A-756-894-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-894/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00254-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–3), kurį patikslino (I t., b. l. 13–18, 90–95), prašydamas:

1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą Nr. 50-IL-1514 „Dėl nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – papeikimas;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad 2012 m. spalio 31 d. Panevėžio apskrities VPK pareigūnai pasakė jam, kad neves pasivaikščioti, laikys uždarytą ilgiau nei 8 dienas, uždarys į kamerą, kurioje nuo kėdės iki durų yra 1,5 m, laikys vieną, neleis pasimatyti su vaiku ir tėvais, negrąžins jo į Vilniaus pataisos namus, nors pagal teisės aktus negalima nuteistojo areštinėje laikyti ilgiau negu 15 parų. Pareiškėjas suprato, kad pareigūnai piktnaudžiauja užimama padėtimi, siekia jį kankinti, įžeidinėti veiksmais ir neveikimu, žaloti, nužudyti, dėl to jį ištiko šokas, nerimas, baimė, pasidarė bloga, nuo patirto streso jis nukrito ant grindų. Pareigūnai apie tai nepranešė bendruomenės slaugytojai, o pakėlė jį ir, nunešę į kamerą Nr. 24, numetė ant grindų. Pareiškėjo manymu, ištikus baimės priepuoliui jam nesuteikta medicininė pagalba, taip siekiant jį nužudyti. Vadinasi, pareiškėjas neturi būti baudžiamas papeikimu už pareigūnų veiksmus, dėl kurių jis pargriuvo ant grindų. Be to, pareiškėjo laikymas Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo neteisėtas, kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi jam buvo skirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, nurodant kad ji atliekama pataisos namuose, o ne areštinėje. Panevėžio apskrities VPK areštinės gyvenamosios patalpos įrengtos rūsyje, neteisėtai, neturint leidimo jų naudoti žmonių apgyvendinimui, į jas nepatenka reikiama psichikai, sveikatai natūrali šviesa. Būnant areštinėje pažeidžiamos nuteistųjų teisės, t. y. nesuteikiamas 1 valandos pasivaikščiojimas kieme, neveikia pasimatymų kambariai, nėra įkurta darbo vietų nuteistiesiems, nėra radijo, nevykdomos jokios socialinės reabilitacijos programos, suvaržomos religinės apeigos, nėra dvasininkų, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, nesvarstomas lygtinis paleidimas, nevykdoma nuteistojo bausmė pagal Bausmių vykdymo kodeksą, nesuteikiama teisė skambinti taksofonu, laikoma nežmoniškomis sąlygomis, žiauriai elgiantis, žalojant, kankinant, žudant. Dėl tokių žiaurių, nežmoniškų, žeminančių orumą, kankinančių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – 100 000 Lt, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK.

Atsakovai Panevėžio apskrities VPK ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities VPK, su skundu nesutiko ir atsiliepimais (I t., b. l. 37–38, 100–102) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo pristatytas į Panevėžio apskrities areštinę. Pristatymo pagrindas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis Nr. I-165-279/2012. G. K. teismo nurodymu reikėjo pristatyti į teismo posėdį, vyksiantį 2012 m. lapkričio 6 d. Lapkričio 2 ir 5 dienomis pareiškėją reikėjo pristatyti į teismą susipažinimui su administracine byla. Pareiškėjas, atvestas į Panevėžio apskrities VPK areštinės patalpas, 2012 m. spalio 31 d. 13.45 val. atsisakė eiti į nurodytą 24 kamerą ir atsigulė koridoriuje ant grindų. Už tai, kad pareiškėjas nepakluso teisėtiems policijos areštinės pareigūnų nurodymams, priešgyniavo ir atsisakė juos vykdyti, jam 2012 m. lapkričio 6 d. buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Papildomame skunde pareiškėjas teigia, kad jo neišveda pasivaikščioti, tačiau nenurodo, kada tai buvo. Dėl pasivaikščiojimų bylos jau buvo nagrinėtos ir šiuo metu nagrinėjamos administraciniuose teismuose (Panevėžio apygardos administracinio teismo byla Nr. I-150-552/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-765-95/2013), todėl šioje byloje šis klausimas nebeturi būti nagrinėjamas, juo labiau, kad tai visiškai nesusiję su nuobaudos paskyrimu. Panevėžio apskrities VPK areštinė nėra įkalinimo įstaiga, todėl joje laikomiems asmenims Bausmių vykdymo įstatymas netaikomas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu (I t., b. l. 181–188) pareiškėjo G. K. skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iškėlė du reikalavimus – panaikinti Panevėžio apskrities VPK 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 50-IL-1515 paskirtą nuobaudą – papeikimą, bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 100 000 Lt neturtinei žalai, kurią patyrė dėl neteisėto laikymo žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis orumą, kankinančiomis sąlygomis, atlyginti.

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos ir liudytojų parodymų, 2012 m. spalio 31 d. apie 13.30 val. planiniu etapu, vykdant Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-165-279/2012 (b. l. 46), iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus G. K. atvyko į Panevėžio apskrities VPK areštinę. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad G. K. prašo pristatyti jį į teismo posėdį ir prieš teismo posėdį suteikti jam galimybę susipažinti su byla bei perklausyti teismo posėdžių garso įrašą. Teismas pareiškėjo prašymą patenkino ir nutarė pristatyti jį į Panevėžio apygardos administracinį teismą 2012 m. lapkričio 2 d. ir 2012 m. lapkričio 5 d. susipažinimui su administracine byla bei teismo posėdžių garso įrašo perklausai, o 2012 m. lapkričio 6 d. – į teismo posėdį. Byloje esančiuose Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. ir Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės specialisto R. S., Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės postinio L. B. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 43–44, 87) nurodyta, kad 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjas G. K. etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atvyko į Panevėžio apskrities VPK areštinę. Apie 13.45 val. pareiškėjas atsisakė pasiimti asmeninius daiktus ir eiti į jam paskirtą areštinės 24 kamerą, motyvuodamas, kad kamera jam yra per maža, ir atsigulė ant areštinės II posto grindų. Į reikalavimą atsikelti G. K. nereagavo, todėl, vadovaudamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 165.2 punktu, G. M. ir R. S. pakėlė pareiškėją ir nunešė į 24 kamerą. Tarnybiniuose pranešimuose pateiktą informaciją G. M., R. S. ir L. B. patvirtino ir teismo posėdžio metu.

L. e. Panevėžio apskrities VPK viršininko pareigas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 50-IL-1514 „Dėl nuobaudos skyrimo“, vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 87 punktu, už Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 9.1, 9.3, 10.1 punktų, Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, 8.1, 8.3, 9.1 punktų reikalavimų pažeidimą pareiškėjui buvo skirta nuobauda – papeikimas.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos taisyklės nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Šių taisyklių 9 punkte nustatytos areštinėse laikomų asmenų pareigos: 9.1 punktas – asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių reikalavimų; 9.3 punktas – vykdyti teisėtus policijos areštinės pareigūnų nurodymus, mandagiai elgtis su policijos areštinės pareigūnais, darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį, ir tarpusavyje; 10.1 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus.

Šių taisyklių 87 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje uždarytiems asmenims, pažeidusiems vidaus tvarkos taisykles ar nevykdantiems policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus, skiriamos nuobaudos, kurių rūšį ir dydį nustato teritorinės policijos įstaigos viršininkas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis. Policijos areštinėje uždarytiems asmenims gali būti skiriamos šios nuobaudos: įspėjimas, papeikimas, budėjimas be eilės policijos areštinės kamerose, teisės gauti perdavimą ar banderolę su spauda atėmimas.

Nuobaudas savo nutarimu skiria teritorinės policijos įstaigos viršininkas. Policijos areštinėje laikomiems asmenims skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į aplinkybes, kuriomis padarytas pažeidimas, į anksčiau paskirtų nuobaudų skaičių ir pobūdį, taip pat į asmens rašytinį pasiaiškinimą dėl nusižengimo esmės. Skiriamos nuobaudos turi atitikti nusižengimo sunkumą ir pobūdį. Skiriant nuobaudą negali būti siekiama suteikti asmenims fizinių kančių ar žeminti žmogaus orumą. Asmuo negali būti baudžiamas prieš tai jo neinformavus apie nusižengimą, kuriuo jis yra įtariamas, ir nesuteikus galimybės apsiginti.

Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, privalomos visiems areštinėje laikomiems asmenims. Šių taisyklių 8.1, 8.3, 9.1 punktuose nustatyta, kad asmenys, laikomi areštinėje, privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių reikalavimų, vykdyti teisėtus policijos areštinės pareigūnų nurodymus, mandagiai elgtis su areštinės pareigūnais, darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį, ir tarpusavyje, areštinėje laikomiems asmenims draudžiama priešgyniauti policijos pareigūnams, atsisakyti arba vengti vykdyti jų teisėtus reikalavimus.

Kaip teismo posėdžio metu nurodė apklaustas liudytojas R. S., jis pareiškėjui niekuo negrasino, tik pasakė, į kurią kamerą šis bus uždarytas, nurodė, kad nebus galimybės eiti į kiemą pasivaikščioti, kadangi pradėtas kiemo remontas. Liudytojas G. M. nurodė, kad matė, kaip budėtojas R. S. bendrauja su G. K., ir šis demonstratyviai atsigulė ant grindų.

Teismas pažymi, kad būtų panaikinta pareiškėjui nuobauda, pripažinta kaip nepagrįstai paskirta, turėtų būti paneigti nuobaudos paskyrimo pagrindai. Šioje byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai pagrindžia, jog pareiškėjas 2012 m. spalio 31 d. atvykęs į Panevėžio apskrities VPK areštinę nesilaikė vidaus tvarkos taisyklių, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų bei nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams. Tą patvirtina ir Panevėžio apskrities VPK pateikta filmuota vaizdo medžiaga, peržiūrėta teismo posėdžio metu.

Pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja objektyviems byloje surinktiems įrodymams, todėl vertintini kritiškai. Pareiškėjo teiginiai, jog jis nukrito ant grindų dėl policijos pareigūnų veiksmų, t. y. dėl grasinimų, jog jis nebus vedamas pasivaikščioti, bus uždarytas vienas mažoje kameroje, laikomas joje ilgiau nei 8 dienas, nebus leidžiama pasimatyti su tėvais ir vaiku, nebus grąžinamas į Vilniaus pataisos namus, iš išgąsčio, baimės, streso, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Tai, jog pareiškėjas teigia, kad nenorėjo eiti į jam skirtą kamerą Nr. 24, kadangi ji yra per maža, paneigia Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko 2013 m. sausio 7 d. tarnybinis pranešimas „Dėl areštinės kameros ploto“ (b. l. 45), kuriame nurodoma, jog kameros Nr. 24 plotas yra 7,24 kv. m.

Teismo posėdžio metu apklausta Panevėžio apskrities VPK Areštinės ir konvojaus skyriaus bendruomenės slaugytoja L. Z. nurodė, kad 2012 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo atvestas į areštinės medicinos punktą. G. K. teigė, kad jam yra sutrenkta galva, pykina, kad buvo nualpęs, spaudžia širdį. Apžiūrėjus pareiškėją nebuvo nustatyta jokių sužeidimų galvoje, nesimatė jokių sutrenkimo, juolab nualpimo požymių. Pasiūlius pamatuoti kraujo spaudimą pareiškėjas atsisakė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skirtumų tarp pareigūnų tarnybinių pranešimų ir jų paaiškinimų teismo posėdžio metu nenustatyta, pareigūnai nėra susiję su pareiškėju jokiais ryšiais, byloje nėra duomenų, rodančių, kad jie siektų pakenkti pareiškėjui. Todėl nėra kliūčių remtis jų pateiktais paaiškinimais, abejoti pareigūnų parodymais ir daryti išvadą, jog G. K. tyčia, nenorėdamas eiti į jam paskirtą kamerą Nr. 24 ir atsiguldamas ant grindų bei atsisakydamas atsikelti, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų ir nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, tuo pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 9.1, 9.3, 10.1 punktų, Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, 8.1, 8.3, 9.1 punktų reikalavimus. Pareigūnai, atsižvelgdami į susidariusią situaciją bei vadovaudamiesi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 165.2 punktu, kuris numato, kad policijos areštinės apsaugą užtikrinantis policijos pareigūnas turi teisę naudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones užtikrindamas policijos areštinės apsaugą užtikrinančio policijos pareigūno teisėto reikalavimo įvykdymą, kai policijos areštinėje laikomas asmuo vengia jį vykdyti, pakėlė pareiškėją ir nunešė į jam paskirtą kamerą. Atsižvelgiant į tai, kad nuobauda pareiškėjui buvo skirta įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, ji skirta kompetentingo asmens, nepraleidus nuobaudos skyrimo terminų, todėl pripažintina, kad pareiškėjo skundžiamas Panevėžio apskrities VPK 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 50-IL-1514 „Dėl nuobaudos skyrimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

Antras pareiškėjo reikalavimas – prašymas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos, kurią patyrė dėl neteisėto laikymo žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis orumą, kankinančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodo, kad Panevėžio apskrities VPK areštinės gyvenamosios patalpos įrengtos rūsyje neteisėtai, neturint leidimo jas naudoti žmonių apgyvendinimui, į jas nepatenka reikiama psichikai, sveikatai natūrali šviesa. Būnant areštinėje pažeidžiamos nuteistųjų teisės, t. y. nesuteikiamas 1 valandos pasivaikščiojimas kieme, neveikia pasimatymų kambariai, nėra įkurta darbo vietų nuteistiesiems, nėra radijo, nevykdomos jokios socialinės reabilitacijos programos, suvaržomos religinės apeigos, nėra dvasininkų, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, nesvarstomas lygtinis paleidimas pagal Bausmių vykdymo kodekso 157 ir 164 straipsnius, nevykdoma nuteistojo bausmė pagal Bausmių vykdymo kodeksą, nesuteikiama teisė skambinti taksofonu, laikoma nežmoniškomis sąlygomis, žiauriai elgiantis, žalojant, kankinant, žudant. Taip pat pareiškėjas teigia, jog jo laikymas Panevėžio apskrities VPK areštinėje yra neteisėtas, kadangi jam paskirta laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma pataisos namuose, o ne areštinėje. Nuteistasis į tardymo izoliatorių gali būti pristatomas ne ilgiau kaip 15 parų, o, kaip nurodo pareiškėjas, jis iš Vilniaus pataisos namų buvo išvežtas 2012 m. spalio 5 d., negrąžintas 27 paras.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas į Panevėžio apskrities VPK areštinę buvo pristatytas vykdant teismo nutartį, o kaip nustatyta ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas teismas netirs Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-165-279/2012, tuo pačiu ir jos vykdymo – t. y. pareiškėjo laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinėje teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad būnant areštinėje jam nėra suteikiamos laisvės ir teisės, kurias numato Bausmių vykdymo kodeksas, kad su juo elgiamasi žiauriai, žeminamas jo orumas, yra įžeidinėjamas, kankinamas, žudomas. Kaip nustatyta iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės 2-osios dalies kamerose. Šioje areštinės dalyje 2005 m. balandžio 8 d. buvo baigtas kapitalinis remontas ir ji pradėta eksploatuoti. 2011 m. gegužės 9 d. Panevėžio visuomenės sveikatos centras atliko Panevėžio apskrities VPK areštinės operatyviąją kontrolę ir surašė patikrinimo aktą Nr. H5-198, iš kurio matyti, kad areštinės 2-oje dalyje pažeidimų dėl nepakankamo apšvietimo nenustatyta, kiekvienam areštinėje laikomam asmeniui tenka ne mažiau 5 kv. m. gyvenamojo ploto, areštinėje esantys pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka keliamus reikalavimus, numatytus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m.liepos 10 d. įsakyme „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“. Pareiškėjo buvimo laikotarpiu (2012 m. spalio 31 d. – 2012 m. lapkričio 12 d.) pasivaikščiojimo kiemai buvo remontuojami, todėl tai laikytina objektyvia, nuo atsakovo valios nepriklausiusia aplinkybe, dėl kurios minėtu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, mažo kameros ploto, netinkamo apšvietimo yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad Panevėžio apygardos prokuratūra 2013 m. vasario 7 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, išnagrinėjusi G. K. skundą, nustatė, kad pareiškėjo teiginiai apie tariamai netinkamas kalinamųjų laikymo sąlygas Panevėžio apskrities VPK areštinėje yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Panevėžio apskrities VPK areštinė nėra įkalinimo įstaiga. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklą reglamentuoja Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Taisyklėse nenumatyta kurti darbo vietas nuteistiesiems, vykdyti socialinės reabilitacijos programas, organizuoti religinius užsiėmimus, svarstyti ten laikomo asmens lygtinį paleidimą. Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama.

Objektyviai ir visapusiškai įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl to, kad Panevėžio apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, su juo elgiamasi žiauriai, žeminant jo orumą, įžeidinėjamas, kankinamas, žudomas. Taip pat byloje nenustatyta jokių neteisėtų Panevėžio VPK areštinės pareigūnų veiksmų ar neveikimo, todėl pareiškėjo reikalavimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos, atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 4–6) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismo sprendimas neteisėtas, nes teisėjai pašalino pareiškėją iš teismo posėdžių salės tuo metu, kai jis uždavinėjo klausimus liudytojams. Pašalinus iš salės, jis negalėjo toliau teikti paaiškinimų, įrodymų. Be to, jo užduodamų klausimų trukmė buvo ribojama, pareiškėjas buvo pertraukiamas. Tuo pažeisti ABTĮ reikalavimai ir pareiškėjo teisės.

2. Nutartis dėl G. K. pašalinimo iš teismo posėdžio salės jam nebuvo įteikta, o posėdžio garso įrašo jis taip pat negavo perklausyti, todėl taip buvo suvaržyta teisė gintis ir apskųsti teismo sprendimą.

3. Skundo dalies dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos teismas neišnagrinėjo, neatsižvelgė į tai, kad teismo nutartimi pareiškėjas turėjo tik būti pristatytas į teismą (susipažinti su bylos medžiaga, į teismo posėdį), tačiau ne patalpintas į areštinę. Tai esminis pažeidimas.

Atsakovas Panevėžio apskrities VPK ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities VPK, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 16–17) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą atsakovai grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su skundu bei patikslintais skundais (I t., b. l. 2–3, 13–18, 90–95), kuriais prašė: panaikinti Panevėžio apskrities VPK 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą Nr. 50-IL-1514 „Dėl nuobaudos skyrimo“ bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Minėtu 2013 m. spalio 2 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo G. K. skundą bei patikslintus skundus kaip nepagrįstus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, įvertinus visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, nuobauda pareiškėjui buvo skirta pagrįstai, kompetentingo asmens, nepraleidus nuobaudos skyrimo terminų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Panevėžio apskrities VPK 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 50-IL-1514 „Dėl nuobaudos skyrimo“. Šioje dalyje, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar šioje dalyje naikinti ginčijamą sprendimą, be to, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šioje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir su apeliaciniu skundu skundžiamo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo dalimi, kuria konstatuota, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl to, kad Panevėžio apskrities VPK areštinėje jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, su juo elgiamasi žiauriai, žeminant jo orumą, jis buvo įžeidinėjamas, kankinamas ir žudomas. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo teiginiai dėl mažo kameros ploto, netinkamo apšvietimo yra nepagrįsti. Kita vertus, kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog G. K. buvimo Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikotarpiu (2012 m. spalio 31 d. – 2012 m. lapkričio 12 d.), jo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore suvaržymas (nes buvo remontuojami pasivaikščiojimo kiemai), laikytina objektyvia, nuo atsakovo valios nepriklausiusia aplinkybe.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (nagrinėjamai bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimo vykdymo įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia teisė numatyta ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje, taip pat ir Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, 6.11 punkte.

Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisės į vienos valandos per dieną trukmės pasivaikščiojimą gryname ore jo buvimo Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikotarpiu suvaržymas laikytinas valstybės valdžios institucijų neteisėtu aktu Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, todėl šiuo aspektu visgi turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl tokiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. Aplinkybė, jog pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo remontuojami, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems ir/ar kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013).

Tai, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Atsižvelgiant į pareiškėjo subjektinės teisės – teisės į kasdieninius pasivaikščiojimus gryname ore – pažeidimo mąstą, šio pažeidimo trukmę (13 parų), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 200 litų. Teismas, tenkindamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė ir į tai, jog G. K. 2012 m. lapkričio 2, 5 ir 6 dienomis buvo konvojuojamas į Panevėžio apygardos administracinį teismą susipažinti su bylos duomenimis, teismo posėdžio garso įrašu, taip pat į teismo posėdį, todėl jam neteko visas trylika parų praleisti uždaroje patalpoje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktą medžiagą ir susipažinusi su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdžio garso įrašu, atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais apeliantas teigia, jog pašalinus jį iš teismo posėdžio salės buvo pažeisti Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimai bei sutrukdyta jam teikti įrodymus, paaiškinimus, ginti save teismo posėdžio metu. Pareiškėjas G. K. iš teismo posėdžių salės buvo pašalintas motyvuota Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (I t., b. l. 178), prieš tai tris kartus įspėtas už netinkamą elgesį. Prieš pašalinimą pareiškėjas susipažino su nagrinėjamos bylos medžiaga ir teismui išdėstė savo poziciją nagrinėjamu klausimu.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą, pakeičia – priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 200 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. K. skundą ir patikslintus skundus tenkinti iš dalies.

Priteisti G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 (du šimtus) litų neturtinės žalos atlyginimui.

Kitoje dalyje pareiškėjo G. K. skundą ir patikslintus skundus atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė