AS-858-844-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-844/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02965-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2014 m. birželio 3 d. pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. 3216-41 dėl P. G. (P. G.) grąžintos žemės ribų bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjo šeimai atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduot.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartimi (b. l. 37-38) netenkino pareiškėjo M. G. prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti M. G. skundą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašomas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 3216-41 buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 22 d. Pabrėžė, jog terminas reikalavimui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3216-41 panaikinimo pareikšti skaičiuojamas nuo teisių perleidėjo sužinojimo apie šio įsakymo priėmimą. Atkreipė dėmesį, kad skunde pats M. G. nurodė, jog sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo pamatuoti 2002 m. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad kreipdamasis į teismą su 2014 m. birželio 3 d. skundu, M. G. buvo žymiai, t. y. daugiau nei 13 metų, praleidęs skundo padavimo terminą. Taigi mažiausiai nuo sklypų pamatavimo dienos pareiškėjui turėjo tapti žinoma, kokio dydžio sklypai jo teisių perleidėjui buvo suprojektuoti prašomu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3216-41.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio ir jo priedų matyti, jog susipažinęs su Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3216-41, pareiškėjas iš karto nesiėmė atitinkamų veiksmų jį apskųsti. Laiku nesikreipdamas į teismą, M. G. pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Pagrindas kreiptis į teismą siejamas su sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Šiuo atveju apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo susipažinęs su Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3216-41. Pastebėjo, jog M. G. nurodomos termino praleidimo priežastys apibūdina jo subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos jo šeimai atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę yra išvestinis iš aptartojo, todėl teismas, atsisakęs priimti pagrindinį reikalavimą, atsisakė priimti ir išvestinį.

III. Pareiškėjas M. G. atskiruoju skundu (b. l. 40) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismas netenkino pareiškėjo prašymo bei atsisakė priimti skundą, ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjas žemės savininku tapo 2011 m. lapkričio 23 d., o ne 2000 m. rugsėjo 22 d., kaip teigė pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad nuo 2000 m. nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo P. G. (pareiškėjo tėvo) sutuoktinė B. G. (pareiškėjo motina). Pabrėžė, kad nors B. G. ir buvo neraštinga, tačiau nelogiška manyti, jog ji sąmoningai atsisakytų atkurti nuosavybės teises į nuosavą namų valdą, sodą ir dirbamą žemę dėl melioruotos pievos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. G. skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3216-41 panaikinimo bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojimo pareiškėjo šeimai atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę, ir šiuo pagrindu atsisakė priimti skundą dėl minėtų veiksmų.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skundu su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir pažymi, kad teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes dėl termino skundui pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Kita vertus, nurodyta teisė taip pat suponuoja ir reikalavimą laikytis tam tikros teisės aktuose numatytos tvarkos, užtikrinančios, be kita ko, ir tinkamo proceso įgyvendinimą. Vienas iš tokių reikalavimų yra laikymasis įtvirtintų procesinių terminų. Pastebėtina, jog šis reikalavimas sietinas su tuo, kad apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, taip, be kita ko, apsaugant ir kitų susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių interesus.

Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Minėto įstatymo 33 straipsnyje nurodyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 34 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-46/2010). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl to, ar tinkamai pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo nurodytas termino skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3216-41 dėl P. G. (P. G.) grąžintos žemės ribų panaikinimo pateikti praleidimo priežastis ir nurodė, jog jos negali būti vertinamos objektyviomis termino praleidimo priežastimis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kaip svarbias termino skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3216-41 panaikinimo pateikti praleidimo priežastimis skunde pirmosios instancijos teismui nurodė tai, kad bandė ginčą su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išspręsti alternatyviais būdais (neinicijuodamas teisminio proceso) bei tai, kad pareiškėjas ginčijamos žemės savininku tapo tik 2011 m. lapkričio 23 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus pareiškėjo argumentus, visų pirma pabrėžia, kad, kaip jau buvo nurodyta, teisės aktai imperatyviai numato priimtų administracinių aktų apskundimo tvarką, kurios turi laikytis visi subjektai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas M. G. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą paveldėjo 2011 m. lapkričio 23 d. pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (b. l. 7). Iki to laiko sklypas nuosavybės teise priklausė pareiškėjo motinai B. G., todėl būtent ji, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3216-41 dėl P. G. (P. G.) grąžintos žemės ribų, tuo metu turėjo teisę ir interesą įstatymų nustatyta tvarka ginčyti paminėtus administracinius aktus. Vadinasi, terminas, per kurį teisė ginčyti šiuos administracinius aktus turi būti realizuota (terminas skundui paduoti), galėjo prasidėti dar 2000 m. rugsėjo 22 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog niekas negali perleisti daugiau teisių, nei pats turi. Todėl jei asmuo iki teisių perleidimo kitam asmeniui jau yra praradęs tam tikrą teisę, jis negali jos perleisti kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šios teisės negali įgyti, t. y. negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje A6-212/2007). Nagrinėjamoje byloje paminėtos nuostatos taip pat reikšmingos. Kaip minėta, iki savo mirties, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d.

įsakymu Nr. 3216-41 dėl P. G. (P. G.) grąžintos žemės ribų, B. G. turėjo teisę ir interesą įstatymų nustatyta tvarka ginčyti paminėtą administracinį aktą, nes jai nuosavybės teise priklausė ginčo žemės sklypas. Tačiau dar iki nuosavybės teisės perėjimo B. G. galėjo praleisti įstatymų nustatytą terminą skundui dėl šių aktų paduoti ir iš esmės prarasti teisę juos ginčyti. Todėl nustačius, kad dar iki nuosavybės teisių į sklypą, iš kurių kyla teisė ir teisinis suinteresuotumas ginčyti nagrinėjamą administracinį aktą, perėjimo M.

G., B. G. buvo praleidusi terminą skundui dėl jų paduoti, M. G., įgijęs nuosavybės teises į šį sklypą bei su juo susijusias teises ir interesus, vadovaujantis aukščiau paminėtu principu, kad negalima įgyti daugiau teisių, nei jų turi perleidėjas, taip pat turėtų būti laikomas praleidusiu šį terminą. Kaip jau minėta, terminas, per kurį teisė ginčyti šiuos administracinius aktus turi būti realizuota (terminas skundui paduoti), galėjo prasidėti dar 2000 m. rugsėjo 22 d. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde nurodė, jog žemės sklypai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo pamatuoti 2002 m., todėl mažiausiai nuo sklypų pamatavimo dienos B.

G. turėjo tapti žinoma, kokio dydžio sklypai buvo suprojektuoti prašomu panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3216-41. Be to, iš byloje esančio Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 41-14932, kuriuo P. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės ginčo žemės sklypą, matyti, kad šis sprendimas buvo surašytas dviem egzemplioriais, kurių vienas buvo įteiktas mirusiojo P. G. turto paveldėtojams, t. y. B. G.. Taigi iš to darytina išvada, kad vėliausiai B.

G. apie ginčo žemės sklypą sužinojo 2002 m. Kas suponuoja tai, kad B. G., būdama atidi ir rūpestinga nuosavybės atkūrimo teisinių santykių dalyvė, žinojo apie Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. 3216-41, tačiau įstatyme nustatytais terminais administracinių aktų neginčijo.

Nustačius, kad B. G. praleido terminą kreiptis į teismą dėl ginčijamų aktų panaikinimo, darytina išvada, kad pareiškėjas teisės ginčyti minėtus aktus neįgijo, nes nuosavybės teisių perėmėjas negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo perdavėjas. Priešingas teisės normų aiškinimas neatitiktų įstatymuose nustatytų administracinių aktų apskundimo terminų paskirties, nes neleistų užtikrinti teisinių santykių stabilumo, neužtikrintų teisinio tikrumo principo įgyvendinimo, neskatintų asmenį ginti savo teises. Be to, būtų sudarytos sąlygos asmenų piktnaudžiavimui: savininkas praleidęs terminą skundui paduoti, siekdamas išvengti termino praleidimo pasekmių, galėtų tyčia perleisti turtą kitam asmeniui, kuris imtų ginčyti atitinkamus sprendimus bendra tvarka. Nustačiusi, kad B. G. yra praleidusi dar iki žemės perleidimo pareiškėjui terminą administraciniams aktams ginčyti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas taip pat šį terminą yra praleidęs, jį atnaujinti nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3216-41 panaikinimo paduoti ir šiuo pagrindu atsisakė skundo dalį priimti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo M. G. atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis