A-575-1124-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1124/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00758-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 97 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki 2011 m. spalio 20 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. vasario 15 d. buvo laikomas Kauno TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi apie 12 kv. m ploto kamerose buvo laikomas dar su 2–5 asmenimis, be to, kamerose sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio, kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų. Pareiškėjas teigė, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, jam trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolat kildavo konfliktai ir ginčai. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl minėtų laikymo sąlygų ne kartą žodžiu skundėsi Kauno TI administracijai ir prašė iškviesti psichologą ar psichiatrą, tačiau jo žodiniai skundai ir prašymai nebuvo registruojami bei į juos niekas nereagavo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis ir dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija, jis nuolatos galvodavo apie savižudybę, prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko normalus, visavertis gyvenimas, pablogėjo jo sveikata, jis pasidarė uždaras, nebemoka normaliai bendrauti su aplinkiniais, prarado pasitikėjimą savimi.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. vasario 14 d. iš viso buvo laikomas 739 paras, iš kurių pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkto nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo laikomas tik 101 parą. Taip pat paaiškino, kad Kauno TI kameros yra įrengtos pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), tai patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro atliekami patikrinimai. Kartu atkreipė dėmesį, kad švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys, o pasišildyti vandenį asmenys gali savo virduliais ar vandens šildytuvais. Kauno TI teigė, kad nagrinėjamu atveju kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, jog jis ne kartą žodžiu skundėsi įstaigos administracijai dėl jo laikymo sąlygų, tačiau niekas į tai nereagavo, kadangi tokiu atveju pareiškėjas galėjo pateikti skundą raštu, bet to nepadarė. Atsižvelgęs į tai, Kauno TI manė, kad pareiškėjo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu (b. l. 70–73) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. vasario 14 d. Kauno TI iš viso buvo laikomas 739 paras, iš kurių 101 parą jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad 101 parą kalėdamas perpildytose Kauno TI kamerose pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5 bei 8 straipsnių nuostatos, todėl teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad perpildytose kamerose trūksta oro, nėra galimybės judėti, o sienos ir lubos pažeistos pelėsio, teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai kamerose ir kokiu konkrečiu laikotarpiu buvo nurodytos gyvenimo sąlygos, visiškai nepagrindė ir papildomai neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), išskyrus tas, kurios pasireiškė pareiškėjui būnant per mažose kamerose, nenurodė priežastinio ryšio tarp galimų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl šiuos pareiškėjo argumentus laikė susijusiais su jo patirtais nepatogumais dėl perpildytų kamerų. Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į medikus dėl sveikatos sutrikimų, kad pareiškėjo sveikatos būklė būtų pablogėjusi dėl atsakovo veiksmų, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę ir mastą, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 1 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas T. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78–80), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį dėl 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priteisti jam 97 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. Teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai žalą priteisė tik už 101 pareiškėjo Kauno TI praleistą parą, taip pat nepagrįstai vienam asmeniui tenkantį kameros plotą vertino neatsižvelgdamas į kameros baldų užimamą plotą. Kartu pažymi, kad kamerose Nr. 338, 342, 343, 346 ir 349 visiškai nėra natūralaus apšvietimo, nes langai yra tamsinti, be to, jie neatsidaro, todėl nėra galimybės išvėdinti patalpas. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad kamerose vandenį pasišildyti gali tik tie asmenys, kurie turi savo virdulius ar vandens šildytuvus. Kartu atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsireikalavo ir neįvertino pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, kurioje esantys įrašai įrodytų, jog pareiškėjas dėl patirto streso ir nepatogumų bei išgyvenimų ne kartą kreipėsi į medikus ir su rašytiniais prašymais kreipėsi dėl susitikimo su Kauno TI direktoriumi bei kitais darbuotojais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir sudaryti galimybę jam dalyvauti teismo posėdyje bei atsakyti į galimai kilsiančius klausimus ir palaikyti savo skundą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 85–86) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą nepakeistą. Kauno TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Pažymi, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turinčio tekti ploto normą numato Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, tačiau šiame įsakyme nenurodyta, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą reikia neįskaičiuoti kameros baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Be to, atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į kameras turi būti tiekimas šiltas vanduo, o kamerose laikomi asmenys indus plauna naudodami jiems šiam tikslui išduotas priemones, kurios išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, kad kamerose Nr. 338, 342, 343, 346 ir 349 visiškai nėra natūralaus apšvietimo, nes langai yra tamsinti, be to, jie neatsidaro, todėl nėra galimybės išvėdinti patalpas, Kauno TI pabrėžia, jog pareiškėjas šių argumentų savo skunde pirmosios instancijos teismui nėra nurodęs, todėl ši apeliacinio skundo dalis apeliacine tvarka nesvarstytina. Kauno TI, papildomai pateikdamas pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, akcentuoja, kad joje yra tik 2011 m. lapkričio 28 d. įrašas, jog pareiškėjas nervinasi dėl suėmimo, bei 2012 m. vasario 24 d. ir 2012 m. spalio 22 d. įrašai dėl pareiškėjo ligų, nesusijusių su jo laikymo sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir sudaryti galimybę jam dalyvauti teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja būtinybe žodinio bylos nagrinėjimo metu palaikyti savo skundą ir atsakyti į galimai kilsiančius klausimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, tačiau pats prašė jo skundą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 7) ir į bylos nagrinėjimą neatvyko (b. l. 22), nors buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki 2011 m. spalio 20 d. ir nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2012 m. vasario 15 d. Kauno TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ir egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nelaikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vienam asmeniui tenkantį kameros plotą vertino neatsižvelgdamas į kameros baldų užimamą plotą bei žalą priteisė tik už 101 pareiškėjo Kauno TI praleistą dieną.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš teismui pateiktos Kauno TI 2014 m. gruodžio 1 d. pažymos Nr. 11-0351 apie pareiškėjo laikymo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 406,5 parų, iš kurių 121,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo apie 2,52 kv. m iki apie 3,13 kv. m.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Todėl, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog perpildytose kamerose jis neturėjo galimybės judėti ir pasimankštinti, jam trūko oro, kamavo galvos skausmai bei svaigimas, nuolat kildavo konfliktai ir ginčai, yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimu, todėl vertintinos kaip minėto pažeidimo dalis. Pabrėžtina, jog tokios praktikos panašaus pobūdžio bylose nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013 ir kt.).

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punktas numato, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema.

Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl nebuvo galimybės išsiplauti indus ir teko nuolat valgyti iš riebaluotų indų, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas priemonės indams plauti į kameras išduodamos pagal jų vartojimo instrukcijose nurodytas normas, o byloje nėra duomenų, kad tokios priemonės pareiškėjui nebuvo išduotos, šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats pareiškėjas.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio, teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu Kauno TI kamerų atitikimas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams buvo tikrintas 9 kartus, bet kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimai nebuvo nustatyti, išskyrus kameroje Nr. 320 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 14 d. patikrinimų metu nustatytą Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimą, kadangi šioje kameroje langas buvo įrengtas iš neskaidraus stiklo ir trūko natūralios apšvietos (b. l. 26, 33–67).

Tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas tik laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. (b. l. 13, 16–17), be to, savo skundo pirmosios instancijos teismui negrindė aplinkybe, jog kamerose trūko natūralios ir dirbtinės apšvietos. Tuo tarpu ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į kalinimą tinkamo ploto kamerose, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 97 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 87–95), nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Nors pareiškėjui 2011 m. lapkričio 28 d. pirminės gydytojų apžiūros metu buvo nustatytas adaptacijos sutrikimas (depresija), pabrėžtina, kad pats pareiškėjas psichiatrui nurodė, jog nervinasi dėl suėmimo, t. y. iš esmės nesiskundė dėl jo laikymo sąlygų.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 97 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 500 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui T. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys