A-525-2065-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2065/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03411-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 1D-7418 (11); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtą 13 520,64 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 2009 m gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį neišmokėtą 1 186,75 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d.; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) įpareigoti atsakovus Vidaus reikalų ministeriją ir Lietuvos valstybę (toliau – ir atsakovai) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensiją, kokia buvo mokama iki valstybinės pensijos sumažinimo, t. y. iki 2010 m. sausio 1 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jam VRM viceministro 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 14423 nuo 1998 m. balandžio 15 d. buvo paskirta 1 665,40 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. pagrindu jam buvo neišmokėta 13 520,64 Lt paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo sumažinta antrą kartą ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. neišmokėta 1 186,75 Lt pensijos dalis.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Į jo prašymą Vidaus reikalų ministerija 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. 1D-7418 (11) informavo, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta, o prašymo dalis dėl neišmokėtos pensijos dalies skirtumo, susijusios su Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymu, nebus nagrinėjama, praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VRM 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 1D-7418 (11) išdėstytais argumentais, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, ir mano, kad šiuo pagrindu būtina panaikinti VRM sprendimą, kuriuo apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvo taikyta ne tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, bet ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis.

Skunde teigiama, kad valstybei nustačius anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, t. y., pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė jo patirtus nuostolius, taip pat dėl neteisėtų VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovams kyla solidarioji atsakomybė.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 26 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti. Pareiškėjas nesutiko su teiginiu, kad yra praleidęs senaties terminą kreiptis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, kadangi apie tai, jog paskirta pensija buvo sumažinta neteisėtai, sužinojo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, o galutinai apie savo teisių pažeidimą suvokė po 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimo žiniasklaidai apie tai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Pareiškėjas suprato, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie tai, kad mažinant paskirtą valstybinę pensiją buvo pritaikyta Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, pareiškėjas sužinojo tik iš VRM 2013 m. rugpjūčio 9 d. atsakymo Nr. 1D-7418 (11).

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą (b. l. 17-19) su jame išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo santykį (terminą kreiptis į pensiją mokančią instituciją su ikiteisminiu skundu) reglamentuojantis įstatymas yra Viešojo administravimo įstatymas, kurio 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu <...> nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki jo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pareiškėjas apie pensijos sumažinimo faktą sužinojo 2010 m. vasario 26 d. išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Iš 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas sužinojo paskutinį pažeidimo elementą – apie pensijos sumažinimo neteisėtumą, todėl ikiteisminį skundą turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai. Kadangi pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėnesiams, šį prašymą pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 1D-7418 (11) buvo atsisakyta nagrinėti. Pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojamas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, kreipiantis dėl pensijos neišmokėjimo po termino tokiam skundui paduoti pabaigos, skundai yra atmetami arba bylos nutraukiamos (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendime Nr. 1-2844-208/2013 bei 2013 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 1-2366-815/2013). Teismui bylos nenutraukus ar skundo neatmetus, laikytina, jog pareiškėjas praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą 3 metų terminą ginčyti pensiją už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius, nes ji buvo išmokėta atitinkamai iki 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., balandžio 20 d., gegužės 20 d. ir birželio 20 d. (imtinai), o į VRM kreiptasi tik 2013 m. liepos 4 d.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo įstatyminis pagrindas yra Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Valstybinė pensija pareiškėjui jo nurodytu laikotarpiu nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, todėl ministerija, išmokėdama pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka sumažintą valstybinę pensiją, nepažeidė nei tuo metu galiojusių, nei šiuo metu galiojančių teisės aktų.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuriuo pratęstas atitinkamų teisės normų galiojimas, atitiktis Konstitucijai nepaneigta, todėl ministerija neturi teisės nevykdyti galiojančių Laikinojo įstatymo normų.

Atsiliepime į skundą atsakovas pareiškė prašymą, pareiškėjo skundo tenkinimo ar tenkinimo iš dalies atveju, atidėti pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu atnaujino pareiškėjui J. B. terminą kreiptis į teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, administracinę bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 1D-7418(11) panaikinimo nutraukė, priteisė pareiškėjui J. B., iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 1 186,75 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai apribojus pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, taikant 1,3 koeficientą, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Dėl kreipimosi į teismą termino pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje nurodyta, jog reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pažymėjo, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Tai, jog pareiškėjas neturėdamas teisinių žinių negalėjo tinkamai suvokti ir pasinaudoti savo teisių gynimo būdais nustatyta tvarka, matyti iš jo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo – pareiškėjas iki šiol netinkamai suvokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyto senaties termino skaičiavimo tvarką. Be to, Konstituciniam Teismui priėmus 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2010 m. birželio 29 d. nutarimą ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą argumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, suformuota teismų praktika, bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, sprendė, jog pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo yra pagrįstas ir tenkintinas, terminas skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paduoti atnaujintinas.

Dėl skundžiamo akto panaikinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui VRM 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 14423 nuo 1998 m. balandžio 15 d. neterminuotai buvo paskirta 1 520 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 22).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM, prašydamas paskaičiuoti skirtumą, susidariusį tarp jam paskirtosios pensijos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. atitinkamų teisės aktų pagrindu sumažintosios, išmokėti susidariusį skirtumą ir atstatyti sumažintos pensijos mokėjimą (b. l. 27). Į pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. prašymą atsakė Vidaus reikalų ministerija, nurodydama teisės aktus, kuriais vadovaujantis yra mažinama pareiškėjui paskirta pensija, sumažintos pensijos skaičiavimo tvarką. Taip pat pažymėjo, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, pareiškėjo prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 9-10).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo, nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Kadangi pareiškėjo reikalavimai, susiję su valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neišmokėjimu, už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2014 m. kovo 13 d. nutartimi išskirti į atskirą bylą Nr. I-7039/2014, jie šioje byloje nenagrinėjami. Teismas apibrėžė, kad nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos pateiktą 2013 m. rugpjūčio 8 d. pažymą Nr. 11PP(P)-4798, apie pareiškėjo 2010 m.–2013 m. pensijos dydį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui paskirtoji pareigūnų ir karių pensija buvo mažinama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 11-12).

Teismas analizavo Valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 (1995-07-04 įstatymo Nr. I-1012, 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1013, 2006-12-12 įstatymo Nr. X-978 redakcija) 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), pagal kurią buvo nustatytas valstybinių pensijų mažinimas tiems pensijų gavėjams, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, t. y. įstatymų leidėjas valstybinės pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad minėtu teisiniu pagrindu nustatytas valstybinių pensijų mažinimas buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos, todėl pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 82-4275), įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., buvo pakeista Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, nustatant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio maksimalų valstybinės pensijos dydį.

Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 8 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XI-531 įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, nustatęs socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarką, suponuojant paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo 15 straipsniu buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Seimo 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2012 m. gruodžio 31 d., asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas analizavo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat kitus Konstitucinio Teismo nutarimus (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Darė išvadą, kad pareiškėjo pensijos ribojimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą, susijusį su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimu.

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, tačiau tuo pačiu nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio neatitikimas konstituciniams principams nenustatytas, pareiškėjo skundą tenkintino iš dalies, konstatuojant jo teisę į valstybinės pensijos nepriemoką, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), kuomet įstatymų leidėjas valstybinės pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį sumažino iki 1,3 šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.

Patikslino pareiškėjo nurodomus skaičiavimus dėl paskirtos pensijos nepriemokos. Nurodė, kad neįvertino aplinkybės, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu paskirtos valstybinės pensijos ribojimas 1,5 dydžiu (pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.), kaip ir jos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. atitinka Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, taigi priteistinas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumas, susidaręs dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) taikymo – 1 186,75 Lt.

Atsakovo prašymo atidėti pareiškėjo valstybinės pensijos kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. nesprendė kaip praradusio aktualumą.

Dėl skundžiamo akto panaikinimo paminėjo, kad skundžiamame Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendime Nr. 1D-7418(11) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagrindus, taip pat atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, atsisako nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, kadangi jis buvo pateiktas praleidus 6 mėnesių terminą nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.). Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Atsižvelgdamas į ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013 ir kt.) sprendė, kad ginčo sprendimo priėmimas patvirtina ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo buvimą, tačiau jokie valinio pobūdžio sprendimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimti, todėl naikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 suformuotą praktiką, darė išvadą, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams ir atsižvelgiant į tai, administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 1D-7418(11) panaikinimo nutraukė.

III. Pareiškėjas J. B. padavė apeliacinį skundą (b. l. 109–111), kuriuo prašo panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sumaišė pinigines neišmokėtų pareigūnų ir valstybinės pensijos dalis, mano, kad turėjo būti priteista 13 520,64 Lt suma, kuri susidarė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, o ne 1 186,75 Lt suma, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, teismas klaidingai nurodė, kad pastaroji suma susidarė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo.

Pažymi, kad skunde nurodė du ginčo dalykus – prašė priteisti dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė sumažintai pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį jo valstybinei pensijai papildomai pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 d., 1 186,75 Lt sumoje už laikotarpį nuo 2010 sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. be to prašė priteisti visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas sumaišė skundžiamų dalykų pinigines sumas, o taip pat neatsižvelgė į tai, kad dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo skundai yra priimti kitose administracinėse bylose.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija taip pat atstovaujanti Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 120) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Teigia, kad pareiškėjas painioja sumas. Ribojant pareigūno valstybinės pensijos ir socialinio draudimo senatvės pensijų sumą iki 1,3 vidutinio darbo užmokesčio (pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį) ir pareigūno valstybinę pensiją perskaičiavus pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjas gavo 55 239,41 Lt. Jei pensijų suma būtų ribojama 1,5 vidutinio darbo užmokesčio ir pareigūno valstybinė pensija būtų perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjas būtų gavęs 56 426,16 Lt. Teismas faktiškai teisingai priteisė to, ką pareiškėjas būtų gavęs pagal Konstituciją, ir to, ką apeliantas gavo, skirtumą.

Mano, kad dėl reikalavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį teismas išsprendė ginčą pagal faktinę teisinę padėtį. Preziumuojama, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis atitiko Konstituciją, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pareiškėjo interesas nepažeistas, nes teismo sprendimas neužkerta kelio jį apginti ateityje, jei paaiškėtų, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis prieštaravo Konstitucijai, šis faktas sudarytų naują pagrindą tiek prašymui administracinės paslaugos, pretenzijai (pensiją mokančiai institucijai), tiek skundui teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 122) nurodo, kad su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes. Šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikusios bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o naujų įrodymų bei argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui VRM 1998 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 14423 nuo 1998 m. balandžio 15 d. neterminuotai buvo paskirta 1 665,40 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui pensija perskaičiuota taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Pareiškėjo reikalavimus, susijusius su valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, neišmokėjimu, už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išskyrus į atskirą bylą, pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nauja redakcija (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-531 redakcija). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija. Iki minėtos nuostatos įsigaliojimo buvo numatytas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio ribojimas.

Taip pat, 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėta Konstitucijai prieštaraujanti nuostata pakeista nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimui, vėl nustatant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimą.

Dėl nagrinėjamam atvejui aktualios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pažymėtina, jog tuo pačiu minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio neatitikimas konstituciniams principams nenustatytas.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pensijos ribojimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą, susijusį su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimu.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie 2010-2013 m. pensijos dydį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai pareiškėjui pensija ribota taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį. Konkreti pensijos suma kito kas ketvirtį. Kaip minėta, 1,3 dydis nebebuvo taikomas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., kuomet įsigaliojo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisos, nustatančios vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį.

Taip pat, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio imtinai (atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo apibrėžtas ginčo nagrinėjimo ribas), pensija pareiškėjui ribota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Nurodytoje pažymoje pateikiami skaičiavimai, kokia turėtų būti pensija, apskaičiuota taikant ne minėtą 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, o 1,5 dydį ir atitinkamai ją dar apribojant taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris, kaip minėta, nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir taikytas pagrįstai.

Paskutinėje pažymos grafoje pateikiamas skirtumas, susidaręs tarp išmokėtos pensijos, t. y. sumažintos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą 1,3 dydį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, ir pensijos, kuri turėjo būti išmokėta, jei 1,3 dydis būtų netaikytas (o taikomas 1,5 dydis), tačiau vis tiek, teisėtai, mažinant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Susidariusi šių skirtumų suma per aptartą laikotarpį – 1 186.75 Lt., t. y. suma, susidariusi būtent dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) taikymo.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, teisingai nustatė priteistinos susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis