AS-744-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-744-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01409-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8945(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam iš atsakovo VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 6 473,07 Lt (1 874,73 Eur), susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, ir 1 135,91 Lt (328,98 Eur), susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. liepos mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, iš viso 7 608,98 Lt (2 203,71 Eur).

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, iš esmės motyvuodamas tuo, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Paaiškino, kad iki tol buvo įsitikinęs, jog įstatymai, kuriais remiantis jam buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Todėl tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą suprato, kad pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Atsižvelgęs į tai, manė, kad termino skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti nepraleido, tačiau teismui manant, jog terminas skundui paduoti yra praleistas, pareiškėjas prašė jį atnaujinti dėl nurodytų, pareiškėjo teigimu, objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi (b. l. 11–14) pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos priteisimo paduoti netenkino ir atsisakė priimti skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. liepos mėn., taip pat dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8945(11), o pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priėmė.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgęs į tai, pažymėjo, kad valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio mėn., o pirmąją sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. Taigi, teismas sprendė, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. vasario 27 d., t. y.

į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Vertindamas pareiškėjo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti. Tuo tarpu pareiškėjo žinojimą apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimą kreiptis į teismą, teismas laikė pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises.

Todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju terminas reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti skundo padavimo terminą. Papildomai atkreipė dėmesį, kad skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015 m. vasario 27 d., t. y. praėjus 5 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 3 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos.

Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios jam įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Be to, aplinkybės, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas 3 metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, galutinai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Nepaisant to, pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 27 d., o jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjui nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo pareiškėjo pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Tokį delsimą teismas laikė nepateisinamai ilgu ir nurodė, kad pareiškėjui nepateikus jokių objektyvių ir individualių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. liepos mėn.

Tačiau teismas akcentavo, kad nors pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tai yra iš esmės skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Šiame kontekste teismas nurodė, kad pareiškėjui valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo ribojama taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama (pratęstas jos perskaičiavimas) atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Todėl pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus šiuo atveju sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Atitinkamai į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 27 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, todėl teismas priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą dalyje, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti atsakovo VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8945(11), teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Tačiau pareiškėjas skundą teismui dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) padavė tik 2015 m. vasario 27 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą skundui paduoti, ir neprašo atnaujinti termino skundui dėl minėto sprendimo paduoti. Tuo tarpu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Tai įvertinęs, teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje taip pat atsisakė priimti. Tačiau atkreipė dėmesį, jog minėto VRM sprendimo nenuginčijimas šiuo atveju neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

III. Pareiškėjas V. M. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 26–31), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti jo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. liepos mėn., bei dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8945(11) ir atnaujinti praleistą skundo dėl minėtų reikalavimų padavimo terminą.

Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo, o pensija priskirtina prie periodinių išmokų. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuluota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, į savo socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjas tvirtina, kad jis terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas. Be to, pareiškėjas sutinka, kad skundą dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo teismui padavė praleidęs skundo padavimo terminą. Tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde atskiro prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo paduoti nenurodė, tikėdamas, kad skundo rezoliucinėje dalyje nurodytas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti apima ir šį klausimą. Todėl mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties dalimi, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. liepos mėn., bei dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8945(11).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 27 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 10), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Tuo tarpu nurodytoje byloje skundo padavimą 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip neatitinkantį nurodytų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), o procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Juolab kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar gerokai vėliau nei pareiškėjas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių kitų objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir atskirajame skunde. Objektyvių priežasčių, sukliudžiusių pareiškėjui operatyviai ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatė ir teismas. Taigi darytina išvada, kad šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises, o esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. liepos mėn. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kaip nepagrįsti taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Nors pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui manė, jog skundo rezoliucinėje dalyje nurodytas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti apima ir skundo dalį dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo, jis pats atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde atskiro prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo paduoti nenurodė. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis grindžia skundo padavimo termino atnaujinimą, yra susiję išimtinai su minėtu 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir šio termino skaičiavimu. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Be to, VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. 1D-8945(11) (b. l. 6–7) aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta jo apskundimo tvarka bei terminas. Tačiau pareiškėjas, pripažindamas, jog skundą dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo padavė praleidęs skundo padavimo terminą, iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis jis grindžia būtent ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino skundui dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) paduoti praleidimą ir prašymą jį atnaujinti, o jo skunde nurodytos aplinkybės, kaip minėta, nelaikytinos objektyviomis, sukliudžiusiomis pareiškėjui operatyviai ginti savo pažeistas teises. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 1D-8945(11) panaikinimo.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius