A-502-1148-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1148/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00985-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 216,39 Lt turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. spalio 1 d., apie 16.00 val., A. S., vairuodamas automobilį „Renault Espace“, Piliuonos g. 24, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susiformavusią duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta kelio ženklais bei atitvarais. Eismo įvykio metu buvo sugadintas automobilio priekinis dešinės pusės ratas, todėl reikėjo keisti ratlankį, padangą, slenkstį bei remontuoti priekinę važiuoklę. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino automobilio savininkui 2 216,39 Lt žalą, susijusią su automobilio remontu, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Atsakovo – Kauno miesto savivaldybės – darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Taigi eismo įvykio kilimą lėmė vairuotojo veiksmai. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Šiuo atveju neįrodyta, jog vertinant transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino: priteisė jam iš Kauno miesto savivaldybės 2 216,39 Lt turtinei žalai atlyginti; priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo 2 216,39 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugpjūčio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Išanalizavęs Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, 3 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, CK 6.266 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2, 6, 12 ir 42 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. spalio 1 d. nutarimu nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo A. S. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta. Byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė Piliuonos g. 24, Kaune, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta.

Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Policijos pareigūnas, 2011 m. spalio 1 d. nuvykęs į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime nurodė, jog vairuotojas, važiuodamas Piliuonos gatve, nepastebėjo kelyje esančios duobės ir į ją įvažiavo. Buvo apgadintas automobilio dešinės pusės priekinis ratas. Eismo įvykio schemoje jis užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą duobę, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus.

Liudytojas A. S. teismo posėdžio metu nurodė, jog važiavo Piliuonos gatve, buvo didelis automobilių srautas, priekyje važiavęs krovininis automobilis užstojo matomumą, todėl važiuojamojoje kelio dalyje esančios didelės, nepažymėtos duobės pastebėti buvo neįmanoma, be to, ir iš priekio buvo didelis automobilių srautas, todėl duobės apvažiuoti nebuvo galimybės. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovo argumentai, jog pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, yra tik prielaidos.

Objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, nepateikta, todėl konstatuoti, kad vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, nėra.

Esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pripažintas pagrįstu, todėl tenkintas. Teismas pabrėžė, jog aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta, būtinos detalės buvo keičiamos ne naujomis originaliomis. Šias aplinkybes patvirtina patikrinimo ataskaita bei remonto sąmatos. Iš bylos medžiagos matyti, jog bendras žalos dydis – 2216,39 Lt. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytos realiai pagrįstomis.

Vadovaujantis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymais 2000 m. balandžio 17 d. Nr.120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101, 16 punktu, vykdydamas užsakymus transporto priemonių vertintojas turi teisę pasitelkti kitus specialistus, pasinaudoti autoservisų turima technine informacija. Šiuo atveju transporto priemonės sugadinimus užfiksavo K. V. automobilių remonto įmonės savininkas K. V., transporto priemonei padarytus sugadinimus įvertino A. D., kuris turi teisę vertinti transporto priemones kaip pareiškėjo darbuotojas bei vertintojo asistentas.

Šias aplinkybes patvirtina 2011 m. spalio 21 d. aktas prie žalos bylos ir A. D. išduoto vertintojo asistento pažymėjimo kopija.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuriai sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vertinant ginčo teisinius santykius padaryta išvada, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 14–20) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas teisės aktuose numatytas privalomas transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo eismo įvykio. Techninės apžiūros aktai, kuriais remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios.

2. Teismas, spręsdamas ginčą, privalėjo vadovautis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), 2, 3, 14, 26, 28, 29 punktais ir Taisyklių 15, 38 bei 40 punktų nuostatomis.

3. Vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo galimybes išvengti eismo įvykio, todėl dalis atsakomybės už žalą tenka jam pačiam.

4. Nei vienas iš į bylą pateiktų dokumentų nepatvirtina, kad minima duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus.

5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad remontuojant automobilį buvo keičiamos detalės, nuo kurių turėjo būti išskaičiuotas nusidėvėjimas. Pagal teismų praktiką, gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti.

6. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti laikomas įrodymu nustatant priežastinį ryšį, kadangi šiuo nutarimu buvo sprendžiamas vairuotojo teisinės atsakomybės klausimas, bet ne vertinami Kauno miesto savivaldybės veiksmai.

7. Teismų praktikoje pripažįstama, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime paaiškina, kad pagal Tvarkos 16 punktą, vykdydamas užsakymus transporto priemonių vertintojas turi teisę pasitelkti kitus specialistus, pasinaudoti autoservisų turima technine informacija. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo pristatyta apžiūrai į K. V. automobilių remonto įmonę, kuri įvertino apgadinimus, tačiau padarytą žalą nustatė pats pareiškėjas. AB „Lietuvos draudimas“ pažymi, jog šioje byloje sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, todėl atsakovo argumentai dėl Taisyklių taikymo yra teisiškai nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepime prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra (b. l. 22–24).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas turtinės žalos, pasireiškusios automobilio apgadinimais dėl kelio važiuojamosios dalies defekto, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad draudikas, ištyręs aplinkybes, reikšmingas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, pagal turto draudimo sutartį (transporto priemonių draudimo liudijimas serija LD Nr. 94498503, TIA Nr. 161258873) 2011 m. spalio 24 d. į automobilio “Renault Espace“ remonto paslaugas suteikusios K. V. automobilių remonto įmonės banko sąskaitą pervedė 2 216,39 Lt draudimo išmoką, lygią apskaičiuotiems nuostoliams, kurie buvo patirti dėl 2011 m. spalio 1 d. draudžiamojo įvykio. Vadovaudamasi CK 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. kovo 23 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją Nr. R0001254229, tačiau atsakovas 2 216,39 Lt žalos jai neatlygino.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014 išaiškino, kad pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Pažymėtina, jog šiame ginče Kauno miesto savivaldybė neneigia esanti gatvės, kuriai suteiktas Piliuonos pavadinimas, savininkė (valdytoja) CK 6.266 straipsnio prasme, tačiau nesutinka, kad minėto automobilio apgadinimai atsirado vairuotojui įvažiavus į važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apelianto atsisakymo atlyginti pareiškėjui žalą argumentus pripažįsta nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas, nuodugniai ištyręs surinktą medžiagą, neabejoja tuo, kad 2011 m. spalio 3 d. transporto priemonės techninės apžiūros akte (žalos byla Nr. 1210436) nurodytos keičiamos (priekinis dešinės pusės ratlankis, padanga, slenkstis) ir remontuojamos (priekinė važiuoklė) dalys buvo deformuotos būtent dėl kelio važiuojamosios dalies asfalto dangos nelygumų. Kadangi atsakovas neįrodė, jog minėta žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už A. S. patirtus neigiamus padarinius jam įvažiavus į duobę, nepažymėtą kelio ženklais ar aptvarais. Sprendžiant iš automobilio apgadinimų pobūdžio, pareiškėjo reikalaujama grąžinti draudimo išmoka, atitinkanti draudėjui suteiktų serviso paslaugų kainą, nėra aiškiai per didelė. Be to, 2011 m. spalio 1 d. įvykio nuostoliai buvo atlyginti išskaičiavus apdraustos transporto priemonės dalių nuvertėjimą dėl nusidėvėjimo.

Taigi nesant įrodymų, kad draudikas (pareiškėjas), nustatydamas draudimo išmokos dydį, netinkamai atliko Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo jam pavestas pareigas ar nesilaikė kitų šios srities norminių teisės aktų reikalavimų, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas, įpareigojantis atsakovą kompensuoti pareiškėjui 2 216,39 Lt žalą, yra teisėtas bei pagrįstas.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalis yra aktuali tiek, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi savo praktikoje (pvz.: 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Apibendrindama šiuos argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos administracinis teismas, tenkindamas antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą, bylą išsprendė teisingai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė