AS-822-450-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-450/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00359-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su 2014 m. sausio 16 d. skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas:1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1)S-82084 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti pareiškėjui 12706,83 Lt dydžio senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m., ir įpareigoti Kauno skyrių nedelsiant pervesti neišmokėtą pensijos sumą į pareiškėjo sąskaitą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-262.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė priimti skundo dalį dėl įpareigojimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių nedelsiant pervesti neišmokėtą pensijos sumą į pareiškėjo sąskaitą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 5 d. skundu dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1)S-82084. VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-8777 pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti, motyvuodama tuo, kad yra praleistas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas ir informavo pareiškėją, kad jei jis pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas pateikė VSDFV papildomą skundą, kuriame pateikė argumentus dėl praleisto termino atnaujinimo. VSDFV 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-262 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir remdamasis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas konstatavo, kad Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1)S-82084 teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo nagrinėjamas iš esmės išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl atsisakė priimti skundo dalį dėl šio sprendimo, kaip paduotą nesilaikant tai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

III. Pareiškėjas A. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį ir patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje numatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Imperatyvios teisės normos turi būti taikomos tiesiogiai, išplėstas ar laisvai interpretuojamas jų aiškinimas yra negalimas. Taigi termino praleidimo aplinkybė negali atimti iš draudėjo teisės atgauti laiku neišmokėtą pensiją. Toks teisės taikymas būtų formalus, neveiksmingas asmens teisių „gynimas“ nuo savavališkų ir neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.

Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai taikė nesamas teisės normas, neva reglamentuojančias (numatančias) skundo dėl teritorinio administravimo subjekto atsakymo nenagrinėjimą bei teismų praktiką dėl analogiškos situacijos, nors teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis) buvo nustatyta, jog pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti, paisant ir iš Konstitucijos kylančių veiksmingo asmens teisių gynimo reikalavimų. Atsakovas piktnaudžiauja savo padėtimi ir galimybėmis priimti bet kokios formos sprendimą, nes teisės nepriimti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 5 d. skundo ar atsisakyti jį nagrinėti jis neturi. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje (galiojančioje 2008 m. sausio 1 d.) nėra numatyta VSDFV galimybė atsisakyti nagrinėti skundą. Fondo valdyba skundą nagrinėjo ir akivaizdžiai jį atmetė. Be to, skundžiamo VSDFV 2014 m. sausio 9 d. sprendimo priėmimo metu jau 1 metus ir 9 dienas galiojo nauja Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 45 straipsnio redakcija, kurioje VSDFV teritorinių padalinių priimtiems sprendimams apskųsti nebėra nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo patvarkymu dėl VSDFV Kauno skyriaus procesinės padėties pakeitimo iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį

Pareiškėjas mano, kad teismas turėtų vadovautis įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. I-366-505/2013, kurioje nagrinėjant analogišką dirbančio pensininko situaciją teismas pripažino, kad VSDFV atsakymai turi būti panaikinti ir nustatomas įpareigojimas išmokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemoką už 2010–2011 metus. Analogiški teismų išaiškinimai, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, yra pateikti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse priimtose administraciniuose bylose Nr. A575-768/2013, A146-857/2013, A552-954/2013, A502-1182/2013 ir daugelyje kitų. Skundžiama nutartimi teismas ėmėsi keisti minėtus išaiškinimus, kurie grindžiami konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą nepaprasta svarba. Šios svarbos paneigimo argumentų nei skundžiamoje nutartyje, nei kitoje teismų praktikoje, nėra pateikta. Esant prieštaravimams tarp teismų procesinių sprendimų turi būti taikomi jau priimtuose, įsigaliojusiuose ir įvykdytuose teismų sprendimuose esantys išaiškinimai. Priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo principas, taip pat Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. raštas Nr. (10.1)S-82084 yra informacinio pobūdžio. Pareiškėjo skundų esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijos mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su Kauno skyriaus 2010 m. lapkričio mėnesį priimtu sprendimu (kaip valiniu aktu, veiksmu) pradėti nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pensiją teisinėmis pasekmėmis, o ne su 2013 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. (10.1)S-82084 pasekmėmis. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atsisakė priimti skundo dalį.

VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1) S-82084 dalies. Pareiškėjas, 2013 m. gruodžio 5 d. kreipdamasis į VSDFV, pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau jos neužbaigė. VSDFV Kauno skyriaus sprendimas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. VSDFV aiškiai motyvavo, dėl kokių priežasčių nenagrinėja neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo pareiškėjui klausimo. Kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV sprendimas išmokėti ar atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dalyje dėl VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1) S-82084 panaikinimo skundas negali būti priimtas. Tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo atsisakymas priimti skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1) S-82084 neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl minėto sprendimo panaikinimo, o tik nurodo, kad toks sprendimas visų pirma turi būti tinkamai išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad teismas, nagrinėdamas bylą netaikė Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendime byloje Nr. I-366-505/2013 suformuotos teisminės praktikos. Vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 20 str. 3 d.), todėl teismas šioje byloje neprivalėjo vadovautis Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendime byloje Nr. I-366-505/2013 nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, konstatavus, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios jis negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. įstatymo redakcija) Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.). Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir įvertinus pareiškėjo skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas išmokėti jam 2010–2011 metais negautą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, su 2013 m. gruodžio 5 d. skundu kreipėsi į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1)SI-82084, kuriuo neigiamai atsakyta į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo, panaikinimo. VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (6.5E)I-8777 pareiškėjo skundą dėl negautos senatvės pensijos dalies nagrinėti atsisakė, nes pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Šiame sprendime VSDFV taip pat nurodė, kad pareiškėjui iki 2014 m. sausio 3 d. pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas VSDFV pateikė 2014 m. sausio 6 d. skundą, į kurį VSDFV atsakė 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-262, konstatuodama, kad skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjo praleistą terminą atnaujinti. Šį sprendimą pareiškėjas taip pat apskundė teismui, reikalavimas priimtas nagrinėti.

Įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi Fondo valdybos direktoriui suteikė įgaliojimus nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką. Vykdydamas įstatymų leidėjo pavedimą, Fondo valdybos direktorius patvirtino Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles (bylai aktuali 2011 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V-247 redakcija). Šių Taisyklių 31 punkte nurodyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Taigi teisės aktai Fondo valdybai (ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijai) suteikia teisę nenagrinėti skundo, kai yra nustatomos Taisyklių 31 punkte numatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi Fondo valdyba turi vadovautis išnagrinėjusi skundą iš esmės, t. y. kai nenustato pagrindo taikyti Taisyklių IV skyriaus nuostatas dėl skundo persiuntimo, grąžinimo, palikimo nenagrinėtu, tarp jų Taisyklių 31 punktą, ir išnagrinėja skundą iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. vasario 21 d. nutartį, skundo priėmimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes iš esmės vertino tinkamai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant nagrinėjamam atskirajam skundui aktualų klausimą dėl skundo senatvės pensijos mokėjimo klausimais padavimo ikiteisminei ginčo nagrinėjimo institucijai aspektų, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje sistemiškai išanalizavus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, dar kartą konstatuota, kad dėl VSDFV administravimo įstaigų priimtų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymo dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo vadybai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 vertindama iš esmės analogišką situaciją, konstatavo, jog pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl neišmokėtos pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalies, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. ginčo dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka inicijavimu.

Konstatuota, kad ši aplinkybė turi įtakos kreipimosi į ikiteisminę ginčo nagrinėjimo instituciją datos (termino) nustatymui. Be to, pažymėta, kad Fondo valdyba, nors ji po to konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir pažymėjo, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Kitoks nagrinėjamoje situacijoje nustatytų aplinkybių vertinimas – t. y. kad nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai.

Taigi toks aiškinimas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendime dėl pareiškėjo 2013 m. gruodžio 5 d. skundo, kuriuo šį skundą nagrinėti atsisakė dėl termino praleidimo, pasisakė ir dėl Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. rašto esmės, nurodydamas, kad raštas yra informacinio pobūdžio, jame pateikta informacija išsami ir teisinga, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi (t. y. iniciavo ginčą) 2013 m. lapkričio 19 d., VSDFV savo atsakymuose pareiškėjui nurodo, kad sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. lapkritį, tai sudaro pagrindą vertinti, ar pagrįstai atsakovas konstatavo termino praleidimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, daro išvadą, kad konstatavus, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas šiuo atveju netaikytinas, pareiškėjo skundo dalies, kurią buvo atsisakyta priimti, priimtinumo nagrinėti teisme klausimas turėtų būti nagrinėjamas iš naujo ABTĮ 37 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, naikintina perduodant pirmosios instancijos teismui šios skundo dalies priėmimo klausimą spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (10.1)S-82084 dalį, kuria buvo atsisakyta išmokėti pareiškėjui 12706,83 Lt dydžio senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m., ir skundo reikalavimą įpareigoti Kauno skyrių nedelsiant pervesti neišmokėtą pensijos sumą į pareiškėjo sąskaitą. Šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė