2K-207-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-207-677/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01345-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nukentėjusiajam V. D. (V. D.),

nuteistajai L. M.,

gynėjai advokatei Marinai Gušauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. nuosprendžio.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu L. M. išteisinta dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). V. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. nuosprendžiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: L. M. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt – 376 Eur) dydžio bauda. Iš L. M. V. D. priteista 4284,03 Lt (1240 Eur) turtinės ir 500 Lt (144 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

L. M. nuteista už tai, kad ji nuo 2011 m. gegužės 29 d. iki 2011 m. birželio 1 d. garaže, esančiame Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo teisę į nukentėjusiesiems sumokėtus pinigus, t. y. užrakino ir neatidavė A. Š. priklausančių įrankių ir daiktų: 300 Lt (86,89 Eur) vertės vamzdžių, 90 Lt (26,07 Eur) vertės gulsčiuko, 50 Lt (14,48 Eur) vertės kūjelio, 3 Lt (0,87 Eur) vertės ruletės; V. D. priklausančių įrankių: 484 Lt (140,18 Eur) vertės betono maišyklės, 1000 Lt (289,62 Eur) vertės perforatoriaus, 120 Lt (34,75 Eur) vertės karučio; P. K. (P. K.) priklausančios 4000 Lt (1158,48 Eur) vertės vibroplokštės; R. V. (R. V.) priklausančių įrankių: 98 Lt (28,38 Eur) vertės dviejų kastuvų, 50 Lt (14,48 Eur) vertės pjūklo, 60 Lt (17,38 Eur) vertės gulsčiuko, nurodydama, kad įrankius grąžins tik tada, kai A. Š., V. D. ir R. V. grąžins jai dalį pinigų, sumokėtų už atliktus darbus. Taip L. M. padarė nukentėjusiesiems A. Š., V. D., R. V. ir P. K. – 6255 Lt (1811,57 Eur) žalos, iš kurios didelės žalos – V. D.

Kasaciniu skundu nuteistosios L. M. gynėja advokatė Marina Gušauskienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde, remiantis 2011 m. rugsėjo 20 d. Europos Komisijos komunikatu Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES baudžiamosios teisės politikos kūrimas. Veiksmingo ES politikos įgyvendinimo užtikrinimas baudžiamosios teisės priemonėmis“, kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-85/2013, 2K-7-388/2007, 2K-191/2012, 2K-255/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais, teigiama, kad baudžiamoji teisinė atsakomybė turėtų būti suprantama kaip kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima.

Sudarytų civilinių sutarčių vykdymas objektyviai pasunkinamas, kai viena iš šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, vengiama vykdyti prievolę; svarbu nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tarp L. M. ir V. D., A. Š. bei R. V. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, iš dalies darbo teisiniai santykiai, kai šalys susitarė dėl tam tikrų darbų atlikimo ir atlygio už padarytą darbą. Žodžiu buvo susitarta dėl darbų pobūdžio ir kainos (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, 1.64 straipsnio 1 dalis).

Sutarties sudarymo faktas ir kaina nepaneigti jokiais byloje surinktais įrodymais. Ginčas kilo, kai V. D., A. Š., R. V. neatliko iki galo prisiimtų įsipareigojimų, tačiau išreikalavo didesnę pinigų sumą iš nuteistosios, nei buvo sutarta. Nukentėjusieji veiksmais, melagingai kaltinant L. M., siekė išsaugoti didesnę, nei sutarta, pinigų sumą. Darant prielaidą, kad L. M. galėjo atlikti kaltinime nurodytus veiksmus, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė nerealizuotą savo tariamą teisę į dalį pinigų, permokėtų už trinkelių klojimą, ir taip padarė didelės žalos, jos veiksmuose galima buvo įžvelgti tik civilinį deliktą (6.253 straipsnio 8 dalis).

Nuteistoji, anot kasatorės, neatliko veiksmų, galėjusių pasunkinti ar eliminuoti galimybę apginti tariamai pažeistą valdymo teisę civiline tvarka. Sąmoningi nuteistosios veiksmai slepiant, naikinant, realizuojant ar kitaip apsunkinant nukentėjusiojo galimybę susigrąžinti tariamai užrakintus garaže jo daiktus nenustatyti. Tai, kad kratų metu daiktai nebuvo surasti, patvirtina gynybos versiją, jog kasatorė nepadarė jai inkriminuojamų veiksmų. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai apie tariamai pasisavintus daiktus yra prieštaringi (A.

Š. ir V. D. teigia, kad L. M. jiems matant nutempė vibroplokštę, sveriančią apie 90 kg, į garažą. Tačiau kaip liudytojas apklaustas A. G., kuris pats vibroplokštę kelis kartus tempė, parodė, jog vienas žmogus jos nepakels; vieni teigė, kad garažą užrakino pati kasatorė, kiti – kad jos vyras). Vien tik daiktų neradimas, anot kasatorės, neatėmė iš nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų teisės civilinio proceso tvarka siekti tariamai padarytos žalos atlyginimo. Žalos atlyginimo galima buvo prašyti ir natūra. Byloje nėra nė vieno tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad nukentėjusiesiems priklausantys daiktai buvo L.

M. garaže; nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ji juos būtų laikiusi ar realizavusi. Nukentėjusieji net nebandė šio konflikto spręsti taikiai, galbūt padarytos žalos išreikalauti civilinio proceso priemonėmis, iš karto kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Perspektyvos kilusį ginčą išspręsti taikiai nevertino ir tyrimą atlikę pareigūnai. Kasatorė mano, kad L. M. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteista nepagrįstai dar ir dėl to, jog Vilniaus apygardos teismo, t. y. teismo, kuris inicijavo L. M. veikos perkvalifikavimą iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį, procesinis sprendimas galėtų būti vertinamas kaip iš esmės baudžiamojo proceso paskirčiai priešingas solidarumo principo pasireiškimas.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad L. M. padarė didelę žalą V. D. Tai padaryta vertinant tik oficialias nukentėjusiojo pajamas, tačiau nevertinant neoficialiai iš trinkelių klojimo gaunamų pajamų, taip pat kitų šeimos narių pajamų. Didelė žala inkriminuota remiantis tuo, kad V. D. turi penkis vaikus ir iš UAB (duomenys neskelbtini) formaliai gauna 900 Lt mėnesio atlyginimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigė, kad L. M. yra V. D. giminaitė, tad jai apie šio turtinę padėtį neva turėjo būti žinoma.

Giminystės ryšiai, kaimynystė nėra ir negali būti didelę žalą pagrindžiantys įrodymai. Be to, liudytojas policijos pareigūnas Č. O. pažymėjo, kad V. D. buvo kelis kartus traukiamas atsakomybėn už kontrabandą, iš kurios taip pat gauna papildomų pajamų. Nebuvo pateikta jokių dokumentų ar kitaip nustatyta apie galbūt pasisavintų daiktų nuosavybės teise priklausymą nukentėjusiajam. Nė vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad būtent nukentėjusiųjų išvardyti ir galbūt pasisavinti daiktai iš tikrųjų priklausė nukentėjusiesiems.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tai, jog nei V. D., nei A. Š., R. V. ar P. K. nepateikė jokių įrodymų, kad minėtų asmenų neva dingę daiktai apskritai egzistavo ir buvo naudojami klojant trinkeles. Net tariamai netekę savo darbo įrankių minėti asmenys toliau teikė statybų, vidaus ir išorės apdailos paslaugas kitiems kaimo gyventojams. Nežinant, kokie konkretūs daiktai priklausė nukentėjusiesiems, jų realios kainos, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie padarytą didelę žalą. Tai, kad nukentėjusysis V.

D. civilinį ieškinį apklausos kaip nukentėjusiojo metu nurodė reikšiąs po ikiteisminio tyrimo pabaigimo, rodo, kad jokios žalos jam padaryta nebuvo, o jei tokia žala buvo padaryta – tai ne dėl L. M. kaltės ir žala paties V. D. nebuvo laikoma didele. Tiek kaltinamajame akte, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apsiribota tik formaliu BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicijos perrašymu ir paskelbimu, o tai iš esmės prieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai, teisės į gynybą principui ir laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

Skundžiamas nuosprendis neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų, prieštarauja nekaltumo prezumpcijai, L. M. kaltė grindžiama tik prielaidomis. Taip pat neaišku, dėl kokių priežasčių prieštaringi nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymai laikomi teisingais, o L. M. parodymai atmestini. Tiesioginių įrodymų, patvirtinančių L. M. sąmoningą ir tyčinį dalyvavimą vykdant inkriminuojamą nusikalstamą veiką, byloje nėra.

Nuteistosios L. M. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo

Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 294 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas) ir todėl nepagrįstai išteisino L. M. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendinant teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Situacijos, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikomos, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2009, 2K-470/2014).

Kolegijos nuomone, kasacine tvarka apskųstame Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendyje teismo padarytos išvados nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų esmės šios kategorijos baudžiamosiose bylose.

Apeliacinės instancijos teismas savo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstai akcentavo draudimą asmeniui piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, tačiau baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių tinkamai neatribojo. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis – didelės žalos kilimas. Didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012).

Savavališki veiksmai, įgyvendinant tam tikrą teisę, dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Nagrinėjamos bylos esmę sudaro konfliktas, kilęs tarp nuteistosios ir nukentėjusiųjų dėl abipusių prievolių esant susitarimo klojant trinkelėmis L. M. kiemą, vykdymo, t. y. civilinių teisinių santykių pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas teigė, kad L. M. nusikalstama veika pasireiškė keturiems asmenims priklausiusių daiktų (įrankių) užrakinimu garaže, siekiant atgauti dalį už atliktus darbus (trinkelių klojimą), anot nuteistosios, permokėto atlyginimo. L. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neprisipažino padariusį nusikalstamą veiką ir teigė, kad jokių svetimų įrankių ji neėmė ir niekur neuždarė. Pažymėtina, kad kratos pas L. M. ir jos brolį V. M. atliktos, praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio, jokių su šia byla susijusių daiktų nerasta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, neatkreipdama dėmesio į šių parodymų prieštaringumą, sprendė dėl L. M. veikos pobūdžio ir apimties. Abejotina yra ir kita šio teismo išvada, kad neradus daiktų natūra nėra galimybės ginčą tarp nukentėjusiųjų ir L. M. spręsti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas vienam iš nukentėjusiųjų – V. D. – pripažino didelės turtinės žalos kilimą, tai ir lėmė baudžiamosios atsakomybės atsiradimą L. M. Didelės žalos požymis buvo nustatytas dėl: 1) V. D. pasunkėjusios darbinės veiklos (darbo įrankius turėjo skolintis ar pirkti naujus); 2) vidutinio darbo užmokesčio gavimo (dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) gauna vidutinį darbo užmokestį; 3) šeiminės padėties (turi išlaikyti penkis nepilnamečius vaikus). Būtent iš šių požymių visumos apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad bet kokie turtiniai nuostoliai laikytini didele turtine našta šiam nukentėjusiajam, tačiau visiškai neatsižvelgė į L. M. veiksmų pobūdį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.281 straipsnyje yra numatytas žalos atlyginimo būdas ir dydis (natūra arba visiškas padarytų nuostolių atlyginimas). Šioje byloje civilinio proceso galimybės neišnaudotos, nors tai buvo įmanoma; iš karto imtasi griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens (L. M.) teisių daugiau, nei tai būtina numatytiems tikslams pasiekti. Baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes konfliktas (nukentėjusiems priklausiusių daiktų grąžinimas ar nuostolių atlyginimas už jų praradimą) gali būti išspręstas civiline tvarka, analizuojant abiejų šalių prisiimtų pareigų pagal susitarimą apimtį, taip pat galimos deliktinės atsakomybės atsiradimą.

Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kilęs tarp nukentėjusiųjų ir L. M. konfliktas neįgavo nusikalstamai veikai (savavaldžiavimui) būdingų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis L. M. naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Viktoras Aidukas