AS-624-115-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-115-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03774-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą (b. l. 1–9).

Skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (b. l. 51–55) nustatė terminą trūkumams pašalinti iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., kurį 2014 m. spalio 9 d. nutartimi (b. l. 67) pratęsė iki 2014 m. spalio 30 d.

Šalindamas trūkumus, pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. pateikė patikslintą skundą (b. l. 64–78), kuriame formuluoja tokius reikalavimus: 1) įpareigoti AB Lietuvos paštą nekelti neteisėtų ir nepagrįstų reikalavimų nepasirašytuose informaciniuose laiškuose pašto siuntų gavėjui dėl perteklinių duomenų pateikimo tariamo būtinumo Lietuvos muitinei pašto siuntose siunčiamų prekių deklaravimo ir apmokestinimo už tokią paslaugą tikslu, įpareigoti šantažo būdu išgautų apmokėjimų sumas už tokią tariamą paslaugą grąžinti pareiškėjui, pridedant jas prie turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo;

2) priteisti atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujamos valdžios funkcijos vykdymo institucijos AB Lietuvos paštas neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, kuri preliminariai yra 338 057,39 Lt = 97 908,19 EUR;

3) priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujamos valdžios funkcijos vykdymo institucijos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, kuri preliminariai yra 281 714,50 Lt = 81 590,16 EUR;

4) priteisti atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujamos valdžios funkcijos vykdymo institucijos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, kuri preliminariai yra 112 685,79 Lt = 32 636,06 EUR; 5) įpareigoti Muitinės departamentą pašalinti padarytą pažeidimą pagal 2009 m. vasario 26 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisykles 8 punktą – Pašto siuntose, nurodytose Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 238 straipsnyje, gabenamas prekes deklaruoja muitinei ir pateikia muitiniam tikrinimui AB Lietuvos paštas arba atitinkamų pašto siuntų siuntėjai ar gavėjai – patys arba naudodamiesi muitinės tarpininkų paslaugomis.

Jos deklaruojamos raštu arba automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis, pateikiant Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste įprastinę importo arba eksporto muitinės deklaraciją;

6) išreikalauti 2011 m. rugsėjo 2 d. AB Lietuvos pašto ir VTM susitarimą Nr. 11/B-620001-1690 dėl bendradarbiavimo atliekant muitinės formalumus ir kontrolę prekėms, gabenamoms pašto siuntose, ir pateikti aukštesnės instancijos teismui nustatyti ar jis atitinka aukštesnės galios teisės aktus bei įpareigoti pašalinti skunde nurodytus pažeidimus;

7) panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1-80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-541 „Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir įpareigoti pašalinti skunde nurodytus pažeidimus;

8) panaikinti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punktą – „prekės, jeigu bendra tokių prekių vertė neviršija 75 litų“, 40 straipsnio 4 dalį – „Siuntmena laikoma nedidelės vertės, jeigu bendra jos vertė neviršija 160 litų“, įpareigoti Muitinės departamentą pašalinti padarytą pažeidimą ir panaikinti neteisėtai pritaikytus neindeksuotus įstatymo priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetą (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo ir įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją neatidėliotinai paruošti/priimti (pateikti valstybės įstatymų leidėjui) nurodytų sumų dydžių indeksavimo ir taikymo aktą;

9) panaikinti pareiškėjo gautoms siuntoms iš JAV Muitinės departamento taikytą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punktą, 40 straipsnio 4 dalį priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius nuo 2012 m. balandžio mėn. ir vėliau, dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo, įpareigoti už jas priskaičiuotas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumas grąžinti pareiškėjui, pridedant jas prie turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; 10) įpareigoti Lietuvos banką pašalinti teisės principus ir asmens teises pažeidžiančius veiksmus, uždraudžiant jam atlikti teisėtų mokėjimo vienetų (Litų, Eurų) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo (devalvavimo) veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę ir jau sudariusius sąlygas turtinei ir neturtinei žalai atsirasti;

11) pripažinti pareiškėjui prievartingai primesto ilgalaikio, tęstinio sukeltų problemų, teisingo, teisėto ir pagrįsto išsprendimo (nuo 2012 m. balandžio 5 d.) ir bylinėjimosi laiką su valdžios funkcijos vykdytojais (iki teisingo, motyvuoto teismo sprendimo įsiteisėjimo datos) į bendrąjį darbo stažą, kaip darbo stažą ypatingai sudėtingomis, kenksmingomis, reikalaujančiomis ypač didelio pasirengimo, atidumo bei rūpestingumo, ypač intensyvaus fizinio, psichologinio ir dvasinio sekinimo ir labai pavojingomis sveikatai bei pačiai gyvybei dirbančiajam priklausančiomis tolygiomis sąlygomis, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi nutarė priimti pareiškėjo S. F. 2014 m. spalio 30 d. skundą dėl reikalavimų priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujamos valdžios funkcijos vykdymo institucijos Muitinės departamento neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, kuri preliminariai yra 281 714,50 Lt ir atlyginti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujamos valdžios funkcijos vykdymo institucijos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, kuri preliminariai yra 112 685,79 Lt.

Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl visų kitų reikalavimų.

Išaiškino pareiškėjui, kad su reikalavimais: įpareigoti AB Lietuvos paštą nekelti neteisėtų ir nepagrįstų reikalavimų nepasirašytuose informaciniuose laiškuose pašto siuntų gavėjui dėl perteklinių duomenų pateikimo tariamo būtinumo Lietuvos muitinei pašto siuntose siunčiamų prekių deklaravimo ir apmokestinimo už tokią paslaugą tikslu, įpareigoti šantažo būdu išgautų apmokėjimų sumas už tokią tariamą paslaugą grąžinti pareiškėjui, pridedant jas prie turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; priteisti atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos valstybę atstovaujamos valdžios funkcijos vykdymo institucijos AB Lietuvos paštas neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, kuri preliminariai yra 338 057,39 Lt; panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1 -80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-541 „Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo“ ir įpareigoti pašalinti skunde nurodytus pažeidimus jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą (Laisvės pr. 79 A, Vilnius).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo patikslinto skundo 3 ir 4 reikalavimai iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtini.

Kitus patikslinto skundo reikalavimus atsisakė priimti vadovaujantis ABTĮ 2 straipsnio 1, 3, 14, 17 dalių, 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose. Vadovaujantis paminėtomis ABTĮ nuostatomis, skundo reikalavimas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Pareiškėjas 1, 2, 7 skundo reikalavimus formulavo ne viešojo administravimo subjekto, o privataus juridinio asmens, neįgalioto atlikti viešojo administravimo veiksmus, atžvilgiu, todėl teismas nurodė, jog juos pareiškėjas turi teisę reikšti bendrosios kompetencijos teisme.

Nurodė, kad su skundu pateikta medžiaga nepatvirtina aplinkybių, jog tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento šiuo metu yra kilęs ginčas dėl skundo reikalavimų 5, 8, 9, t. y. dėl 2009 m. vasario 26 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punkto, 4 dalies nuostatų taikymo ir kad šių ginčų nagrinėjimo eigoje pareiškėjo atžvilgiu yra priimti individualūs administraciniai aktai. Skundo reikalavimas 6 yra procesinio pobūdžio prašymas, dėl kurio pagrįstumo turi būti sprendžiama bylos nagrinėjimo metu, todėl jis negali būti formuluojamas kaip materialinio pobūdžio skundo reikalavimas. Skundo reikalavimas 10 yra formuluojamas neaiškiai ir neapibrėžtai, nenurodant pagrindo, kuriuo remiantis reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus bei įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas aprašomojoje skundo dalyje formuluoja reikalavimą 11, tačiau tarp galutinių skundo reikalavimų šio reikalavimo nenurodo. Atsižvelgiant į 2014 m. rugpjūčio 11 d. ir 2014 m. spalio 30 d. skundų turinį, taip pat į tai, kad analogiškas reikalavimas buvo formuluojamas priminiame skunde, reikalavimas 11 vertintas kaip vienas iš galutinių 2014 m. spalio 30 d. skundo reikalavimų, kuriuo siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Teismas atsisakė priimti patikslinto skundo reikalavimus Nr. 1, 2, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11 kaip nenagrinėtinus teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, AB „Lietuvos paštas“ pašalintas iš atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų, o Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos bankas šalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

III. Pareiškėjas S. F. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį patikslinto skundo reikalavimų ir juos priimti. Taip pat prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo / Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkų teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Mefodijos Povilaitienės akivaizdžiai nusikalstamai aplaidaus, neatidaus, nerūpestingo teisėjos pareigos atlikimo priimant 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti 2014 m. spalio 30 d. patikslinto skundo reikalavimų dalį (Dėl Teismų įstatymo 83 str. 2 d. 1–2 p. numatytų nusižengimų padarymo), ir pranešti prokurorui (ABTĮ 109 str. 1 d.) apie jos atliktas veikas bei paraginti prokuratūrą ginti viešąjį interesą.

Atskirajame skunde teigia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje atsakomybės subjektu laikoma valstybė ar savivaldybė, bet ne konkretus asmuo, kurio neteisėtais veiksmais / neveikimu buvo padaryta žala. Tikslus ir aiškus valstybės atsakomybės už neteisėtus veiksmus, padarytus valdžios funkcijų vykdytojų, ribų nustatymas įsakmiai reikalauja paties svarbiausiojo kriterijaus apibūdinimo – ne paties subjekto, bet jo vykdomų valdžios funkcijų atžvilgiu, kurių vykdymas gali būti perduotas ir privatiems bei kitiems asmenims. Žalą padariusio subjekto samprata pagal CK 6.271 straipsnį skiriasi nuo sampratos, išdėstytos Viešojo administravimo įstatyme bei ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teigia, kad toks reguliavimas prieštarauja konstitucinei doktrinai, draudžiančiai nustatyti išsamų baigtinį sąrašą atvejų, kada atlyginama neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padaryta žala.

Nesutinka, kad patikslinto skundo 1, 2, 7 reikalavimai formuluoti privačiam juridiniam asmeniui, o ne valdžios vykdymo funkcijas atliekančiam asmeniui. Įvardinti reikalavimai susiję su AB Lietuvos paštas neteisėtais veiksmais / neveikimu yra akivaizdžiai administracinės teisės normų prigimties ir prasmės, kadangi pats subjektas vykdo valdžios funkcijas, ir dėl to, kad visas jos akcijas valdo valstybė, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.

Mano, kad jo skundo reikalavimai yra teismingi administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja M. Povilaitienė privalėjo elgtis dėl pateikto skundo rūšinio teismingumo klausimų išsprendimo pagal ABTĮ 21 straipsnį.

Pareiškėjas ankstesniuose skunduose ne kartą atkreipė dėmesį, kad skundas teikiamas iš esmės ginčo dėl teisės tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ir dėl naujai išaiškėjusių kitų subjektų neteisėtų veiksmų / neveikimo) bei iškeltas reikalavimas išreikalauti bylą iš Vilniaus apygardos teismo / Vilniaus miesto apylinkės teismo, nagrinėtą civiline tvarka.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo veiksmai, nurodžius, kad pareiškėjo reikalavimai dėl tam tikros srities ekspertų raštiškų išaiškinimų pareikalavimo ir kreipimosi į kompetentingą instituciją nustatyti ar įstatymo nuorodos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) yra procesinio pobūdžio prašymai, todėl neturėtų būti nurodomi, kaip skundo reikalavimai, yra priešingi ABTĮ 81, 86 straipsniams. Neišreikalavus nurodytos bylos medžiagos, neišsprendus joje nurodytų reikalavimų – ypač neišsprendus skundo teismingumo klausimo ir nepranešus prokurorui apie nurodytas nusikalstamas veikas, ir visų kitų, pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėtas ir sprendimas priimtas neteisėtai.

Visi skundo reikalavimai buvo atmesti formaliu įstatymo straipsnių nurodymu. Teigia, kad nei vienas nurodomas ABTĮ straipsnis nesuteikia teisės nepriimti dalies patikslinto skundo reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo šalinti AB „Lietuvos paštas“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų, o Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos banko – iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas S. F. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. patikslinto skundo reikalavimų.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos bei teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi ne vėliau kaip per septynias dienas išsprendžia jo priėmimo klausimą. To paties straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose išvardyti atvejai, kuriais administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą).

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti patikslinto skundo 1, 2, 7 reikalavimus tuo pagrindu, kad jie suformuoti privataus juridinio asmens, neįgalioto atlikti viešojo administravimo veiksmus, atžvilgiu, minėtus reikalavimus pareiškėjas turi teisę reikšti bendrosios kompetencijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šie patikslinto skundo reikalavimai iš esmės yra susiję su AB „Lietuvos paštas“ veiksmais ir aktu. Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai.

Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Šiuo atveju pabrėžtina, kad pagal ABTĮ administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 2 str. 16 d.), ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių – administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Tai reiškia, kad, visų pirma, administraciniame teisiniame santykyje visada dalyvauja viešojo administravimo subjektas, t. y. valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (ABTĮ 2 str. 4 d.).

Taigi, ginčai dėl fizinių ar juridinių asmenų, kurie viešojo administravimo veiklos nevykdo, paprastai administraciniuose teismuose nenagrinėtini (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje AS261-615/2014, 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-914/2014). Be to, pabrėžtina, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo patikslinto skundo turinio matyti, kad jo 1, 2, 7 reikalavimais jis prašo: įpareigoti AB „Lietuvos paštas“ nekelti nepagrįstų reikalavimų pašto siuntų gavėjui pateikti papildomus duomenis; atlyginti žalą, atsiradusią dėl AB „Lietuvos paštas“ neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo; panaikinti AB Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 1-80 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos pašto generalinio direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-541 „Dėl papildomų paslaugų tarifų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris, jau matyti iš įsakymo pavadinimo, yra susijęs su paslaugų tarifų nustatymu.

Taigi, darytina išvada, jog visi šie patikslinto skundo reikalavimai yra susiję su AB „Lietuvos paštas“ teikiamomis pašto paslaugomis. Kadangi tokia veikla nelaikytina viešuoju administravimu, konstatuotina, jog pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad ginče, susijusiame su AB „Lietuvos paštas“ veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu, vyraujantis teisinis santykis yra administracinio, o ne civilinio pobūdžio, yra nepagrįsti. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog skundo reikalavimai yra teismingi administraciniam teismui, nagrinėjamu atveju nėra teisingi, kadangi CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta viešoji atsakomybė taikoma tada, kai subjektas veikia kaip viešojo administravimo subjektas.

Įvertinus tai, konstatuotina, kad pareiškėjo patikslinto skundo 1, 2 ir 7 reikalavimai nėra susiję su ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, todėl jie negali būti priimti nagrinėti teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslinto skundo 5, 8, 9 reikalavimus, kadangi su skundu pateikta medžiaga nepatvirtina, jog tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento šiuo metu yra kilęs ginčas dėl šių reikalavimų.

Pareiškėjas skundo 5, 8, 9 reikalavimais prašo: įpareigoti Muitinės departamentą pašalinti padarytą pažeidimą pagal 2009 m. vasario 26 d. Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių 8 punktą; panaikinti Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punktą, 40 straipsnio 4 dalį. Įpareigoti Muitinės departamentą pašalinti padarytą pažeidimą ir panaikinti neteisėtai pritaikytus neindeksuotus įstatymo priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetą (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo ir įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją neatidėliotinai paruošti/priimti (pateikti valstybės įstatymų leidėjui) nurodytų sumų dydžių indeksavimo ir taikymo aktą; panaikinti pareiškėjo gautoms siuntoms iš JAV Muitinės departamento taikytą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 24 punktą, 40 straipsnio 4 dalį priėmimo metu nustatytus nominalius dydžius nuo 2012 m. balandžio mėn. ir vėliau, dėl įvykusios per tą laikotarpį teisėtų mokėjimo priemonių vienetų (Lito, Euro) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo, įpareigoti už jas priskaičiuotas PVM sumas grąžinti pareiškėjui, pridedant jas prie turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus ir jų pagrindimą, matyti, jog pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl Muitinės departamento sprendimų, priimtų apskaičiuojant pareiškėjo mokėtiną importo pridėtinės vertės mokestį. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi, ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) patenka į mokestinių ginčų kategoriją.

Taigi, šiuo atveju tokie pareiškėjo skundo reikalavimai priskirtini mokestiniams ginčams. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalį, mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog tarp jo ir Muitinės departamento šiuo klausimu kilęs ginčas būtų išnagrinėtas ikiteismine tvarka, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti šią skundo dalį, kadangi pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą aiškinta, kad skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimai Muitinės departamentui yra suformuluoti nekonkrečiai ir neaiškiai, kas savo ruožtu taip pat buvo pagrindas teismui, konstatavus šios skundo dalies trūkumų nepašalinimą, laikyti šią skundo dalį nepaduota (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Patikslintame skunde pareiškėjas prašė išreikalauti 2011 m. rugsėjo 2 d. AB Lietuvos pašto ir VTM susitarimą Nr. 11/B-620001-1690 ir pateikti aukštesnės instancijos teismui nustatyti, ar jis atitinka aukštesnės galios teisės aktus. Nors pirmosios instancijos teismas, pagrįstai šį prašymą įvertinęs kaip procesinio pobūdžio prašymą, o ne skundo reikalavimą, nepagrįstai sprendė skundo priėmimo šioje dalyje klausimą ir atsisakė jį priimti kaip nenagrinėtiną teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), tai nėra pagrindas keisti nutartį šioje dalyje, kadangi procesinio pobūdžio prašymą, kuris išsprendžiamas jį tenkinant ar atmetant, išreikalauti dokumentus, taip pat išreikalauti bylas iš Vilniaus apygardos teismo bei Vilniaus miesto apylinkės teismo, pirmosios instancijos teismas dar tik spręs.

Patikslinto skundo 10 reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti Lietuvos banką pašalinti teisės principus ir asmens teises pažeidžiančius veiksmus, uždraudžiant jam atlikti teisėtų mokėjimo vienetų (Litų, Eurų) tikrosios perkamosios galios nuvertinimo (devalvavimo) veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę ir jau sudariusius sąlygas turtinei ir neturtinei žalai atsirasti, o 11 reikalavimu – pripažinti pareiškėjui prievartingai primesto ilgalaikio, tęstinio sukeltų problemų, teisingo, teisėto ir pagrįsto išsprendimo (nuo 2012 m. balandžio 5 d.) ir bylinėjimosi laiką su valdžios funkcijos vykdytojais (iki teisingo, motyvuoto teismo sprendimo įsiteisėjimo datos) į bendrąjį darbo stažą, kaip darbo stažą ypatingai sudėtingomis, kenksmingomis, reikalaujančiomis ypač didelio pasirengimo, atidumo bei rūpestingumo, ypač intensyvaus fizinio, psichologinio ir dvasinio sekinimo ir labai pavojingomis sveikatai bei pačiai gyvybei dirbančiajam priklausančiomis tolygiomis sąlygomis, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą aiškinta, kad skundo reikalavimai turi būti konkretūs ir aiškūs (pvz., 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-694/2014; 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-308/2014). Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; Nr. AS146-669/2009; Nr. AS146-20/2012). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS822-172/2010; Nr. AS143-560/2010; Nr. A502-447/2010; Nr. A143-2053/2012). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Kitaip tariant, skundo reikalavimas turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patikslinto skundo 10 ir 11 reikalavimai neatitinka pirmiau aptartų ABTĮ nuostatų, todėl skundą šioje dalyje pagrįstai atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Be to, pažymėtina, jog iš esmės analogiško turinio reikalavimai buvo reiškiami ir pradiniame 2014 m. rugpjūčio 11 d. skunde, todėl nepašalinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje nurodytųjų trūkumų, skundas šioje dalyje galėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirajame skunde pateiktus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė proceso teisės normas bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo patikslinto skundo dalies priimtinumo.

Pažymėtina, kad teismo nutarties dalis, kuria nutarta AB „Lietuvos paštas“ pašalinti iš atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų, o Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą, Lietuvos Respublikos finansų ministeriją ir Lietuvos banką – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, yra neskundžiama (ABTĮ 149 str. 1 d.), todėl dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų šiuo klausimu nepasisakoma.

Dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų prašymų, susijusių su drausminės bylos iškėlimu skundą priėmimo klausimą sprendusiai teisėjai, taip pat pranešimu prokurorui apie tokio pobūdžio situaciją, pažymėtina, kad viena vertus, tokio pobūdžio klausimai nėra sprendžiami apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas skundo priėmimas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, o kita vertus, kaip jau minėta, nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti dėl pareiškėjo skundo dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė