AS-873-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-873-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01894-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas) Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 25 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2951(11) ir priteisti iš VRM pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 939,02 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi (b. l. 12-14) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taip pat atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2951(11), kiek jis susijęs su 2010–2012 m. laikotarpiu. Kitą pareiškėjo skundo dalį priėmė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra išaiškinusi, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. kovo 25 d., o apie galimai jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti): 1) 2010 m. vasario mėn., gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn.; 2) 2012 m. vasario mėn., gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn.; 3) 2013 m. vasario mėn., gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. sausio mėn. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl pensijos mažinimo 2010–2012 m. laikotarpiu kreipėsi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodo, kad termino kreiptis į teismą jis nepraleido, nes terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, iš kurio pareiškėjas suprato, kad pensijų mažinimas buvo atliktas pažeidžiant konstitucinius principus. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, šių argumentų turėtų pakakti, pripažįstant jo kreipimąsi į teismą teisėtu, nepraleidus nustatytų terminų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, vertintini kritiškai, kadangi skundo padavimo teismui termino pradžia skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Be to, pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus daugiau nei 2 metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors ir pripažintina, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi net ir po 2013 m. kovo mėn., kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo aiškiai nurodytas procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pareiškėjas delsė daugiau nei 2 metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, taigi padaryta išvada, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti dėl 2010–2012 m. laikotarpiu mažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neatnaujintas ir šią skundo dalį atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Kadangi apie tai, kad pensijos mažinimas pratęstas ir 2013 m., pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėn., į teismą pareiškėjas kreipėsi nepraleidęs 3 metų termino skundui dėl pensijos nepriemokos už 2013 m. priteisimo, taigi pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš VRM nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, priimta.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos priteisimo priimamas tik dėl 2013 m. laikotarpio, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas dėl VRM sprendimo panaikinimo taip pat priimtinas tik ta apimtimi, kiek minėtu sprendimu atsisakoma pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką už 2013 m.

III. Pareiškėjas A. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 28-33), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties dalį dėl termino atnaujinimo skundui dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. paduoti ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 1D-2951(11) panaikinimo bei atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 1D-2951(11) panaikinimo.

Nurodo, kad manė, jog priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Be to, Lietuvos valstybė 2001-2003 m. jau buvo neteisėtai sumažinusi pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų, todėl pareiškėjas turi gyvenimišką patirtį šiuo klausimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“ (Valstybės žinios, 2003-07-09, Nr. 68-3094), visiems be išimties pensininkams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta pensijos nepriemoka. Todėl, remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų, pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė, nes tvirtai tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Be to, remiantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, Lietuvos valstybei nustačius pensijų dydžių ribojimą, tikrai nemanė, jog taip yra pažeidžiamos pareigūnų ir karių teisės, ir šių teisių pažeidimas, nesikreipus į teismą, nebus atstatytas. Dėl to pagrindo kreiptis į teismą, būtent nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pensija, nebuvo. Todėl tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjas sužinojo, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai, ir paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pažeidžia jo teises. Ši nurodoma aplinkybė laikytina svarbia ir objektyvia priežastimi, suteikianti pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. paduoti.

Be to, pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra ir nebuvo reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo klausimų, o nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Šioje nutartyje teismas pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai ir, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisinės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, darytina išvada, kad tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kad suėjo senaties terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka.

Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nustatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokamą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisinės valdžios įsikišimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl mano, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos aukščiau nurodytame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos.

Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, į tai, jog ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 939,02 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas. Taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 1D-2951(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir atnaujinti skundo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsniai), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Aptariamu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 25 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Taip pat, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, tačiau ir šiuo atveju trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. kovo 25 d. jau buvo pasibaigęs. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pagrindu už 2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. kovo 25 d. dar nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino minėtus laikotarpius ir padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą terminų atitinkamais laikotarpiais.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie atitinkamu laiku gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-65-146/2015; 2015 m. sausio 21 d. Nr. AS-90-146/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Taip pat ir pareiškėjo pensininko socialinis statusas, pažeistos teisinės vertybės svarba, ginčo santykių socialinis jautrumas negali pateisinti pareiškėjo pernelyg ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Taigi, aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys