AS-552-1054-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-1054/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03576-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 1D-4651(11); priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 167,70 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį 8 553,37 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjai nustatė terminą iki 2014 m. rugpjūčio 7 d. pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus, kadangi paduotas skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau − ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas pareiškėjos D. R. patikslintas skundas, kuriuo prašoma: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties; 2) panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 1D-4609 (11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį 8 553,37 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Prašymą atnaujinti terminą pareiškėja grindė tuo, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, taip pat tuo, jog teisinė situacija šioje srityje yra neaiški.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti D. R. skundą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi, siekdama prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, vadovavosi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punktu, atsižvelgė į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 18 d. pažymą apie 2010-2014 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-3160 ir darė išvadą, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas – 2010 m. balandžio mėnesį. Pareiškėja skundą teismui išsiuntė paštu 2014 m. liepos 22 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismo vertinimu, pareiškėja nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidi, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Teismas pažymėjo, kad į teismą su skundu D. R. kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; praėjus aštuoniems mėnesiams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjai nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo ginti savo teises ir nepriklausė nuo jos pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos argumentai, jog termino praleidimui įtakos turėjo ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra pateisinami. Įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jos teigimu, ji praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis priežastimis. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos prašymas dėl specialaus 3 metų termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintinas.

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir konstatavo, kad, netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti ir pareiškėjos prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., priteisimo, todėl šį skundo reikalavimą atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl atsisakius priimti pastarąjį, atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą.

III. Pareiškėja D. R. atskiruoju skundu prašo jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti ir terminą atnaujinti.

Pareiškėja pažymi, kad teismas nevertino jos skunde nurodytų aplinkybių, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Pareiškėja nurodo, kad teisės aktuose nėra aiškiai ir nedviprasmiškai numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pareiškėja pabrėžia, kad ilgą laiką ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl ko pareiškėjos kaip valstybinės pensijos gavėjos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo žymiai apsunkintas. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėja daro išvadą, kad ji nesikreipė laiku į teismą dėl objektyvių priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja D. R. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį, kuria nepatenkintas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti bei atsisakyta priimti skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. atmetus pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjai D. R. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – nuo 2010 m. balandžio mėnesio, Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. liepos 22 d., taigi praleidusi minėtą 3 metų terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014).

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos argumentais, kuriais ji grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėja turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinusi, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas tenkina pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS662-809/2014, Nr. AS756-836/2014, Nr. AS756-885/2014), ir atnaujinęs jai kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjos D. R. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas