AS-342-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-342-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05652-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 23 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8893(11); 3) priteisti iš atsakovo VRM 4 623,18 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 metų gruodžio mėn.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas ginčą kelia dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatų taikymo, priteisimo. Nors pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 metų gruodžio mėn., tačiau, kaip patvirtina Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažyma, pareiškėjui valstybinė pensija pradėta mokėti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad pareiškėjas pensijos nepriemoką prašo priteisti už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir vėliau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Šioje nutartyje teismas išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teismas konstatavo, kad su skundu pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2011 m. rugsėjo mėn. Skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad yra įsitikinęs, jog termino kreiptis į teismą nėra praleidęs, nes šis terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kai „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, suprato, kad tai daroma dėl susiklosčiusios krizinės situacijos ir tokia padėtis bus laikinai. Be to, buvo įsitikinęs, kad įstatymai, kuriais sumažintos pensijos, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Minėtais argumentais prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Kitų, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, pareiškėjas nepateikė.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse konstatuotų argumentų, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas pažymėjo ir tai, jog nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, t. y. nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą, iki pareiškėjo kreipimosi į teismą (2014 m. gruodžio 23 d.) praėjo daugiau nei dveji metai. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo praėjo daugiau nei metai bei nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo, kurioje dar kartą patvirtinta, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikytinas trejų metų terminas, ir konstatuota, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, taip pat praėjo daugiau nei metai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis į teismą, laikytinas pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Tuo tarpu, kaip jau minėta, pareiškėjas jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, nenurodė. Tokia teismo išvada grindžiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje AS552-355/2014).

Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti netenkintas, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjo reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8893(11) atsisakyta priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą. Gavęs pirmą sumažintą pensiją, pareiškėjas nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos, nes negalėjo žinoti, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra nusprendusi, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams žymiai apsunkintas.

3. Po Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Tuo tarpu įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas T. K. 2014 m. gruodžio 23 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8893(11); 3) priteisti iš atsakovo VRM 4 623,18 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 metų gruodžio mėn.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Teismo vertinimu, pareiškėjas jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, nenurodė.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas atitinkamai 2012 m. ir 2013 m.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio mėn. 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui T. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjo skundo yra grindžiama kitais pagrindais. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams, dėl minėtų pakeitimo įstatymų yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar minėtos įstatymų normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. rugpjūčio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d., taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Tuo tarpu apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmą sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012-2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. gruodžio 23 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs. Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes šioje dalyje skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog likusioje dalyje pareiškėjas skundą padavė praleidęs trejų metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, nes skundas toje dalyje paduotas praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą atmestas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., panaikinti ir skundo priėmimo klausimą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius