A-64-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-64-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01575-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2, 21–22), kurį patikslino (b. l. 19–20, 89), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)3-48473 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2843 „Dėl skundo“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV 2013 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3331 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV, įpareigojant nedelsiant išmokėti, 2010–2012 m. sumažintos ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 15 251,14 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad, gaudamas senatvės pensiją, dirbo, todėl jam buvo sumažinta pensija, per 2 metus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 15 251,14 Lt. Toks sumažinimas prieštarauja Konstitucijos 52 ir 48 straipsniams, nes senatvės pensija sumažinta tik todėl, kad jis dirbo kitą darbą ir gavo už tai pajamų. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, jo nuostatomis dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalių prieštaravimo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pareiškėjas nesutiko su VSDFV atsisakymu nagrinėti jo skundą ir motyvacija, kad praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas skundui paduoti, nes pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl skundą dėl sumažintos senatvės pensijos jis privalėjo pateikti iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas teigė, kad jis manė, jog senatvės pensija buvo sumažinta teisėtai, bet, sužinojęs apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, suprato, kad senatvės pensijos sumažinimas buvo neteisėtas; atsižvelgiant į tai, 3 metų terminas skaičiuotinas nuo dienos, kai buvo konstatuotas senatvės pensijos sumažinimo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, jog tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia sumažintų pensijų kompensavimo įstatymą, kurį priėmus sumažintos pensijos bus kompensuojamos jame nustatyta tvarka, iškreipia ir pažeidžia Konstituciją bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nes jis sąžiningai uždirbo pensiją ir turi teisę ją gauti dabar. Numatyta kompensavimo koncepcija faktiškai atima iš jo teisę į pensiją, nes kompensavimo galima ir nesulaukti, o jo sveikatos būklė (yra patyręs insultą) ir priežiūra reikalauja neatidėliotinų išlaidų. Pabrėžė, jog apie tai, kad egzistavo 3 metų terminas skundui paduoti, sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d.; sunkiai serga, nes (duomenys neskelbtini) patyrė insultą ir jo sveikatos būklė labai negera.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 46–52, 95–100, 101–106) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtos senatvės pensijos dalį (15 251,14 Lt), o skundo dalį dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, o pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnį VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš VSDFV nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, jog pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjo senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu laikytinas VSDFV teritorinio skyriaus, remiantis Laikinuoju įstatymu, priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.).

Kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. balandžio 24 d. skundu dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą; pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 3 metų terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. VSDFV 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2843 ir 2013 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3331 yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pažymėjo, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad 3 metų terminas skaičiuotinas nuo dienos, kai buvo konstatuotas pensijos sumažinimo prieštaravimas Konstitucijai, nes Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo terminas negali būti siejamas su Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimu. Be to, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėjas į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau negu 1 metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, VSDFV konstatavo, kad senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis netaikytina, kadangi sprendimai mokėti pareiškėjui ne visą paskirtą senatvės pensiją jau įvykdyti. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės VSDFV ir jos teritoriniams skyriams reikšti savo abejones dėl įstatymo konstitucingumo, tuo remiantis įstatymo nevykdyti.

Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui senatvės pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 38–41, 92) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad, mokant senatvės pensijas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., vadovautasi ir Laikinuoju įstatymu, kurio 6 ir 7 straipsniuose nustatyta ribinį pensijos dydį viršijančių senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, o pagal 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotų senatvės pensijų gavėjams, po pensijos paskyrimo draustiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjusiems draudžiamųjų pajamų, mokėta pensijos dalis, apskaičiuota pritaikius koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Pažymėjo, jog pareiškėjui nuo 2008 m. spalio 1 d. iš naujo paskirta 1 303,53 Lt senatvės pensija (įgijus papildomą 1 metų stažą po pensijos paskyrimo) 2010 m. sausio 1 d. viršijo ribinį pensijos dydį, todėl, perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, sudarė 1 191,75 Lt; nuo 2010 m. spalio 1 d. iš naujo paskirta senatvės pensija buvo 1 349,76 Lt, perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, – 1 232,71 Lt; nuo 2011 m. spalio 1 d. iš naujo paskirta senatvės pensija buvo 1 372,96 Lt, perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, – 1 253,26 Lt.

Pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam pagrįstai ir teisėtai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta senatvės pensijos dalis, apskaičiuota, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, o neišmokėta senatvės pensijos dalis paminėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sudaro 15 251,14 Lt. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį, todėl šis nutarimas nėra pagrindas patenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui jau buvo mokama visa paskirta senatvės pensija. Be to, pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį, sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, kol ši tvarka nenustatyta, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti asmenims pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintų senatvės pensijų dalių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 111–117) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusį iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o po to – teismui. Teismas akcentavo, kad šis terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi kitoks Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan. Nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio 28 d. Vadinasi, pareiškėjas, su skundu kreipdamasis į VSDFV tik 2013 m. balandžio 25 d., praleido paminėtą terminą. Teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-2843 tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, todėl panaikinti šio VSDFV sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Teismas taip pat pabrėžė, kad VSDFV 2013 m. gegužės 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-3331 nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą, nes įvertino, jog pareiškėjas per trejus metus tik nuo 2011 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. buvo hospitalizuotas ir nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. buvo gydomas ambulatoriškai (medicininiai dokumentai). Teismas sutiko su tokiu vertinimu, nes medicininiai dokumentai įrodė, jog pareiškėjas buvo ir tebėra negeros savijautos, tačiau jie nepagrindė pareiškėjo nepateisinamai praleisto itin ilgo procesinio trejų metų termino; juolab apie pareiškėjo sveikatos blogėjimą nuo 2011 m. pabaigos duomenų nėra. Pareiškėjo pamąstymai apie termino skaičiavimą, jo pradžią, kuri, pareiškėjo nuomone, yra skirtinga, nėra pagrįsti teisės nuostatomis, jie nesudaro pagrindo teismui atnaujinti praleistą terminą, todėl panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3331 nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)3-48473 bei priteisti jam iš VSDFV, įpareigojant nedelsiant išmokėti, 2010–2012 m. sumažintos ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 15 251,14 Lt. Teismas akcentavo, kad, nepanaikinus VSDFV 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2843 ir 2013 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3331, kuriuose pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo patenkinti šių pareiškėjo reikalavimų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 122–124) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl termino atnaujinimo VSDFV ne teismo tvarka.

Pareiškėjas nurodo, kad įstatymo nustatytą terminą praleido, kadangi labai sunkiai sirgo: (duomenys neskelbtini) ištiko insulto priepuolis, gulėjo ligoninėje, reabilitacijos laikotarpis buvo labai ilgas. Pažymi, kad dėl pažeistų teisių jis kreipėsi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, o, šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, su skundu kreipėsi į teismą. Nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, jog valstybė netinkamai vykdė įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo jo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., jam iki šiol neišmokėta.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 129–133) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasis į VSDFV 2013 m. balandžio 24 d. skundu, pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pažymi, kad, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teigia, jog pareiškėjas, Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytu terminu nesikreipdamas į VSDFV, pats pasirinko tokį savo teisių įgyvendinimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti, todėl toks pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 303,53 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo keičiamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. balandžio 9 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 3);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-04-09 prašymą) pareiškėjui buvo paaiškinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, sumažinant jam paskirtos pensijos dydį (b. l. 4-7);

4) 2013 m. balandžio 24 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. gegužės 2 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 9-10);

5) 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjas pateikė atsakovui medicininius dokumentus apie jo sirgimą laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d., nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. bei 2011 m. lapkričio 13 d. jam diagnozuotą ligą (b. l. 56-60). Pastebėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovo nurodytas terminas jo nebuvo praleistas, nes šis terminas turėjo (pagal pareiškėją, turi) būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d., t. y. dienos, kai Konstitucinis Teismas priėmė paminėtą nutarimą dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų prieštaravimo Konstitucijai;

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2013 m. gegužės 21 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. skundo (b. l. 61).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriui paduotas 2013 m. balandžio 9 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Aplinkybės dėl pareiškėjo paminėto sirgimo ir jų įtaka aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis prasme atsakovo bei pirmosios instancijos teismo, kolegijos manymu, įvertintos teisingai. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, (jų nekartodama) pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo skundžiamame 2013 m. gegužės 21 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikęs Taisyklių 31 punktą, paliko pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. skundą nenagrinėtą.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. G. (M. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė