2K-337-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-337-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00106-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.6.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

išteisintajam K. K.,

gynėjai advokatei Stanislavai Jorudienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų J. D., S. D., nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo G. D. atstovės pagal įstatymą D. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. apkaltinamąjį nuosprendį, K. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 176 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. D. , S. D. , nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. D. atstovės pagal įstatymą D. P. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu K. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams J. D. , S. D. , nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. D. atstovei pagal įstatymą D. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš nuteistojo K. K. nukentėjusiajai J. D. priteista 2000 Lt (579,24 Eur) nukentėjusiųjų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu K. K. buvo nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „K.“ direktoriumi, t. y. darbdaviu, pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 5–6 punktų reikalavimus, nes nesudarė darbuotojui K. D. saugių darbo sąlygų visais su darbu susijusiais aspektais ir neužtikrino, kad darbo įrenginiai, kuriais naudojosi K. D. , būtų tinkami arba pritaikyti darbui atlikti: 2012 m. vasario 9 d., apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini), UAB „K.“ teritorijoje, garaže, leido UAB „K.“ vairuotojui K. D. atlikti vilkiko „Volvo FH12“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) remontą, garaže nesant UAB „K.“ 2010 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 10/12-01 patvirtintų Sunkvežimių vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 67 punkte numatytų įrenginių – metalinės konstrukcijos atramų, skirtų pakeltai automobilio daliai paremti, reikalingų atliekant darbus, susijusius su automobilio pakėlimu (ratų ar lingių keitimas ir pan.). Dėl to 2012 m. vasario 9 d., apie 10.09 val., K. D. garažo duobėje remontuojant vilkiko priekinį dešinės pusės ratą, nusprūdus ir nusileidus žemyn hidrauliniu domkratu pakeltam vilkiko priekiniam tiltui, pajudėjus vilkikui, K. D. buvo prispaustas vilkiko ir dėl krūtinės ląstos sumušimo-suspaudimo, komplikavusio paradoksiniu kvėpavimu, galvos smegenų kraujotakos sutrikimu bei uždusimu, mirė.

Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino baudžiamosios bylos įrodymus ir todėl netinkamai pritaikė BK 176 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina K. K. kaltės padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą. Šio teismo teisėjų kolegija nuosprendyje taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nelaimingo atsitikimo metu metalinių konstrukcijų – „ožiukų“, reikalingų pakeltam automobiliui stabilizuoti, garaže nebuvo, ir konstatavo, kad paties žuvusiojo K. D. veiksmai, pažeidžiant darbų saugos reikalavimus (netinkamai stabilizavo automobilį – neužtraukė rankinio stabdžio, stabilizavo tik vieną užpakalinį ratą, nepastatė metalinių atramų), lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą ir padarinių atsiradimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir K. K. dėl kaltinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji J. D., S. D., nukentėjusioji ir nukentėjusiojo G. D. atstovė pagal įstatymą D. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio nuostatas, nes šio teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, įrodymai įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai, neatsižvelgiant į jų visumą, o nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas. Dėl to, kasatorių nuomone, bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, t. y. pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir, nors teismo nustatytos faktinės aplinkybės nepasikeitė ir jokių naujų įrodymų nebuvo surinkta, teismas padarė išvadas, priešingas nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik paties įmonės vadovo formaliai atliktu instruktažu, patvirtinančiu, kad visi saugos norminiai reikalavimai K. D. buvo žinomi ir todėl būtent jis ir buvo atsakingas už jų laikymąsi bei vykdymą, be to, neįvertino aplinkybės, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme apklaustas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) inspektorius patvirtino nebuvus „ožiukų“ ir tai, kad K. D. buvo duoti tik domkratas ir raktas veržlėms atsukti, ekspertė J. Rudienė patvirtino, kad „ožiukų“ nebuvimas nulėmė nelaimingo atsitikimo įvykimą, o sunešti kalades automobiliui pakelti galėjo ne pats žuvusysis, o asmenys, kurie išlaisvino kūną, stabdžių rankena taip pat buvo atleista, kad būtų išlaisvintas kūnas.

Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl K. K. išteisinimo, teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai nustatė, kad pagrindinė nelaimingo atsitikimo kilimo ir jo padarinių atsiradimo priežastis buvo darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas, ir visiškai įrodė K. K. kaltę. Anot kasatorių, K. K. nelaimingo atsitikimo darbe akto nustatyta tvarka neginčijo ir, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui pateikė naują versiją dėl saugių darbo sąlygų užtikrinimo jo vadovaujamoje įmonėje, iš esmės siekdamas apkaltinti K. D. dėl nelaimingo atsitikimo kilimo, t. y. nurodė, kad jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, jog darbo vietoje nebuvo metalinių atramų automobiliui pakelti ir jį fiksuoti („ožiukų“), interpretuotas neteisingai, nes jie garaže buvo, o VDI atstovai to nesiteiravo, be to, savo kaltę žuvus darbuotojui jis supranta kaip moralinę atsakomybę, o ne kaip teisinę. Kasatoriai, nesutikdami su tokia nuteistojo versija, pažymi, kad pagal BK 176 straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jo įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi, todėl dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo K. D., yra atsakingi UAB „K.“ ir K. K., patvirtinęs, kad jam išduotas darbų saugos pažymėjimas. Kasatorių manymu, darbdavys privalėjo užtikrinti ne tik „ožiukų“ buvimą garaže, bet ir jų naudojimą. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad K. D. buvo tik vairuotojas, o ne mechanikas, jis neturėjo ir pakankamos patirties naudojantis įrenginiais bei mechanizmais ir darbdavio buvo verčiamas kuo greičiau šalinti gedimus, kad galėtų išvykti į reisą.

Kasatoriai teigia, kad žuvus K. D. – jų sūnui, taip pat sužadėtiniui ir G. D. tėvui, jiems buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, civilinis atsakovas ir įmonės savininkas K. K. jokios materialinės paramos jiems nesuteikė.

Nukentėjusiųjų J. D., S. D., nukentėjusiosios ir nukentėjusiojo G. D. atstovės pagal įstatymą D. P. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje K. K. buvo kaltinamas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas K. K. pripažino kaltu ir nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas išteisino. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė pirmosios instancijos teismo apklaustą liudytoją VDI vyriausiąjį darbo inspektorių J. L., kuriam VDI Telšių skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 10 d. Pavedimu dėl inspektavimo Nr. 76 buvo pavesta ištirti mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe dėl K. D. žūties, ir papildomai apklausė ekspertę J. Rudienę, atlikusią darbų saugos tyrimą (Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) 2012 m. rugsėjo 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1801(12)) ir teismo darbų saugos ekspertizę (LTEC 2013 m. rugpjūčio 29 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1681(13)), tačiau iš esmės naujų bylos aplinkybių nenustatė. Taigi teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir K. K. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kaltinamojo K. K. kaltę dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo grindė kaltinamojo K. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais, liudytojų A. B. , J. L., N. L. , R. R. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu ir aktu, nelaimingo atsitikimo darbe aktu, specialistų išvadomis, ekspertizės aktu. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigta tik pirmosios instancijos teisme K. K. iškelta versija, kad garaže buvo metalinės atramos, tinkamos automobiliui stabilizuoti („ožiukai“), ir žuvusysis K. D. žinojo, kur jos yra padėtos, bet jomis nepasinaudojo, ir kad automobilio rankinio stabdžio neįjungimas, atliekant automobilio remonto darbus, buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti K. K. pripažinimo nekaltu įrodymai ir kitokie negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo motyvai neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nustatytų bylos aplinkybių ir K. K. veikos teisinio vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog nelaimingo atsitikimo metu „ožiukų“ garaže nebuvo. Teismas nurodė, kad VDI vyriausiasis darbo inspektorius J. L. nepatvirtino, kad „ožiukų“ įmonės garaže tikrai nebuvo, jis tik nurodė, kad jų nebuvo šalia nelaimingo atsitikimo vietos, taip pat nepatvirtino, kad jis įmonės direktoriaus K. K. teiravosi apie „ožiukų“ buvimą garaže; liudytojai A. B. ir N. L. patvirtino anksčiau matę „ožiukus“ UAB „K.“ garaže; pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą metalinės atramos – „ožiukai“ – buvo įsigytos gerokai anksčiau iki įvykio, todėl konstatavo, kad „ožiukai“ garaže buvo, o nelaimingo atsitikimo kilimą ir padarinių atsiradimą lėmė paties žuvusiojo K. D. veiksmai, pažeidžiant darbų saugos reikalavimus (netinkamai stabilizavo automobilį – neužtraukė rankinio stabdžio, stabilizavo tik vieną užpakalinį ratą, nepastatė metalinių atramų).

Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis negalima sutikti, nes jos prieštarauja bylos duomenims. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje svarbu nustatyti ne tai, ar metalinės atramos („ožiukai“) UAB „K.“ garaže apskritai buvo, o tai, ar šios atramos buvo garaže tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas darbe. Minėti apeliacinės instancijos teismo įvertinti įrodymai gali patvirtinti faktą, kad kažkada anksčiau metalinės atramos garaže buvo, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad jos garaže buvo ir įvykio metu.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK normų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, juos motyvuotai išdėstė į logišką seką. Kaltinamajam K. K. pakeitus parodymus dėl metalinių atramų buvimo garaže, šis teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ėmėsi procesinių priemonių įrodymams patikrinti, sprendime motyvuotai išdėstė, kodėl vienus bylos duomenis atmeta, o kitais remiasi.

Kaltinamasis K. K. viso bylos proceso teismuose metu tvirtino, kad „ožiukai“ įmonės garaže buvo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, kad kaltę dėl įvykio pripažįsta, nes nesukontroliavo, kaip vairuotojas laikosi darbų saugos reikalavimų – neturint atraminių oželių, jis neturėjo leisti K. D. nuimti vilkiko ratą. Be to, K. K. 2012 m. vasario 10 d. paaiškinime VDI ir apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, kad įvykio vietoje automobiliui stabilizuoti matė tik medines kalades, medinius tašus, sunkvežimio stabdžių būgną, domkratą ir ši automobilio pakėlimo konstrukcija jam pasirodė keista.

Šiuos jo pirminius parodymus patvirtina, o jo priešingus parodymus teisme (kad „ožiukai“ garaže buvo) paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Nors liudytojai A. B. , N. L., R. R. patvirtino anksčiau matę UAB „K.“ garaže metalines konstrukcijas „oželius“, A. B. nurodė net juos skolinęsis, tačiau, ar šios konstrukcijos buvo garaže įvykio metu, jie pasakyti negalėjo. Liudytojas VDI vyriausiasis darbo inspektorius J. L., tyręs šį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe, teisme paaiškino, kad apžiūrint įvykio vietą UAB „K.“ garaže metalinių konstrukcijų „ožiukų“ jis nematė, bet matė, kad automobilis yra nukritęs, kad nėra atramų, automobilis buvo paremtas stabdžių būgnu, medinėmis kaladėmis ir tašais bei neįveržtu domkratu.

Šiuos jo paaiškinimus patvirtina ir jo surašytas 2012 m. vasario 10 d. įvykio vietos apžiūros aktas bei 2012 m. kovo 21 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas, taip pat jo parodymai apeliacinės instancijos teisme. Taigi niekas, išskyrus patį kaltinamąjį, nepatvirtino, kad įvykio metu garaže buvo metaliniai „ožiukai“, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs K. K. parodymų, duotų teisme, patikimumą visų bylos įrodymų kontekste, pagrįstai atmetė teisiamajame posėdyje duotus jo iš esmės pakeistus dėl metalinių atramų buvimo garaže parodymus, nurodydamas, kad tokie parodymai vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu K.

K. duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tą byloje nustatytą aplinkybę, kad nukentėjusysis K. D. negalėjo pats išsilaisvinti. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota situacija po to, kai automobilis buvo pakeltas kitų asmenų, kaip atramą hidrauliniam domkratui panaudojant apžiūros duobėje suręstą konstrukciją iš medinių kaladžių ir tašų, nestabilizavus automobilio metalinėmis atramomis. Ši aplinkybė netiesiogiai patvirtina kitus bylos duomenis, kad tokių atramų garaže nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokios aplinkybės kaip kad tai, jog liudytojas J.

L. neatmetė galimybės, kad kažkur garaže „ožiukai“ buvo, bet jis jų galėjo nepastebėti, tai kad nepamena, ar UAB „K.“ direktoriaus klausė apie metalinių „ožiukų“ buvimą; kaltinamojo pateikti metalinių konstrukcijų įsigijimo dokumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo bylos duomenimis nustatyto fakto, kad būtent įvykio vietoje ir įvykio metu „ožiukų“ nebuvo ir kad remontuojamas automobilis jais paremtas nebuvo.

Apylinkės teismo išnagrinėti bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu garaže „ožiukų“ nebuvo, remontuojamas automobilis nebuvo jais paremtas, o tai, kaip pagrįstai, remiantis specialisto išvada, ekspertizės aktu, konstatuota pirmosios instancijos teismo, ir buvo nelaimingo atsitikimo pagrindinė kilimo ir padarinių atsiradimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad paties žuvusiojo K. D. veiksmai, pažeidžiant darbų saugos reikalavimus (netinkamai stabilizavo automobilį – neužtraukė rankinio stabdžio, stabilizavo tik vieną užpakalinį ratą, nepastatė metalinių atramų), lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą ir padarinių atsiradimą, nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek pagal K. K. parodymus, tiek pagal bylos rašytinius įrodymus matyti, kad jis K. D. davė užduotį, kuri į jo, kaip vairuotojo, pareigas neįėjo – šiam pasakius, kad kažkas bilda automobilyje, K. K. nurodė automobilį remontuoti, kai tuo tarpu K. D. buvo apmokytas atlikti vairuotojo darbą, informuotas, kaip saugiai pakeisti automobilio ratą, ir instruktuotas, kaip saugiai atlikti automobilio techninį aptarnavimą (taip pat ir ratų keitimą, kai atliekami darbai, susiję su automobilio pakėlimu). Pagal UAB „K.“ 2010 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 10/12-01 patvirtintų Sunkvežimių vairuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 3 31 punktą, jei vairuotojas pats atlieka ar dalyvauja remontuojant automobilį, jis privalo būti instruktuotas pagal automobilių remonto šaltkalvių saugaus darbo instrukciją, o tai nebuvo padaryta. Esant tokioms aplinkybėms, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net jei ir metalinės konstrukcijos, reikalingos pakeltam automobiliui stabilizuoti, būtų buvusios garaže, darbdavys turėjo pareigą prižiūrėti, kad jais K. D. naudotųsi, tačiau tokių aplinkybių byloje taip pat nenustatyta – K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad, liepęs remontuoti automobilį K. D. , jis pats išvažiavo ir jo garaže nebuvo.

Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu ir vadovaudamasis įstatymu, o atskirai, nelygindamas vienų su kitais, suteikdamas didesnį prioritetą vieniems įrodymams ir sumenkindamas kitų įrodymų reikšmę, neįvertino visų bylos duomenų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, išvadas pagrindė bylos proceso duomenimis, atitinkančiais baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Nuosprendyje yra nurodyti teisiniai argumentai ir motyvai dėl K. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda

Vladislovas Ranonis