A-575-1164-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1164/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01210-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. (S. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. G. (S. G.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 12), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tinkamai neužtikrinant Lukiškių TI-K laikomų asmenų saugumo, 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilo gaisras, dėl kurio pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kadangi šio įvykio metu jam nebuvo suteikta jokia pagalba, o po minėto įvykio sutriko jo sveikata, atsirado mažų ir užrakintų patalpų baimė, jis negali ramiai miegoti, patyrė neigiamus išgyvenimus, dėl to kreipėsi į psichologą ir jam buvo paskirtas gydymas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors jis buvo laikomas kitame pastate, nei kilo gaisras, jam nepavyko išvengti apsinuodijimo dūmais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu buvo patalpintas kameroje Nr. 310, esančioje II-ojo korpuso 18-ame priežiūros poste (1 aukštas), o šis korpusas minėto gaisro metu nebuvo uždūmintas, ekstremali situacija buvo susidariusi tik I-ajame korpuse. Taip pat atkreipė dėmesį, jog gaisro metu Lukiškių TI-K pareigūnai, siekdami kiek įmanoma greičiau padaryti viską, kad gaisras būtų likviduotas ir būtų evakuoti suimtieji, veikė vadovaudamiesi Bendrųjų veiksmų, susidarius ypatingoms situacijoms Lukiškių TI-K, planu.

Papildomai paaiškino, kad gaisro metu Lukiškių TI-K budinčios pamainos pareigūnai kartu su Vidaus tyrimų skyriaus viršininku, Psichologinės tarnybos vyresniuoju specialistu bei kitais pareigūnais informavo suimtuosius ir nuteistuosius, kaip elgtis kilusioje situacijoje. Visi pareigūnai buvo instruktuoti, kokius veiksmus turi atlikti lokalizuojant susidariusią ekstremalią situaciją, o po instruktažo buvo pradėta asmenų evakuacija, asmenys pagal sveikatos būklę pirminės apžiūros duomenimis buvo skirstomi į tuos, kuriems buvo būtina neatidėliojant suteikti bendrąją medicininę pagalbą, bei į tuos asmenis, kurių sveikatai nebuvo padaryta žalos.

Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, baigę skirstyti asmenis pagal jų sveikatos būklę į pasivaikščiojimo kiemelius ar į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, toliau stebėjo bendrą evakuotų asmenų būklę. Atsižvelgus į metų laiką bei meteorologines sąlygas, evakuotiems asmenims buvo išdalinti pledai bei kiti šilumą teikiantys apsiaustai, taip pat dalinamas geriamas vanduo. Lukiškių TI-K akcentavo, kad prieš grąžinant asmenis į gyvenamąsias kameras, apie ekstremalią situaciją buvo informuotas Vilniaus visuomenės sveikatos centras, kuris atliko uždūmintų patalpų vertinimą, o grąžinus asmenis į gyvenamąsias kameras, jie pakartotinai buvo apžiūrėti medicinos darbuotojų, kurie suteikė jiems reikalingą pagalbą, be to, juos lankė Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai, Psichologinės tarnybos specialistai informavo ekstremalios situacijos metu nukentėjusių asmenų artimuosius, taip pat teikė reikalingą psichologinę pagalbą įstaigoje laikomiems asmenims, nukentėjusiems susidariusios situacijos metu.

Šiame kontekste Lukiškių TI-K pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K pažeidė gaisrų prevencijai keliamus reikalavimus ir dėl to kilo gaisras, ar kad Lukiškių TI-K pažeidė žmonių gelbėjimą gaisro metu reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pareiškėjas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą spręsti dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą ir patvirtinančių, kad 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu jis buvo sužalotas ar patyrė išgyvenimus, kurie pablogino jo sveikatos būklę.

Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamo pareigūnų elgesio gaisro metu bei nesuteiktos medicininės pagalbos ar apžiūros, todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus. Teismas kartu pabrėžė, kad minėto gaisro metu pareiškėjas buvo patalpintas II-ajame korpuse, kuriame ekstremali situacija net nebuvo susidariusi. Papildomai akcentavo, jog apie susidariusią ekstremalią situaciją buvo informuotas Vilniaus visuomenės sveikatos centras, kuris, atlikęs operatyvinę kontrolę Lukiškių TI-K dėl jame įvykusio gaisro pasekmių, patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-6 nurodė įstaigos administracijai nedelsiant atlikti koridorių ir kamerų valymo darbus, pagal galimybes išvalyti ventiliacijos angas ir kanalus, atlikti rūsio, kuriame kilo gaisras, patalpų valymo darbus, pašalinti nuodėgulius, aprūpinti pakankamu kiekiu valymo ir plovimo priemonių šiems darbams atlikti bei apie gaisro padarinių likvidavimą pranešti Vilniaus visuomenės sveikatos centrui.

Siekiant nustatyti vandenilio chlorido (druskos rūgšties) ir anglies monoksido kiekį patalpose, taip pat buvo atlikti cheminiai tyrimai, kurie užfiksuoti 2012 m. sausio 6 d. cheminių tyrimų protokole Nr. Ch99-Ch102. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu pažeidė priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat vertino, kad gaisras, kaip reiškinys, yra susijęs su padidintu emocijų, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų ir pan., atsiradimu, tačiau jis nėra susijęs su asmenybės pažeminimu, asmens reputacijos pablogėjimu ir pan., todėl pareiškėjo gaisro metu patirti emociniai išgyvenimai jam nepadarė neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas S. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius duomenis. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 85–87) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą. Lukiškių TI-K mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 88–89) taip pat prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą. Kalėjimų departamentas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje esančius duomenis. Teigia, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Kartu atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 1 metams nuo gaisro dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu nebuvo tinkamai užtikrintas jo saugumas ir jam nebuvo suteikta jokia pagalba, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K buvo pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai, ir dėl to būtų kilęs gaisras, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu ir medicininės pagalbos jiems suteikimą, ar veikęs kitu teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiu būdu. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K darbuotojai, pastebėję, jog patalpose kilo gaisras, veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, taip pat neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti (b. l. 22–39), t. y. Lukiškių TI-K veikė teisės aktų nustatytose ribose. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog gaisro metu jam nebuvo suteikta jokia pagalba, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo. Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamo įvykio metu pareiškėjas net nebuvo Lukiškių TI-K korpuse, kuriame buvo kilęs gaisras – pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 310, esančioje II-ojo korpuso 18-ame priežiūros poste (1 aukštas), o šis korpusas minėto gaisro metu net nebuvo uždūmintas, ekstremali situacija buvo susidariusi tik I-ajame korpuse. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. G. (S. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys