A-905-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-905-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00068-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 16–25) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2013 m. gruodžio 10 d. administracinį aktą Nr. (1.23)7R-8613 bei įpareigoti Ministeriją iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundą bei atlikti minėtame skunde reikalautus veiksmus.

Nors pareiškėjas skunde nurodė 2013 m. gruodžio 10 d. administracinį aktą Nr. (1.23)7R-8619, tačiau tai laikyta rašymo apsirikimu, kadangi iš skundo priedų ir turinio nustatyta, jog prašoma panaikinti būtent Ministerijos 2013 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. (1.23)7R-8613.

Pasak pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus viešojo administravimo srityje. Pažymėjo, kad tokiu būdu Ministerija nepagrįstai ir neteisėtai trukdo atskleisti nusikalstamų, antikonstitucinių grupuočių/asmenų Kauno apylinkės teisme, Kauno apygardos teisme, Kauno apygardos prokuratūroje veiksmus, neigia teismo psichiatrinės ekspertizės tam tikriems asmenims būtinumą bei rusų okupantų genocidą Lietuvoje, dengia sunkų ruso S. L. (S. L.) organizuotos nusikalstamos grupuotės nusikaltimą ir pan. Pabrėžė, kad atsakovo atsisakymas atlikti reikalautus veiksmus pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus įvairiose baudžiamosiose, administracinėse, pareiškėjui sufabrikuotose administracinio teisės pažeidimo bylose. Pareiškėjo nuomone, Ministerija į jo skundą atsakė ne tokiu būdu, kokiu pateiktas prašymas, be to, atsakymas neparengtas atsižvelgiant į prašymo turinį, neatsakyta į kiekvieną prašymo punktą atskirai ir konkrečiai, vadovaujantis protingumo, tikslumo ir objektyvumo principais, nenurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

Atsakovas Ministerija atsiliepime (b. l. 47–48) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde dėstomos faktinės aplinkybės neaiškios, nekonkrečios, neaišku, kokie reikalavimai keliami atsakovui, todėl Ministerija negali tinkamai atsikirsti į pareiškėjo skunde dėstomus argumentus. Be to, pareiškėjo skunde dėstomos faktinės aplinkybės niekaip nesusijusios su Ministerijos vykdoma veikla, ar priimtais administraciniais aktais. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nurodo teismo, prokuratūros, advokato neteisėtus procesinius veiksmus baudžiamajame procese ir kt., tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 81-84) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Ministerijoje 2013 m. lapkričio 11 d. buvo gautas pareiškėjo V. J. 2013 m. lapkričio 9 d. skundas (b. l. 53–72). Skundu pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą Kauno apygardos teismo ir šio teismo teisėjo E. G. veiksmais baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1493-317/2013 pagal pareiškėjo skundą dėl Kauno apylinkės teismo teisėjos B. D. veiksmų paskiriant pareiškėjui psichiatrinę ekspertizę. Anot pareiškėjo, jis ir jo atstovė nebuvo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką, tačiau teismas išnagrinėjo bylą Nr. 1S-1493-317/2013 jiems nedalyvaujant. Nesutikdamas su tokiais Kauno apygardos teismo teisėjo veiksmais, pareiškėjas Ministerijai pateikė 53 prašymus, susijusius su minėta situacija. Minėtais prašymais pareiškėjas iš esmės prašė atsakovo, jog šis imtųsi įvairių veiksmų, susijusių su Kauno apygardos teismu, šio teismo teisėjais (prašymai Nr. 1, 3, 6, 8, 11–17, 19, 21, 23, 24, 28, 32, 41, 45), pateiktų išaiškinimus dėl galimybės atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje (prašymas Nr. 2), pateiktų įstatymus ir kitus teisės aktus pareiškėjo nurodomais klausimais (prašymai Nr. 4, 5, 7), į teismo posėdį atsiųsti stebėtojus (prašymas Nr. 9), iškeltų drausmės bylas teisėjams (prašymai Nr. 10, 33), ištirtų teismo posėdžių garso įrašus ir inicijuotų pataisas, susijusias su teismo posėdžių garso ir vaizdo įrašymu (prašymai Nr. 18, 20, 29–31), kreiptųsi į įvairias institucijas su tam tikrais nurodymais, rekomendacijomis (prašymai Nr. 22, 28, 40, 42–44, 48, 50), imtųsi tam tikrų veiksmų dėl ekspertizių bei ekspertų (prašymai Nr. 25, 27), kreiptųsi į prokurorus su rekomendacijomis bei į Lietuvos Respublikos Prezidentę su patarimu atleisti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (prašymai Nr. 26, 39), inicijuotų įvairias įstatymų pataisas (prašymai Nr. 36–38, 46, 47).

Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundą, skundžiamame 2013 gruodžio 10 d. rašte Nr. (1.23)7R-8613 (b. l. 50–52) nurodė, jog neturi įgaliojimų vertinti valstybės institucijų veiksmų ar atstovauti ir ginti fizinius asmenis teismuose bei siųsti stebėtojus į teismą, be to, Ministerija negali pateikti prašomų dokumentų ar jų vertimų, kadangi šių dokumentų neturi ir neatlieka vertimo paslaugų. Atsakovas taip pat informavo, jog neturi įgaliojimų vertinti kitų ministerijų, valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmų ar duoti joms privalomų nurodymų.

Pabrėžė, kad teisminės valdžios nepriklausomumą ir savarankiškumą patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnis, kuris draudžia tiek Ministerijai, tiek kitoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams kištis į teisėjų ir teismų veiklą, todėl teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams.

Kadangi niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo, todėl atsakovas nurodė, jog negali vertinti teisėjų veiksmų ir aiškinti priimtų teismų sprendimų ar nutarčių, nes tai galėtų būti vertintina kaip kišimasis į teismo veiklą. Taip pat pažymėjo, žemesnės instancijos teismų sprendimų kontrolę vykdo aukštesnės instancijos teismai. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus taip pat nurodė drausminės atsakomybės skyrimo teisėjui tvarką bei išaiškino, jog pareiškėjas turi teisę pateikti motyvuotą teikimą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo.

Ministerija skundžiamame rašte taip pat nurodė, kad prašomi teisės aktai buvo skelbiami viešai, taigi su šiais teisės aktais pareiškėjas gali susipažinti internete ar viešosiose bibliotekose, todėl prašomų teisės aktų kopijų Ministerija nepateiks. Be to, pareiškėjas informuotas, kad atsakovas nėra įgaliotas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, skirti ekspertizių, o su baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindais ir tvarka pareiškėjas gali susipažinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso XI dalyje. Ministerija skundžiamame rašte pateikė ir savo poziciją dėl teismo posėdžių garso bei vaizdo įrašų, protokolų surašymo bei nurodė, jog nemano, kad yra reikalinga keisti esamą reglamentavimą.

Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, todėl kitiems asmenims, tarp jų ir atsakovui, draudžiama duoti prokuratūrai įstatyme nenustatytų pavedimų ar įpareigojimų arba kitaip kištis į prokurorų veiklą ir bet koks Ministerijos ar kitų institucijų mėginimas paveikti prokurorą galėtų būti palaikytas kišimusi į prokuroro veiklą ir galėtų užtraukti atsakomybę pagal galiojančius teisės aktus, tačiau pareiškėjui išaiškinta prokuroro veiksmų apskundimo tvarka.

Dėl pareiškėjo prašomų įstatymų pataisų inicijavimo pareiškėjui pasiūlyta sukonkretinti savo siūlymus ir asmeniškai juos pateikti kompetentingoms institucijoms, pavyzdžiui peticijų komisijai.

Teismo manymu, pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundas, atsižvelgiant į jame pateiktus argumentus, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir jis, reikšdamas reikalavimus Ministerijai, tokiu būdu iš esmės prašo jas ginti, vertintinas kaip skundas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 15 dalies prasme, t. y. asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Pažymėta, kad pareiškėjas savo 2013 m. lapkričio 9 d. skunde yra išskyręs skundo pagrindą ir dalyką. Skundo pagrindas yra aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (skundo dalyką). Teismo vertinimu, tiek iš pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundo pagrindo, tiek ir iš šio skundo pavadinimo („teisė į dalyvavimą teismo posėdy KAT – G.“) matyti, kad pareiškėjas į Ministeriją iš esmės kreipėsi dėl Kauno apygardos teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1S-1493-317/2013 ir šią bylą nagrinėjančio teisėjo veiksmų. Pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnis draudžia daryti poveikį teisėjui. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, Ministerija teisingai pažymėjo, kad negali daryti poveikio teisėjams bei teismui, t. y. atsakė į pareiškėjo prašymus Nr. 1, 3, 6, 8, 11–17, 19, 21, 23, 24, 28, 32, 41, 45.

Teismo nuomone, Ministerija pagrįstai atsisakė tenkinti ir pareiškėjo skundo prašymus Nr. 22, 28, 40, 42–44, 48, 50, 26, 39 ir tokiu būdu kištis į prokuratūros ir kitų institucijų veiklą. Kaip nustatyta iš skundžiamo rašto pareiškėjui taip pat buvo pateiktas išaiškinimas dėl galimybės atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje (prašymas Nr. 2), atsakyta į reikalavimą dėl stebėtojų dalyvavimo teismo posėdyje (prašymas Nr. 9), ekspertizių ir ekspertų skyrimo (prašymai Nr. 25, 27). Ministerija taip pat paaiškino pareiškėjui dėl galimybės iškelti drausmės bylas teisėjams bei inicijuoti įstatymų pataisas, t. y. atsakė į prašymus Nr. 36–38, 46, 47, 10, 33. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo atsakyta ir į prašymus Nr. 18, 20, 29–31, kadangi atsakovas pateikė poziciją dėl teismo posėdžių garso, vaizdo įrašymo, protokolų surašymo reglamentavimo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą institucija gali atsisakyti teikti informaciją, jei ji jau buvo viešai paskelbta, todėl Ministerija pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui viešai paskelbtus teisės aktus (prašymai Nr. 4, 5, 7), juolab, kad pareiškėjas net tiksliai jų neįvardino.

Teismo vertinimu, Ministerija 2013 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (1.23)7R-8613 tinkamai atsakė į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundą. Atsakovas pagal savo kompetenciją ir įgaliojimus, kurie įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai), pakankamai išsamiai ir argumentuotai atsakė į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundą, pagrindė savo atsakymus teisės aktų nuostatomis, o tai, kad nebuvo atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skundo prašymą atskirai, nelaikyta pažeidimu, kai iš skundžiamo rašto turinio galima spręsti, jog visi pareiškėjui aktualūs klausimai pastarajame buvo aptarti. Teismo vertinimu, skundžiamas raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, o pareiškėjas savo skunde teismui nenurodo jokių kitų argumentų dėl skundžiamo Ministerijos rašto neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog Ministerijos 2013 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. (1.23)7R-8613 naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas mano, kad teismas nepakankamai motyvavo sprendimą, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo prašymo reikalavimo. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo prašymai Ministerijai Nr. 1, 3, 6, 8, 11–17, 19, 21, 23, 24, 28, 32, 41, 45 yra skirti neteisėto poveikio teisėjui darymui, tuo paneigiant Ministerijos Nuostatų 7-9 punktuose įtvirtintus Ministerijos tikslus ir funkcijas bei teises. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad Ministerija atsakė į pareiškėjo prašymo reikalavimus Nr. 10, 33, 36-38, 46-47, 18, 20, 29-31. Pažymi, kad pareiškėjas prašė ne bet kaip į juos atsakyti, o atlikti prašyme reikalautus veiksmus. Teismas nepagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas įvardintų Ministerijos rengiamus teisės aktų projektus, kurių dar nėra. Pareiškėjas nelogiška ir deklaratyvia laiko teismo išvadą, kad atsakovas vadovavosi Nuostatais. Teismas nepagrįstai pareiškėjui taikė Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą, netinkami taikė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą. Teismas netinkamai vertino skundo duomenis, galinčius turėti reikšmės pareiškėjo diskriminacijai dėl jo politinių įsitikinimų bei žmogaus teisių pažeidimui.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo teismui terminą, įtvirtintą ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo ginčijamą Ministerijos 2013 m. gruodžio 10 d. administracinį aktą Nr. (1.23)7R-8613 teisėtu. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų atsakovas nurodė nepasisakysiantis, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su Ministerijos kompetencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas apeliaciniu skundu kvestionuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 10 d. administraciniu aktu Nr. (1.23)7R-8613 tinkamai atsakė į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 9 d. skundą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su padarytomis išvadomis jų nekartoja, o tik jas papildo atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad administracinių teismų kompetenciją apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pareiškėjo kreipimasis į viešojo administravimo instituciją – Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją prašant pateikti informaciją (duomenis), apginti jo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, laikytinas prašymu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalies prasme.

Asmenų prašymai viešojo administravimo institucijoje nagrinėjami remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), kurių 41.2 punktas numato, kad į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos pareiškėjas iš esmės skundžia Kauno miesto apylinkės ir apygardos teismų teisėjų veiksmus, kreipėsi į atsakovą su prašymu imtis įvairių veiksmų, susijusių su šių teismų teisėjais (prašymai Nr. 1, 3, 6, 8, 11–17, 19, 21, 23, 24, 28, 32, 41, 45), pateikti išaiškinimus dėl galimybės atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje (prašymas Nr. 2), pateikti įstatymus ir kitus teisės aktus pareiškėjo nurodomais klausimais (prašymai Nr. 4, 5, 7), į teismo posėdį atsiųsti stebėtojus (prašymas Nr. 9), iškelti drausmės bylas teisėjams (prašymai Nr. 10, 33), ištirti teismo posėdžių garso įrašus ir inicijuotų pataisas, susijusias su teismo posėdžių garso ir vaizdo įrašymu (prašymai Nr. 18, 20, 29–31), kreiptis į įvairias institucijas su tam tikrais nurodymais, rekomendacijomis (prašymai Nr. 22, 28, 40, 42–44, 48, 50), imtis tam tikrų veiksmų dėl ekspertizių bei ekspertų (prašymai Nr. 25, 27), kreiptis į prokurorus su rekomendacijomis bei į Lietuvos Respublikos Prezidentę su patarimu atleisti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (prašymai Nr. 26, 39), inicijuoti įvairias įstatymų, kurie apgintų pareiškėjo teises, pataisas (prašymai Nr. 36–38, 46, 47).

Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms, kad Ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjo skundą pagal savo kompetenciją ir įgaliojimus, numatytus Ministerijos Nuostatuose bei pakankamai išsamiai ir argumentuotai atsakė į skunde išdėstytus reikalavimus.

Pareiškėjo argumentas, kad jis prašė ne bet kaip atsakyti į jo skundą, o atlikti prašyme reikalautus veiksmus, yra atmestinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Ministerijos Nuostatuose numatytų funkcijų, kompetencijos įgyvendinimas nėra susijęs nagrinėjamu atveju su pareiškėjo konkrečių teisių įgyvendinimu ar konkrečių teisių pažeidimu, todėl Ministerija neturėjo ir neprivalėjo priimti jokių administracinių sprendimų. Atsakovas tinkamai, vadovaudamasis VAĮ numatytu reglamentavimu bei Ministerijos Nuostatais, reaguodamas į gautą pareiškėjo skundą, jį išsamiai išnagrinėjo, atsakė į visus pareiškėjo klausimus, suteikė visą turimą informaciją bei nurodė, kur galima ieškoti kitos prašomos informacijos, išaiškino į kokias institucijas pareiškėjas gali kreiptis norėdamas apginti galimai pažeistas jo teises ir teisėtus interesus ir kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjas gali ginti galimai pažeistas savo teises ir teisėtus interesus.

Nors pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neprašo daryti jokio poveikio teisėjams, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jis prašo atlikti eilę veiksmų, susijusių su jo bylų išnagrinėjimu, teisėjų įdarbinimu ir pan. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tiek atsakovas savo atsakyme į pareiškėjo skundą, tiek pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Teismų įstatymo 46 straipsnio nuostatas dėl draudimo daryti poveikį teisėjams. Teisėjų kolegija vertina, kad skundžiamas atsakovo 2013 m. gruodžio 10 d. administracinis aktas Nr. (1.23)7R-8613 atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo sprendimą, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo reikalavimo. Kolegija pažymi, kad dėl motyvų pakankamumo byloje visų pirma sprendžiama vertinant, ar yra atsakyta į esminius pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiami jo skundo reikalavimai. Kai pareiškėjo skunde yra nurodomos perteklinės aplinkybės ir argumentai, kurie nesietini su administracinėje byloje nagrinėtinais reikalavimais, ir neturi įtakos priimant galutinį sprendimą, detalių motyvų dėl tokių argumentų nebuvimas teismo sprendime negali būti laikomas teismo sprendimo trūkumu. Priešingai, bylos ribų nepagrįstas išplėtimas, aplinkybių, nesusijusių su konkrečioje byloje gintinomis asmens teisėmis nagrinėjimas, prieštarautų proceso operatyvumo principui (Teismų įstatymo 5 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė