AS-901-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-901-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Kauno miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl termino atnaujinimo ir sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 54 (toliau – ir Sprendimas) 2 dalį, kuria nuspręsta jam neatkurti nuosavybės teisių į 3261/10000 dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl ginčijamo Sprendimo pateikti. Pareiškėjas nurodė, kad iki ginčijamo Sprendimo priėmimo 2002 m. rugpjūčio 19 d. metu ir po šio Sprendimo priėmimo sąžiningai klydo manydamas, jog jam pagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6739/1000 dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas), o ne į didesnę, t. y. 7500/10000 dalį minėto turto, kadangi iš archyvų, ne vieną kartą į juos kreipęsis, gavo ir disponavo netikslia informacija apie buvusių savininkų turėtas šio turto dalis. Tik 2015 m. kovo 6 d., gavęs tikslesnius duomenis, suprato, jog skundžiama Sprendimo dalis yra nepagrįsta, todėl – neteisėta. Pareiškėjas tvirtino, jog ši aplinkybė turėtų būti teismo vertinama kaip svarbi priežastis, dėl kurios terminas paduoti skundą turėtų būti atnaujintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas terminą skundui pateikti praleido be svarbių priežasčių, t. y. pareiškėjas jau daugiau kaip prieš dešimt metų turėjo galimybę kreiptis į archyvą nagrinėjamu klausimu, tačiau veikė nepakankamai aktyviai, todėl tokį delsimą teismas vertino kaip pareiškėjo nerūpestingumą ginant savo galbūt pažeistas teises. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas 2015 m. kovo 6 d. į Kauno apskrities archyvą kreipėsi visai kitu tikslu, todėl tik atsitiktinai gavo Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotą pranešimą T1076 Nr. 38.

II. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą priimti.

Pareiškėjas atskirajame skunde išdėsto iš esmės analogiškas faktines aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad nežino, kodėl minėtas dokumentas (t. y. Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. pranešimas, kuriame buvo nurodytos kitokios, nei manyta anksčiau, buvusių savininkų nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalys) archyve buvo rastas tik šiuo metu (2015 m. kovo 6 d.), o ne dar 1991 metais, kai jam buvo pateiktos minėtos pažymos su jose nurodytais duomenimis apie buvusių savininkų valdytą turtą. Pareiškėjas nurodo, jog archyvų fondai yra papildomi nauja informacija, todėl mano, jog Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto Burmistrui adresuotas pranešimas T1076 Nr. 38 pareiškėjui 1991 metais ar kiek vėliau nebuvo pateiktas ne todėl, kad archyvo darbuotojai dėl nežinomų priežasčių jo nerado, o dėl tos priežasties, jog šis dokumentas tuo metu nebuvo visuomenei prieinamoje archyvų dispozicijoje.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skunde suformuoti du atskiri reikalavimai, t. y. prašymas pareiškėjui atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus. Pareiškėjo vertinimu, t. y. šio termino atnaujinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne prašymo teisme priėmimo stadijos metu, o vėliau – priimant byloje sprendimą.

Antruoju reikalavimu pareiškėjas ginčija dalį administracinio akto, t. y. prašo panaikinti 2002 m. rugpjūčio 19 d. d. atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 54 2 dalį, kuria nuspręsta pareiškėjui neatkurti nuosavybės teisių į 3261/10000 dalį Pastato. Pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas galėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą tik dėl šio reikalavimo, tačiau taip pat mano, kad jo nurodytos termino skundui pateikti praleidimo priežastys turėtų būti pripažįstamos svarbiomis, o praleistas terminas turėtų būti atnaujintas.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, jog nors abu minėti prašymo reikalavimai yra skirtingo pobūdžio, tačiau terminų praleidimo priežastys abiem atvejais yra visiškai identiškos, todėl nagrinėjant pirmąjį klausimą, turėtų būtį nagrinėjamas ir antrasis klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 54 2 dalį, kuria nuspręsta jam neatkurti nuosavybės teisių į 3261/10000 dalį Pastato.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui pateikti praleido be svarbių priežasčių – pareiškėjas daugiau kaip prieš dešimt metų turėjo galimybę kreiptis į archyvą nagrinėjamu klausimu, tačiau veikė nepakankamai aktyviai, todėl tokį pareiškėjo delsimą teismas vertino kaip pareiškėjo nerūpestingumą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktiniu ir teisiniu susiklosčiusios situacijos vertinimu ir nurodo, kad jo skunde suformuoti du atskiri reikalavimai, dėl kurių abiejų priėmimo teismas turėjo spręsti atskirai.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimas yra sudėtinė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso, reglamentuojamo viešosios teisės normomis, stadija. Dėl to prašymų atnaujinti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminus nagrinėjimas priskirtinas administraciniams teismams. Akcentuotina ir tai, kad pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniai teismai dėl prašymo atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo terminus pasisako administracines bylas nagrinėdami iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A261-218/2014; 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje A261-2308/2012 ir kt.). Tai savo ruožtu lemia, kad, priešingai nei kitose administracinėse bylose, minėto termino atnaujinimo klausimas nėra sprendžiamas skundo priėmimo metu (ABTĮ 37 str.).

Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus.

Dėl antrojo pareiškėjo skundo reikalavimo – panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 54 2 dalį, kuria nuspręsta jam neatkurti nuosavybės teisių į 3261/10000 dalį Pastato – priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas, dėl 2002 m. rugpjūčio 19 d. administracinio akto kreipdamasis į teismą 2015 m. balandžio 22 d., praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apskųsti minėtą Sprendimą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-494/2014, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Be to, sprendžiant dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų kreiptis į teismą atnaujinimo taikomi rūpestingo, sąžiningo ir atidaus elgesio standartai, kurių turi laikytis asmuo, siekiantis savo galimai pažeistų teisių gynimo.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 m. rugpjūčio 23 d. pranešimas, kuriame buvo nurodytos kitokios, nei manyta anksčiau, buvusių savininkų nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto dalys, Kauno apskrities archyve buvo rastas tik 2015 m. kovo 6 d., pareiškėjui pakartotinai kreipusis į archyvą dėl informacijos, susijusios su pastato projektavimu, atliktais tyrinėjimais, besidomint savo giminės istorija.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nepripažintinos svarbiomis termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, dėl kurių praleistas terminas galėtų būti atnaujinamas. Pareiškėjo elgesys, kai jis per beveik 13 metų nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, siekdamas įgyvendinti savo nuosavybės teises, negali būti vertinamas kaip atitinkantis šiuos elgesio standartus. Juo labiau kad ginčijamu Sprendimu buvo pasisakyta ir dėl pareiškėjui neatkurtos nuosavybės teisės dalies į Pastatą, su kuo pareiškėjas, kaip galima spręsti iš jo skundo, visą laiką nesutiko. Šios aplinkybės turėjo paskatinti pareiškėją dėti visas įmanomas pastangas, bandant gauti reikiamus jo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas tik po 13 metų, dėl kitos priežasties kreipęsis į Kauno apskrities archyvą, gavo nagrinėjamu atveju aktualius dokumentus. Toks pareiškėjo elgesys nelaikytinas rūpestingo, sąžiningo ir atidaus asmens elgesiu, siekiančio savo galbūt pažeistų teisių gynimo, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo pateikti pirmosios instancijos teismo netenkintas pagrįstai.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad abu skundo reikalavimai yra neatskiriamai susiję, todėl turi būti nagrinėjami kartu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimo, 2 dalies galiojimas pareiškėjo pirmojo reikalavimo tenkinimo atveju neužkirstų kelio iš naujo spręsti pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą Pastato dalį klausimą, įvertinus naujai pateiktų dokumentų pakankamumą.

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl prašymo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir nurodytos pareiškėjo skundo dalies priėmimo dalies klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Z. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo M. Z. skundo dalį dėl prašymo atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises į buvusių savininkų K. Z., D. L. Z. turėtą turtą pagal šį įstatymą įrodančius dokumentus byla dėl šios skundo dalies priėmimo klausimo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis