A-525-972-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-972/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02377-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5704-(11);

2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (jei ši norma buvo taikoma) už 2010 m. sausio –2012 m. spalio laikotarpį.

Paaiškino, kad nuo 2000 m. kovo 21 d. jam buvo paskirta 465,50 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, buvo ribojama ir mokama sumažinta. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį, asmenys turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms. Teisės aktai, reglamentuojantys valstybinių pensijų mokėjimą, jokio termino veiksmams ir sprendimams apskųsti dėl pensijų išmokėjimo nenumatė. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje suformuota praktika, analogiško ginčo atvejais taikytinos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatos, numatančios 3 metų skundo padavimo terminą. Taigi, tik atsižvelgęs į minėtoje nutartyje pateiktus išaiškinimus, pareiškėjas galėjo numatyti skundo padavimo terminą ir jo eigos pradžią. Be to, apie tai, kad pensijos dalis buvo neišmokėta neteisėtai, pareiškėjas galėjo suvokti tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojama ir termino eigos pradžia. Savo reikalavimus pareiškėjas taip pat pagrindė Konstitucinio Teismo nutarimuose (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. ir kt.) pateiktais išaiškinimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepimu (b. l. 28–30) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ar bylą nutraukti. Teismui pareiškėjo skundą patenkinus ar patenkinus iš dalies, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nurodė, kad, pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 29 d., t. y. praleidęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 37 straipsnyje nustatytą 3 metų (6 mėn.) terminą, kuris skaičiuotinas nuo paaiškėjimo apie visos pensijos neišmokėjimą dienos. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) dar 2010 m. vasario mėn., kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją. Pažymėjo, kad toks teisės aiškinimas buvo pateiktas ir anksčiau teismo išnagrinėtose administracinėse bylose. Taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma, todėl, bet kuriuo atveju, prašo atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 18–20) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, savo poziciją iš esmės pagrindė skundžiamame Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendime nurodytais pagrindais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 40–45) pareiškėjo V. N. skundą tenkino. Panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5704 (11). Įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. N. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 871,60 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo taikomos. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo V. N. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta 7 871,60 Lt pensijos dalis. Pažymėta, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004) dėl to, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir priėjo prie išvados, kad V. N. paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota neteisėtai.

Pasisakydamas dėl prašomo panaikinti Ministerijos sprendimo, teismas nurodė, kad Ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais prašoma nagrinėjamą bylą nutraukti dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatyto 6 mėn. skundo pateikimo termino praleidimo, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini. Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne VAĮ, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Iš Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimo matyti, kad jis nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010, 2008 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-636/2008, atsižvelgęs į minėtose nutartyse pateiktus išaiškinimus ir įvertinęs tai, kad Ministerija iš esmės nepagrindė savo išvados, jog pareiškėjas į ją kreipėsi praleidęs tokio skundo padavimo terminus, teismas sprendė, jog aptartos teisinės situacijos negali vertinti kitaip, kaip pareiškėjo naudai.

Pažymėta ir tai, kad Ministerijos atsiliepime nurodyti teismų sprendimai, kuriuose pateiktu teisės aiškinimu analogiško pobūdžio bylose grindžiami atsakovo atsikirtimai, nėra įsiteisėję, nes apskųsti apeliacine tvarka. Taigi, šiuose sprendimuose pateiktu teisės aiškinimu vadovautis nėra privalu. Be to, net ir tuo atveju, jeigu kreipimosi į Ministeriją dėl neišmokėtos pensijos dalies termino eigos pradžia būtų skaičiuojama atsakovės nurodytų būdu, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo), tektų pripažinti, kad ginčo atveju Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas.

Dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Todėl šis laikotarpis yra aktualus ir sprendžiant skundo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pagrįstumą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 7 871,60 Lt pensijos dalis. Taigi pareiškėjo prašymas iš esmės yra pagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir atsižvelgus į tai, kad V. N. 7 871,60 Lt pensijos dalis buvo neteisėtai neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, skundo reikalavimas dėl šios pensijos dalies priteisimo tenkintinas, t. y. neteisėtai neišmokėta pensijos suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Pasisakydamas dėl atsakovų prašymo atidėti valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimą, teismas vertino, jog V. N. priteistina neišmokėtos pensijos dalies suma nėra itin didelė. Ministerijos nurodomos aplinkybės dėl lėšų neišmokėtoms pensijoms kompensuoti neišskyrimo ar lėšų trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Be to, atsakovas savo prašymo nepagrindė jokiais įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Pažymėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriuo valstybinių pensijų sumažinimas iš dalies pripažintas neteisėtu, buvo jau įvertinta, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu. Todėl Konstitucinis Teismas minėto nutarimo paskelbimą atidėjo 2012 m. rugsėjo 21 d. Nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priėmimo iki šio ginčo išnagrinėjimo praėjo daugiau kaip pusantrų metų, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam neteisėtai neišmokėto pensijos dalies kompensavimui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad, atidėjus sprendimo vykdymą, bus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai, todėl ginčijamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą netikslinga.

III. Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 51–52), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą – administracinę bylą nutraukti dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo.

Apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir teigia, jog pareiškėjas apie savo teisų pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, o į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 3 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą, tad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. N. skundą tenkino: panaikino Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5704 (11); įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. N. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 871,60 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kaip (remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais ir šios bylos faktinėmis aplinkybėmis) buvo pažymėta 2014 m. birželio 18 d. nutartyje (b. l. 59-63), vertintina, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti, nes apie savo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 3 d. (b. l. 14), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą – momento.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Taigi iš esmės sutiktina su atsakovo argumentais dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, esant pagrindui bylą nutraukti.

Vis dėlto, kaip pažymėta ir 2014 m. birželio 18 d. nutartyje, nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Tad pareiškėjui minėta 2014 m. birželio 18 d. nutartimi buvo pasiūlyta pateikti poziciją dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 4 d. (b. l. 71) teismui pateikė prašymą atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą (b. l. 65-70), nurodė priežastis dėl kurių praleido skundo padavimo terminą (iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, manė, kad pensijos sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, po minėto nutarimo paskelbimo galvojo, jog neteisėtai sumažinta pensija bus grąžinta be kreipimosi į teismą, manė, kad į teismą galės kreiptis nevaržomas terminų, nes tokie terminai nenustatyti įstatymuose, negalėjo žinoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškins, kad skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti taikytinas 3 metų terminas ir kt.), vertino, kad jos yra svarbios, todėl skundo padavimo terminas turi būti atnaujintas.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir kt.), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nors ir paduotas apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principus, tenkinamas.

Esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, t. y. pirmosios instancijos teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nors jis buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą, tačiau pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino atnaujinimo ir teismui šį prašymą patenkinus, pirmosios instancijos teismo sprendimas (nepaisant to, kad jame nepagrįstai nebuvo konstatuota, jog pareiškėjas praleido skundo pateikimo teismui terminą) panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 1D-5704(11) ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. N. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 871,60 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose), laikytinas iš esmės teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas