A-602-1718-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1718/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01054-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. M., uždarajai akcinei bendrovei „ALD Automative“, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) priteisti 2 321,39 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, jog 2011 m. liepos 31 d. transporto priemonė „Peugeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Apie eismo įvykį pareiškėjo draudėjas informavo policijos pareigūnus. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarnybinį pranešimą.

Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių, patvirtintų 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir Kelių eismo taisyklės), pažeidimo nenustatė, kadangi transporto priemonės vairuotojas neturėjo galimybės pastebėti duobės ir ją apvažiuoti. Transporto priemonės apžiūros metu nustatyti eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos; remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, važiuoklė.

Transporto priemonės papildomos apžiūros metu nustatyta, kad sugadinti ir keistini priekinės ir galinės dešinės pusės padangų slėgio davikliai. Pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija, galioja nuo 2010 m. balandžio 19 d., toliau – ir Taisyklės) I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.1. punktą nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant nuostolio dydį, atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus.

Pagal Taisyklių 9.5. punktą transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Draudėjas pateikė pareiškėjui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AF011197, remonto sąmatą Nr. 00010032, pagrindžiančias patirtas išlaidas dėl eismo įvykio metu transporto priemonei atsiradusios žalos pašalinimo. Pareiškėjas įvertino ir apskaičiavo, kad dėl eismo įvykio būtinos išlaidos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki įvykio sudaro 2 321,39 Lt (3 344,19 Lt [nuostolis pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AF011197] -580,40 Lt [PVM dydis] -300 Lt [besąlyginė išskaita] -142,40 Lt [nusidėvėjimas]) bei jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką.

Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos atsiradimą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalis 1–3 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 12.1 punktu, prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą gatvėse privalo savininkas, t. y. atsakovas.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateiktų rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Nėra duomenų, jog būtent ginčo duobė sukėlė automobilio sugadinimus. Nurodė, jog konkrečiu atveju nebuvo atliktas 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 101 patvirtinta tvarka (toliau – ir Tvarka) transporto priemonės vertinimas, nepateikta numatyta Tvarkoje nurodyta Transporto priemonės ataskaita, nepateikta duomenų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą, buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

Atsakovo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo neatidumo, Kelių eismo taisyklių 125 punkto reikalavimų nesilaikymo, nes konkrečiu atveju buvo įmanoma nepatekti į ginčo duobę, laikantis reikalavimo važiuoti dešine puse, nes pagal 2011 m. liepos 31 d. eismo įvykio schemą duobė buvo nutolusi nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Nurodė, jog nėra aišku, kaip buvo paskaičiuotas 142,40 Lt nusidėvėjimas. Nors Transporto priemonės techninės apžiūros akte ir UAB „Autofortas“ sąmatoje ratlankiai įvardinti kaip remontuotinos detalės, tačiau jie buvo pakeisti naujais.

Be to, papildomos transporto priemonės apžiūros metu nurodyti sugadinimai neturi priežastinio ryšio su įvykiu, nes nustatyti po 2 mėn. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui draudimo išmoką, todėl nepagrįstai siekia žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos (toliau – ir Programa) lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija), kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu.

Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3. punkto (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29, 94 straipsnių nuostatoms.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 321,39 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2013 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas analizavo CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.251, 6.1015 ir 6.271 straipsnius. Nustatė, kad turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo neveikimo, t. y. įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą nevykdymo. Pažymėjo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. Rėmėsi CK 6.266 straipsniu, 6.270 straipsnio 1 dalimi, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2, 6, 12 ir 42 punktais ir sprendė, jog atsakovas bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Nors atsakovas neigia priežastinio ryšio buvimą, tačiau, teismo vertinimu, jis įrodytas byloje esamais duomenimis: 2011 m. rugpjūčio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, prie jo pateikta eismo įvykio schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje apie 0,5 m ilgio, 0,5 m pločio duobė, šalia pažymėta minėta transporto priemonė. Šiuos duomenis taip pat patvirtina vairuotojo 2011 m. rugpjūčio 1 d. paaiškinime išdėstytos aplinkybės, pareigūno tarnybinis pranešimas administracinio teisės pažeidimo byloje bei parodymai teisme. Pagal byloje esančius duomenis teismas darė išvadą, jog transporto priemonė buvo apgadinta įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, todėl atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio kaip esminės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo byloje atmesti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų važiuoti arčiau dešinio kelkraščio, be to, akivaizdu, jog duobei esant 1,1 m metro atstumu nuo kelkraščio, vairuotojui nebuvo įmanoma išvengti įvažiavimo į duobę, važiuojant I-ąja eismo juosta. Pažymėtina, jog atsakovo argumentai dėl vairuotojo neapdairumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų lėmę autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, teismui nepateikta.

Eismo įvykio schemoje nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadinti priekinis ir galinis dešinės pusės ratai. Transporto priemonė po įvykio buvo apžiūrėta autoserviso UAB „Autofortas“, kurią su pareiškėju sieja sutartiniai santykiai (2011 m. rugpjūčio 1 d. Transporto priemonės apžiūros aktas). 2011 m. rugsėjo 20 d. Transporto priemonės apžiūros akte papildomai nurodomi prie keičiamų detalių – priekinis ir galinis dešinės pusės padangos slėgio davikliai. Minėtos remonto įmonės 2011 m. rugsėjo 24 d. sudarytoje remonto sąmatoje Nr. 00010032 automobilio remonto kaina su PVM nurodyta 3 344,19 Lt. Administracinėje byloje nustatyta, jog automobilis suremontuotas.

Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.1. punktą nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Pagal Taisyklių I dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5. punktą transporto priemonės sugadinimo atveju nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio.

Pagal UAB „Autofortas“ išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 011197 automobilio remontas kainavo remonto sąmatoje nurodytą kainą – 3 344,19 Lt (su PVM). Pareiškėjas draudėjui UAB „ALD Automative“ išmokėjo 2 463,79 Lt draudimo išmoką, kurios išmokėjimą patvirtina 2012 m. vasario 18 d. SEB vietinio mokėjimo nurodymas. Draudimo išmoka apskaičiuota pagal draudimo sutarties sąlygas iš 3 344,19 Lt atėmus 580,40 Lt PVM mokestį, 300 Lt besąlyginę išskaitą. Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti 2 321,39 Lt iš atsakovo, yra atsižvelgęs į nusidėvėjimą naujoms detalėms, dėl to atmetė 142,40 Lt sumą.

Pareiškėjas pateikė į bylą AB „Lietuvos draudimo“ žalų vertintojo nusidėvėjimo apskaičiavimo paaiškinimą, kuriame nurodyta, jog buvo apskaičiuotas 6 proc. ratlankių nusidėvėjimas, o padangos ir slėgio davikliai atitiko dėvėtų detalių kainas, todėl minėtų detalių nusidėvėjimas neskaičiuotas. Tai patvirtina remonto sąmatos, kurioje nurodyta padangų kaina – po 190 Lt, o slėgio daviklių – po 150 Lt, duomenys. Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. Transporto priemonės apžiūros akto matyti, jog ratlankiai nurodyti prie remontuojamų detalių, tačiau su sąlyga, jog prieš tai turi būti atliekama patikra.

Pareiškėjo atstovas paaiškino, jo atlikus patikrą, buvo nustatyta, jog reikalinga ratlankius keisti naujais. Iš pateiktų transporto priemonės fotonuotraukų akivaizdžiai matyti, jog ratlankiai buvo sulankstyti, todėl draudėjui pareikalavus, pagrįstai remonto metu buvo pakeisti naujais. Atsakovas abejoja dėl automobilio daviklių sugadinimo autoįvykio metu. Minėti sugadinimai paaiškėjo, atliekant automobilio remontą, jie užfiksuoti papildomame 2011 m. rugsėjo 20 d. transporto priemonės apžiūros akte, traktuotini kaip paslėpti defektai, kurių nebuvo galima nustatyti iš karto apžiūrint automobilį.

Minėtų sugadinimų pobūdis ir lokalizacija atitinka pradinės apžiūros metu nurodytų sugadinimų pobūdį ir lokalizaciją, todėl atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo su įvykiu atmesti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui (draudikui) pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą (3 str. 2 d., 90 str.) yra suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis, todėl atsakovo argumentai, kad trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka), atmesti kaip nepagrįsti, nes šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant kito įstatymo, t. y. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, kurio paskirtis ir juo reglamentuojami teisiniai santykiai yra kito pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013). Ta aplinkybė, kad remonto darbų apimtį sutartinių santykių su pareiškėju pagrindu nustatė remonto įmonės atstovai, neįrodo žalos įvertinimo neteisėtumo. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką, įvertino žalos byloje surinktus dokumentus dėl nuostolio ir jo dydžio, atliko draudimo išmokos paskaičiavimą, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo veiksmai iš esmės atitiko Taisyklių keliamus reikalavimus dėl žalos nustatymo.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas sprendė, jog atsakovas konkrečiu atveju neužtikrino (duomenys neskelbtini) tinkamos priežiūros, remonto ir saugaus eismo, dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė. Nustačius visas būtinąsias viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygas, pareiškėjo prašymas dėl 2 321,39 Lt turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, ši suma priteista iš atsakovo.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos vykdymui papildomas finansavimo šaltinis pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą yra Kelių priežiūros ir plėtros programa, kurios metines finansavimo sąmatas tvirtina Vyriausybė. Remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, už lėšas, skirtas iš Kelių priežiūros ir plėtros programos, atsako savivaldybės. Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį, tačiau kokiems objektams naudoti skirtas lėšas nustato pati savivaldybė.

Vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), pareiškėjui iš atsakovo teismas priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas atmetė prašymą sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3, 5.3. punktų (5.3.1., 5.3.2. p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo reikalavimą, kylantį iš draudimo bei civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisinių santykių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 2 d., 57 str.).

Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), Teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl 200 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atmesti, taip pat prašo tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsnių nuostatoms.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Pirmosios instancijos teismas nenustatė iki pažeidimo buvusios padėties.

2. Poreikis keisti slėgio daviklius nustatytas tik po papildomo patikrinimo, todėl mano, kad daviklių keitimo išlaidos neturi būti įtraukiamos į bendrą nuostolių sumą.

3. Automobilio ratlankiai pakeisti naujais, nors pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte abu ratlankiai nurodyti grafoje „Remontuojamos dalys“. Pažymi, kad padangų ir slėgio daviklių atitikimas dėvėtų dalių kainas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jei išties buvo įsigytos ir pakeistos dėvėtos detalės, tuomet turėjo būti įvertintas nusidėvėjimo skirtumas tarp buvusios detalės nusidėvėjimo ir pakeisto detalės nusidėvėjimo.

4. Draudimo išmoka nėra tolygi žalai dėl eismo įvykio. Byloje nėra pateiktas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas. Pagal Vertės nustatymo tvarkos 2 punktą, šio teisės akto nuostatos privalomos vykdant transporto priemonių vertinimą. Nurodo Vertės nustatymo tvarkos 3, 14.1, 14.2, 26, 28, 29 punktus. Pareiškėjas nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė transporto priemonės likutinės vertės, neparengė vertinimo išvadų.

5. Transporto priemonės vairuotojas savo veiksmais turėjo prisidėti prie žalos kilimo, kadangi įvykio metu nebuvo automobilių grūsties, todėl buvo palankios aplinkybės išvengti eismo įvykio. Vadovaujantis CK 270 straipsnio 1 dalimi, transporto priemonė – didesnio pavojaus šaltinis, todėl transporto priemonės valdytojas turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d.).

6. Byloje nėra pateiktų vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų.

7. Atsakovo pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą negali būti suabsoliutinta. Remiantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, neįmanoma visų duobių sutaisyti iš karto.

8. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo atsakovo, bet ir nuo Kelių direkcijos, kuri kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programų lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą.

9. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punkte nurodyta, kad tiek už kelių priežiūrą atsakingi asmenys, tiek pareigūnai, pažeidę šio aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 30 punkte įtvirtinta, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu.

10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinė bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, pažymi, kad nagrinėjama administracinė byla neužsitęsė. Taip pat atkreipia dėmesį į Specialios teisėjų kolegijos nutartį 2013 m. vasario 19 d. Nr. T-28 ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovo ir pareiškėjo teisiniai santykiai išlieka administracinio pobūdžio, todėl šiuo atveju turėtų būti netaikomos CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies normos.

11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo bylą išspręsti teismo nuožiūra.

Papildomai nurodo, jog nesutinka su atsakovo teiginiu dėl solidariosios atsakomybės. Pažymi, kad atsakovas nenurodo nei vieno teisės akto, kuriame būtų reglamentuota Kelių direkcijos atsakomybė už žalą dėl netinkamos savivaldybės kelių priežiūros. Atkreipia dėmesį, kad Programos lėšas savivaldybės naudoja savo nuožiūra, o lėšos skiriamos atsižvelgiant į nuolatinį savivaldybės gyventojų skaičių, kelių (gatvių) ilgį ir savivaldybėje įregistruotų transporto priemonių skaičių ir nepadengia viso savivaldybių lėšų poreikio.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad pirminės apžiūros metu slėgio daviklių sugadinimas negalėjo būti matomas, kadangi slėgio davikliai matomi tik nuėmus automobilio ratą. Dėl šios priežasties, atliekant automobilio remontą pastebėjus slėgio daviklių sugadinimus, buvo surašytas Papildomas transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Pareiškėjo vertinimu, AB „Lietuvos draudimo“ darbuotojo elektroninio laiško dėl naujų ratlankių 6 proc. nuvertinimo dėl nusidėvėjimo kopija turėtų būti vertinama kaip rašytinis įrodymas, pagrindžiantis pareiškėjo argumentą dėl nusidėvėjimo apskaičiavimo ir įvertinimo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai (nutartys) administracinėse bylose Nr. A756-2195/2010, Nr. A492-3550/2011, Nr. A662-1673/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl transporto priemonės apgadinimų įvažiavus į kelio važiuojamoje dalyje buvusią ir jokiais kelio ženklais nepažymėtą duobę, priteisimo. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo priteisti 2 321,39 Lt dydžio turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad 2011 m. liepos 31 d. transporto priemonė „Peugeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti UAB „ALD Automative“, vairuojama M. M., (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais.

Iš 2011 m. liepos 31 d. eismo įvykio vietos schemos, Kauno apskrities VPK patrulių rinktinės 2-jo būrio patrulio A. U. 2011 m. liepos 31 d. tarnybinio pranešimo, 2011 m. liepos 31 d. ir 2011 m. rugsėjo 20 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktų, Kauno apskrities VPK kelių policijos valdybos 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, į bylą pateiktų fotonuotraukų, 2011 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitos-faktūros, 2011 m. rugsėjo 28 d. vietinio mokėjimo nurodymo matyti, kad eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai, dėl kurių turėjo būti keičiamos priekinė ir galinė dešinės pusės padangos; remontuojami priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai, važiuoklė. Transporto priemonės ir 2011 m. rugsėjo 20 d. papildomos apžiūros metu nustatyta, kad sugadinti ir keistini priekinės ir galinės dešinės pusės padangų slėgio davikliai. Atlikus papildomą patikrą, nustatyta, jog reikalinga ratlankius keisti naujais.

Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“, kuri, turėdama teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, apskaičiavo šio įvykio metu patirtus nuostolius ir juos kompensavo (2011 m. rugsėjo 27 d. pranešimas apie nuostolių atlyginimą; 2011 m. rugsėjo 28 d. AB SEB bankas vietinio mokėjimo nurodymas, 2 463,79 Lt). Byloje nebuvo objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimu buvo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo M. M. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta.

Pareiškėjas CK 6.1015 straipsnio pagrindu reikalauja draudėjui išmokėtos sugadinto automobilio sumos (2 321,39 Lt) priteisimo iš, jo manymu, atsakingo už padarytą žalą asmens – Kauno miesto savivaldybės.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 321,39 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2013 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, materialiųjų ir proceso teisės normų taikymu, teigia, kad jam nepagrįstai perkeliama pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi išmokėjęs draudėjui draudimo išmoką už apgadintą automobilį ir prašydamas priteisti šią sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis;) reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio, kaip jis yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2010 m. sausio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 9, 11 dalyse, trūkumų, klausimas.

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, jog pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2014 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Viešajame registre nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Nagrinėjam administraciniam ginčui aktualaus Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Ginčui aktualaus Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte taip pat nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad dėl automobilio sugadinimų iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti Kelių direkcija, kurios pagrindiniai veiklos tikslai susiję su valstybinės reikšmės kelių priežiūra. Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, Kelių direkcija rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą (Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. N 3-457, redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2012 m. kovo 16 d.), nepatvirtina, kad važiuojamojoje kelio dalyje buvusi duobė (duomenys neskelbtini), Kaune, atsirado ar nebuvo tinkamai pažymėta dėl šios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo argumentai dėl nepakankamo finansavimo taip pat nepaneigia teisės aktuose nustatytos pareigos vykdyti gatvių priežiūrą, remontą ir saugaus eismo užtikrinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti dėl duobės kelyje kilusius nuostolius savivaldybei iš esmės kilo dėl aplinkybės, kad ši duobė buvo nesutaisyta ir nebuvo imtasi jokių priemonių išvengti transporto priemonių įvažiavimo į šią duobę, t. y. duobės sutvarkymo ar pažymėjimo įspėjamaisiais ženklais, sudarančiais galimybę transporto priemonių vairuotojams būnant atidiems ir rūpestingiems išvengti įvažiavimo į duobę ir atitinkamai dėl to galinčių atsirasti nuostolių.

Atsakovas taip pat remiasi Kelių priežiūros tvarkos aprašo 42 punktu, įtvirtinančiu, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad minėtos viešosios teisės normos, nustatančios už kelių priežiūrą atsakingų asmenų ir pareigūnų atsakomybę, nereglamentuoja ir nepaneigia minėtų privatinės teisės normų, nustatančių kelio savininko deliktinę atsakomybę, todėl minėtos viešosios teisės normos nėra susijusios su nagrinėjamu ginču dėl žalos atlyginimo.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju turi būti sprendžiamas atsakovo nurodytų subjektų – Kelių direkcijos ir policijos pareigūnų – atsakomybės klausimas. Pagal nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado trečiajam suinteresuotam asmeniui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą, jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas jo automobilis.

Teisėjų kolegija, plačiau analizuodama atsakovo argumentus dėl vairuotojo M. M. rūpestingumo ir atidumo, pažymi, jog apie 22 val. jis įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais, taip apgadindamas vairuojamą automobilį. Pastebėtina, jog atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami tik prielaidomis. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas. Kaip jau buvo minėta, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimu buvo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Be to, pastebėtina, jog byloje taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė (duomenys neskelbtini), Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Vadovaujantis 2011 m. liepos 31 d. patrulio A. U. tarnybiniu pranešimu, įvykio metu buvo tamsu, kelio danga šlapia, lijo lietus, matomumas prastas, o eismo įvykio priežastimi esanti duobė pilna vandens. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), nėra.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriuose reiškiamos abejonės dėl automobiliui nustatytų sugadinimų ryšio su ginčui aktualiu kelio defektu (duobe), paneigia pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymai (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pabrėžtina, kad eismo įvykio faktas yra užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kompetentingos institucijos (policijos) pareigūnams (Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos Patrulių rinktinės 2-jo būrio patruliams) policijos budėtojo nurodymu pagal gautą pranešimą apie eismo įvykį išvykus į įvykio vietą, ją apžiūrėjus ir atikus veiksmus, kuriuos policijos patrulis turi atlikti eismo įvykio vietoje pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukciją (ginčui aktualiu laiku galiojo 2007 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 5-V-804 redakcija). Nagrinėjamu atveju policijos patruliai, atvykę į eismo įvykio vietą (duomenys neskelbtini), Kaune, rado apgadintą automobilį, sudarė eismo įvykio schemą, užfiksuodami eismo įvykio situaciją (duobę kelio važiuojamojoje dalyje, jos matmenis, sugadinto automobilio padėtį pervažiuotos duobės atžvilgiu, automobilio sugadinimus). Policijos surinktoje medžiagoje nėra duomenų, kad duobė kelyje buvo kaip nors pažymėta (aptverta ar pastatyti kokie nors įspėjantys vairuotojus apie kliūtį kelyje ženklai). Abejoti policijos pareigūnų užfiksuotais teisės aktų nustatyta tvarka duomenimis nėra jokio pagrindo. Taigi automobilio sugadinimo faktas, vieta ir priežastis (duobė atsakovui priklausančiame kelyje), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra nustatyti leistinais ir patikimais įrodymais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 2 321,39 Lt, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje nėra pateikta dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus pagal Vertės nustatymo tvarką. Šiuo aspektu pažymėtina, jog šis teisės aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, t. y. – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (2 str. 13 d.).

Pagal minėto įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (7 str. 2 p.).

Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atitinkamai, atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka nagrinėjamu atveju nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, CK normų ir draudimo sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl priteistos turtinės žalos dydžio ir automobilio apgadinimų masto, automobilio būklės iki nurodomo įvykio. Atsakovas pastebi, kad poreikis keisti slėgio daviklius nustatytas tik po papildomo patikrinimo, todėl mano, kad daviklių keitimo išlaidos neturi būti įtraukiamos į bendrą nuostolių sumą bei pažymi, kad automobilio ratlankiai pakeisti naujais, nors pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akte abu ratlankiai nurodyti grafoje „Remontuojamos dalys“.

Pasisakydama dėl iš atsakovo priteistinos žalos dydžio, teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Vadovaujantis 2011 m. liepos 31 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktu, sudarytu iškart po eismo įvykio, nustatyta, jog dešinės pusės ratlankiams reikalinga patikra/remontas. Įvertinus į bylą pateiktas fotonuotraukas bei jose matomus ratlankių pažeidimus, darytina išvada, jog patikros matu turėjo būti vertinama, ar ratlankiai remontuotini, ar keistini naujais. Pateiktose fotonuotraukose matyti esminių ratlankių sugadinimų, dėl ko galima daryti išvadą, jog patikros metu pagrįstai nuspręsta ratlankius keisti naujais. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog 2011 m. liepos 31 d. Transporto priemonės techninės apžiūros akto pastabų 2 punkte nurodyta, kad sugadinimai ir defektai įvertinami tik išoriškai apžiūrint automobilį. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu, tokiu būdu surašomas papildomas apžiūros aktas. Būtent papildomos apžiūros metu ir buvo nustatytas poreikis keisti dešinių automobilio padangų slėgio daviklius. Atsižvelgus į tai, jog išoriškai pirminės apžiūros metu nebuvo įmanoma nustatyti slėgio daviklių sugadinimų, slėgio daviklių įtraukimas į keistinų detalių grafą papildomos apžiūros metu, laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu faktinius automobilio sugadinimus.

Pažymėtina, kad byloje esantys Transporto priemonės techninės apžiūros ir papildomos techninės apžiūros aktai bei to paties vertintojo 2011 m. rugsėjo 24 d. sudaryta sąmata Nr. 00010032 ABTĮ 57 straipsnio taikymo požiūriu laikytini leistinais ir tinkamais įrodymais. Šie įrodymai neturi akivaizdžių tarpusavio prieštaravimų. Juose užfiksuoti automobilio apgadinimai pagal jų lokalizaciją gali būti siejami su patrulio A. U. 2011 m. liepos 31 d. tarnybiniame pranešime nurodytais automobilio pažeidimais.

Pareiškėjas, atsižvelgęs į detalių nusidėvėjimą, iš bendros nuostolių sumos atmetė 142,40 Lt sumą. Į bylą pateiktas 2014 m. vasario 3 d. AB „Lietuvos draudimo“ žalų vertintojo nusidėvėjimo apskaičiavimo paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog buvo apskaičiuotas 6 proc. ratlankių nusidėvėjimas, o padangos ir slėgio davikliai atitiko dėvėtų detalių kainas, todėl minėtų detalių nusidėvėjimas neskaičiuotas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei į tai, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos) nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios, kad metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti, bei šią įstatymo normą įgyvendinančio Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3 punkto, 5.3 punkto (5.3.1 ir 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsnių nuostatoms.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, tam, kad teismas imtųsi nurodyto procesinio veiksmo, pirma, teismui turi kilti abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.

Pažymėtina, kad klausimas dėl individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą priskirtinas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, o pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų, kurie šioje byloje netaikytini, atitiktį Konstitucijai. Teisėjų kolegija, pritardama šiam pirmosios instancijos teismo argumentui, netenkina atsakovo analogiško prašymo, pateikto apeliacinės instancijos teismui.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikdamas dėl jų tinkamų įrodymų. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl šis klausimas nesprendžiamas, o pareiškėjas turi ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius