AS-552-1002-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-1002/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03518-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. (J. V.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. V. 2014 m. liepos 17 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-4469(11) ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti jo prašymą; 2) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir per protingą terminą išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 57 073,38 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą.

Iš skundo turinio ir prie skundo pridėto voko kopijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-4469(11) gavo 2014 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, priimtas išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali būti skundžiamas per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui dėl Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 1D-4469(11) pateikė tik 2014 m. liepos 17 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą dvidešimties dienų terminą ir šio termino neprašo atnaujinti, todėl teismas aptariamą pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Atsisakęs priimti skundo reikalavimą dėl Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 1D-4469(11) panaikinimo, teismas kartu atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą panaikinus ginčijamą sprendimą įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Iš pareiškėjo pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 11DP(P)-2960 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ pirmosios instancijos teismas nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui jis pateikė tik 2014 m. liepos 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai, kad jis, būdamas įstatymui paklusniu Lietuvos Respublikos piliečiu ir tikėdamasis, jog, kai bus paskirtas biudžetas 2014 metams, nepriemoka už 2010 m. sausio mėn. – 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį bus išmokėta pagal įstatymus, nepateisina pareiškėjo ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi: praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; septyniems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, bei galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis, todėl teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmeta pareiškėjo prašymą šį terminą atnaujinti. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, netenkinęs prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., priteisimo.

III. Pareiškėjas J. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 1D-4469(11) yra priimtas išnagrinėjus ginčą ikiteismine tvarka, ir atkreipia dėmesį į teismų praktiką, kurioje išaiškinta, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjo nuomone, skundas dėl atsakovo sprendimo administraciniam teismui turėjo būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto gavimo dienos.

Remdamasis LVAT praktika, formuojama administracinėse bylose dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pareiškėjas pabrėžia, kad teismas turi padėti asmeniui įgyvendinti teisę kreiptis į teismą (ABTĮ 10 str.), jei nustato, kad asmens pasinaudojimas šia teise galėjo būti apsunkintas dėl teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo ir tai galėjo turėti įtakos skundo (prašymo) padavimo teismui terminui. Ši nuostata taikytina pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, kurie kreipiasi į administracinį teismą prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad galimam termino praleidimui turėjo įtakos visiškai neaiškus, dviprasmiškas atsakovų elgesys, nes, pareiškėjo manymu, jis buvo klaidinamas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo perspektyvos ir terminų. Išvardytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, vadinasi, terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl svarbių (objektyvių) priežasčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. V. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kaip paduotą praleidus šio skundo padavimo terminus.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. padavė pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-4469(11) ir įpareigoti Ministeriją išnagrinėti jo prašymą bei įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir per protingą terminą išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 57 073,38 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teisingai nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.

Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teismų praktikoje pateiktą teisės aiškinimą bei Vyriausybės nutarimu nustatytą valstybinių pensijų mokėjimo tvarką, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. liepos 17 d., t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Susipažinus su byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o šio prašymo netenkinus, suteikti informaciją, ar Ministerija pripažįsta, kad valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas neteisėtai bei ar ketina geranoriškai atlyginti žalą. Ministerija į pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. prašymą atsakė 2014 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 1D-4469(11). Šiame sprendime atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir paaiškino pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu tvarką. Tame pačiame sprendime atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, išmokėjimo, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Tačiau, nepaisant to, jog atsisakė nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymo dalį, atsakovas 2014 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 1D-4469(11) rezoliucinėje dalyje apibendrindamas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, jog Ministerija 2014 m. birželio 12 d. sprendime Nr. 1D-4469(11) aiškiai išreiškė savo poziciją dėl visos Laikinojo įstatymo pagrindu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos neišmokėjimo pareiškėjui. Todėl ginčijamas Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 1D-4469(11), kuriame išdėstytas atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartyje padaryta išvada, kad Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 1D-4469(11) turėjo būti apskųstas teismui per ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą dvidešimties dienų terminą. Kaip minėta, įstatymai nenumato privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Todėl atsakovo sprendimui, kuriuo atsisakoma išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, apskųsti taikytina ne ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies specialioji norma, reglamentuojanti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų sprendimų apskundimą, o 33 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio procesinė norma, kuri įtvirtina vieno mėnesio skundo padavimo terminą, skaičiuojamą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-4469(11) gavo 2014 m. birželio 18 d., o į pirmosios instancijos teismą su skundu dėl šio atsakovo sprendimo panaikinimo kreipėsi 2014 m. liepos 17 d. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido įstatymo nustatyto termino kreiptis į administracinį teismą su reikalavimu panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-4469(11), taip pat ir termino pareikšti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Ministeriją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. prašymą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia savo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, jog įstatymų leidėjas to nedaro, kreipėsi teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija išvardytas aplinkybes pripažįsta svarbiomis priežastimis, sudariusiomis pareiškėjui objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, sprendžiant panašius klausimus būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 21 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo J. V. (J. V.) prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas