. Taigi terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalies, kuria nepatenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. gruodžio 22 d. (gavimo data) pateikė skundą, inicijuodamas ginčą inter alia dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šio įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį (b. l. 9–10).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio mėn., taigi praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl paminėto laikotarpio pareiškėjas skundą padavė praleidęs 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio mėn., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.

Šiame kontekste būtina pažymėti, kad kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalimi buvo priimta nagrinėti inter alia pareiškėjo skundo dalis priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri sietina su Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo pratęsimu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė