A-525-1738-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-1738/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03066-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Pareiškėjas V. B. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (75)-18-1945; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 142,74 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas 2013 m. liepos 18 d. kreipėsi į VSD dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos išmokėjimo, tačiau VSD atsisakė prašymą tenkinti. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui neišmokėta 6 875,64 Lt, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo tuo pačiu laikotarpiu neišmokėta 19 156,21 Lt. Teigia, kad šis turtinis praradimas pareiškėjui turi būti grąžintas.

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 37–39). Paaiškina, kad tik oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą sužinojo apie teisės gauti visą paskirtą pensiją pažeidimą. Pareiškėjas manė, kad 3 metų procesinis skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl neskubėjo kreiptis į teismą. Valstybės saugumo departamentas, atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti (b. l. 14–15). Paaiškino, kad VSD pagal galiojančius teisės aktus ginčo laikotarpiu perskaičiuodamas ir mokėdamas sumažintą valstybinę pensiją, veikė teisėtai. Naikinti skundžiamą sprendimą ir išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Valstybinės pensijos sumažinimą sąlygojo ne VSD veiksmai, o Lietuvos Respublikos Seimo nustatytas teisinis reguliavimas. Atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą nurodė, kad pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir aiškino, kad 3 metų skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, o ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo bylas, kuriose teismas analogiškomis aplinkybėmis atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir bylas nutraukė. II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjui V. B. atnaujino skundo padavimo terminą ir skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybės saugumo departamento 2013 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. (75)-18-1945 dalį, kurioje atsisakyta grąžinti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės saugumo departamento, pareiškėjo naudai 19 156,21 Lt (devyniolika tūkstančių vieną šimtą penkiasdešimt šešis litus 21 centą) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Kitus reikalavimus atmetė. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad pareiškėjui neterminuotai paskirta valstybinė pensija už tarnybą (b. l.

20) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta, t. y. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais (b. l. 23). Pareiškėjas su 2013 m. liepos 18 d. prašymu kreipėsi į VSD dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 16–17). VSD 2013 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (75)-18-1945 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą valstybinę pensiją vadovavosi tuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 18).

Su šiuo sprendimu VSD pateikė pareiškėjui pažymą dėl pensijos nepriemokos (b. l. 19). Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo ir VSD sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl kreipimosi į teismą terminų pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad nagrinėjamai bylai aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Remdamasi nusistovėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reziumavo, kad šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y.

į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, kuria laikytina pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 28).

Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 6 d., taigi praleidęs 3 metų procesinį terminą, tačiau sprendė, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos, 2013 m. kovo

12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 atlikta Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų analize pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją, nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).

Iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nurodytas aplinkybes pripažino objektyviomis kliūtimis laiku paduoti skundą teismui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendė, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.

Dėl ginčo esmės teismas pasisakė, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio

9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Teismui atnaujinus skundo padavimo teismui terminą, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka. Vadovavosi Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pasisakė, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Konstatavo, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo (dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo) pareiškėjui neišmokėta 19 156,21 Lt valstybinės pensijos, kaip kad nurodyta atsakovo pažymoje (b. l. 23). Dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Konstitucijai neprieštarauja. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo

4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį yra nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijos nuostatomis. Nurodė, kad pareiškėjui neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad Lietuvos valstybė, konkrečiai Seimas, netinkamai sureglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Dėl skundžiamo sprendimo pasisakė, kad VSD 2013 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (75)-18-1945 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, motyvuodamas tuo, kad skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą valstybinę pensiją vadovavosi tuo metu galiojančiomis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 18). Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek atsisakyta grąžinti pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Nors priimdamas ginčijamą sprendimą VSD iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, taip pat atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą (b. l. 59-62), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą ir bylą nutraukti. Teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti atnaujinimo vertintinos kaip svarbios. Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006), 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013) praleistas procesinis terminas gali būti atnaujintas tik nustačius faktines aplinkybes, kuris pripažintos svarbiomis priežastimis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies prasme (t. y. ekstraordinarios, nepriklausančios nuo asmens valios, objektyviai užkertančios kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio. Teismas nagrinėtoje byloje turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui paduoti ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio nuostatas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos. Pastebi, kad pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kuris buvo pratęsiamas 2012-2013 m. keičiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį.

Be to, pareiškėjas skundu prašė priteisti visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, taigi neišmokėtą ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atkreipia dėmesį kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kurį keičiant Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms pratęstas 2012 ir 2013 metams, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Mano, jeigu teismo nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas teisės aktas, dėl kurio atitikties Konstitucijai yra abejojama (Laikinasis įstatymas), šiuo atveju yra teisinių prielaidų kilusio ginčo nagrinėjimo teisme stabdymui (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis ir 98 straipsnio 1 dalies 3-4 punktai).

Pareiškėjas V. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 67-69), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad apelianto nuoroda į administracinę bylą Nr. AS525-66/2014 turi būti atmesta kaip neatitinkanti bylos faktinių aplinkybių, kadangi minėtoje byloje pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl praleisto procesinio termino skundui paduoti nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) yra klaidinantis, nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Dėl bylos sustabdymo, mano, kad tai naujas reikalavimas byloje, kuris negalimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. (pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario 26 d.) buvo mokama sumažinta, t. y. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais (b. l.

23) valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjas su 2013 m. liepos 18 d. prašymu kreipėsi į VSD dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 16–17). VSD 2013 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. (75)-18-1945 „Dėl valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos išmokėjimo“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą valstybinę pensiją vadovavosi tuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 18).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui priteisina valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį t. y. 19 156,21 Lt. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino terminą skundui paduoti. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, jog pagal anksčiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario 26 d., t. y. kai jam buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 6 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaip yra ne kartą savo praktikoje nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija pasisako, kad išvada, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, yra pagrįsta. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir nagrinėjamoje byloje bei vertintinos kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo terminas skundui paduoti atnaujintas pagrįstai. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą ir dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos dalies priteisimo. Teismas pagrįstai sprendė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėjui priteistina pensijos nepriemoka pagal atsakovo išduotą pažymą, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, o sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu, tad pareiškėjui priteistina pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo. Atsakovas taip pat pateikia argumentus, jog šiuo atveju yra teisinių prielaidų teisme kilusio ginčo nagrinėjimo sustabdymui, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 3-4 punktais, nes Konstituciniame Teisme yra dar neišnagrinėti prašymai ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju bylos stabdymui pagrindo nėra. ABTĮ 4 straipsnis numato, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 d.). Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (2 d.).

ABTĮ 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (3 p.); kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją (4 p.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos susidariusios taikant Laikinojo įstatymo

4 straipsnį ir pareiškėjas tokiam teismo sprendimui neprieštarauja, priteistos nepriemokos sumos neginčija. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog Konstituciniame Teisme sprendžiamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas nagrinėjamai administracinei bylai nėra aktualus. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir teismų praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis