AS-717-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-717-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01160-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. Š. ir D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Š. ir D. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Teisme gautas pareiškėjų J. Š. ir D. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundas, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2015 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Sp-36 dalį, kuria politine reklama nebuvo pripažintos 2014 m. gruodžio 2 d. pateiktame skunde „Dėl politinei reklamai keliamų reikalavimų pažeidimo ir užslėptos politinės agitacijos“ nurodytos leidinyje „Mano Druskininkai“ skelbtos publikacijos; 2) pripažinti 2014 m. gruodžio 2 d. skunde „Dėl politinei reklamai keliamų reikalavimų pažeidimo ir užslėptos politinės agitacijos“ nurodytas ir šiame skunde pakartotinai įvardintas leidinio „Mano Druskininkai“ publikacijas politine reklama; 3) pripažinti visas Lietuvos socialdemokratų partijos narių – kandidatų į Druskininkų savivaldybės tarybą – nuotraukas, publikuotas leidinyje „Mano Druskininkai“, įvardintas 2014 m. gruodžio 2 d. skunde „Dėl politinei reklamai keliamų reikalavimų pažeidimo ir užslėptos politinės agitacijos“ ir pakartotinai nurodytas šiame skunde, politine reklama; 4) uždrausti Lietuvos socialdemokratų partijos nariams – kandidatams į Druskininkų savivaldybės tarybą – skleisti teisės aktų reikalavimus pažeidžiančią politinę reklamą leidinyje „Mano Druskininkai“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 ir 22 straipsnius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009 ir kt. Teismas nustatė, kad pareiškėjai siekia iškelti ginčą dėl VRK 2015 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. Sp-36 dalies, kuria politine reklama nebuvo pripažintos 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjų pateiktame skunde nurodytos leidinyje „Mano Druskininkai“ skelbtos publikacijos. Pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 1 dalį, Vyriausioji rinkimų komisija vykdo politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėseną. VRK turi teisę priimti sprendimą, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą. Šiurkščiais įstatymo pažeidimais laikomi pažeidimai, nustatyti Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nenustatyta, kad vykdydama politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėseną VRK galėtų priimti sprendimus, uždraudžiančius ar kitaip apribojančius politinės reklamos sklaidą.

Pažymėta, kad VRK 2015 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. Sp-36 pripažino kad 2014 m. spalio–gruodžio mėnesiais leidinyje „Mano Druskininkai“ skelbtos publikacijos nėra politinė reklama, taip pat rekomendavo leidinio „Mano Druskininkai“ redakcijai, Druskininkų savivaldybės administracijos darbuotojams, merui, Druskininkų savivaldybės tarybos pozicijos ir opozicijos nariams, politikams, įvairių partijų, bendruomenių atstovams, kitiems asmenims bei Druskininkų miesto ir regiono gyventojams leidinyje „Mano Druskininkai“ suteikti vienodas teises ir galimybes teikti informaciją visais klausimais, vienodais įkainiais ir sąlygomis talpinti politinę reklamą. Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį ir anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą konstatuota, kad jis nėra valinio pobūdžio administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjams teisines pasekmes, sukuriantis ar panaikinantis jiems teises ir pareigas, pakeičiantis jų apimtį. Pažymėta, kad teisės aktuose nenustatyta VRK kompetencija priimti tokio pobūdžio sprendimą, kokio savo 2014 m. gruodžio 2 d. skunde prašė pareiškėjai. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad VRK kaip politinės reklamos stebėseną vykdanti institucija, nenustačiusi šiurkštaus įstatymo pažeidimo, gali priimti rekomendacinio pobūdžio sprendimus dėl galimų politinės reklamos reikalavimų pažeidimo. Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjų J. Š. ir D. M. skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

II. Pareiškėjai J. Š. ir D. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjų skundą.

Paaiškina, kad jie savo skunde nurodė ir pagrindė, jog VRK priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą dėl leidinio „Mano Druskininkai“ publikacijų nepripažinimo politine reklama. Skundžiamame VRK sprendime buvo sprendžiamas kandidatų į savivaldybės tarybą politinės reklamos klausimai. Remiasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 15 straipsniu ir teigia, jog dėl nepagrįsto VRK sprendimo buvo pažeisti teisėti pareiškėjų, kaip kandidatų į Druskininkų savivaldybės tarybos narius, interesai vienodomis sąlygomis dalyvauti politinėje kampanijoje ir skleisti teisės aktus atitinkančią politinę reklamą. Pareiškėjų teismui pateiktame skunde aiškiai įvardinta, kokias pasekmes sukeltų skundo tenkinimas. Šioje byloje pareiškėjai skundžia ne tarpinį, o galutinį sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas buvo išnagrinėtas iš esmės ir nemotyvuotai atmestas. Remiasi Vyriausiosios rinkimų komisijos darbo reglamento 54 punktu ir teigia, jog VRK sprendimai yra privalomi subjektams, dėl kurių jie priimti, ir gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka (65 p.)

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog pareiškėjų J. Š. ir D. M. skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjai 2014 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į VRK skundu, prašydami pripažinti paslėpta politine reklama leidinio „Mano Druskininkai“ nurodytuose straipsniuose išspausdintas nuotraukas, taip pat išdėstydami kitus reikalavimus. VRK 2015 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. Sp-36 politine reklama nebuvo pripažintos 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjų pateiktame skunde nurodytos leidinyje „Mano Druskininkai“ skelbtos publikacijos. Pareiškėjai nesutinka su minėtu sprendimu ir nori jį apskųsti teismui.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais asmenims sukeliamos teisinės pasekmės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju VRK sprendė kandidatų į savivaldybės tarybą politinės reklamos klausimus. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 3 dalį, politinės reklamos žymėjimo reikalavimai nustatomi įstatymuose; politinės reklamos žymėjimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. VRK 2015 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. Sp-36 priimtas, vadovaujantis Vyriausiosios rinkimų komisijos Politinės reklamos ir papirkimų tyrimo darbo grupės 2015 m. sausio 23 d. išvada Nr. 3-6(1.2), kuri parengta remiantis Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymu.

Pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnį, politinių kampanijų finansavimo ir politinės reklamos stebėseną vykdo Vyriausioji rinkimų komisija. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, sprendimą, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, priima Vyriausioji rinkimų komisija, o pagal to paties straipsnio 3 dalį, Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir gavusi paaiškinimus, turi teisę priimti sprendimą, kad pažeidimas nebuvo šiurkštus. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 48 straipsnio 14 dalyje numatyta, jog visus ginčus dėl rinkimų agitacijos ir politinės reklamos skleidimo sprendžia Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi šiuo įstatymu. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad tai, jog skundai dėl VRK sprendimų, priimtų vykdant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo numatytą politinės reklamos bei jos finansavimo stebėseną, sprendžiami tokį skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui, rodo ankstesni Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai (pvz., 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2008/2008).

Administracinių teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, norimą apskųsti VRK sprendimą, taip pat pareiškėjų argumentus dėl galimo jų teisių pažeidimo, konstatuoja, jog skundo priėmimo stadijoje nėra pagrindo vienareikšmiškai pripažinti, kad norimas apskųsti VRK 2015 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. Sp-36 pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių. Kaip matyti norimu apskųsti sprendimu tam tikra prasme buvo netenkinti pareiškėjų 2014 m. gruodžio 2 d. skunde suformuluoti reikalavimai, t. y. politine reklama nebuvo pripažintos 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjų pateiktame skunde nurodytos leidinyje „Mano Druskininkai“ skelbtos publikacijos, nors pareiškėjai siekė priešingo rezultato. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusių asmenų teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog norimas apskųsti sprendimas nėra valinio pobūdžio administracinis aktas, sukeliantis pareiškėjams teisines pasekmes, ir kad šis skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Apibendrinusi išdėstytus argumentus bei atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes bei procesą administraciniame teisme reglamentuojančias teisės normas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, todėl pareiškėjų atskirasis skundas yra tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikinama, o pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo reikalavimą – priimti jų skundą, tačiau šis reikalavimas negali būti tenkinamas dėl to, kad ABTĮ nenustato teisės apeliacinės instancijos teismui priimti nagrinėti skundus, nes tai pirmosios instancijos teismo kompetencija (ABTĮ 37 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. Š. ir D. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl pareiškėjų J. Š. ir D. M. skundo priėmimo grąžinti nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Skirgailė Žalimienė