AS-756-412-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-412/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00554-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (išsiųsta paštu 2014 m. sausio 24 d., b. l. 1–7), prašydama:

1) panaikinti 2014 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) sprendimą Nr. 12-01-55;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – iš viso 1 344 Lt.

3) teismui pripažinus, kad pareiškėja yra praleidusi terminą skundui paduoti, prašė atnaujinti praleistą terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi (b. l. 12–14) atsisakė priimti pareiškėjos Z. P. skundo dalį dėl reikalavimų priteisti pareiškėjai dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010-2011 m. ir 2013 m. susidariusią pensijos nepriemoką. Kitą skundo dalį priėmė. Lietuvos valstybės atstove nutarta laikyti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją.

Kaip matyti iš antrojo pareiškėjos skundo reikalavimo, pareiškėja prašo priteisti jai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos nuomone, toks pensijos mažinimas pažeidžia jos teisėtus lūkesčius, o pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuostatas pratęsimas 2012 ir 2013 metams prieštarauja dar ir konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo bei proporcingumo principams.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomą laikotarpį galima išskirti į tris atskirus laikotarpius, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kadangi Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, reglamentuojantis pensijų mažinimo galiojimą, buvo keistas du kartus – pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas turėjo galioti iki 2011 m. gruodžio 31 d., Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-182L, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d. ir nustatė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pratęsimą iki 2012 m. gruodžio 31 d., bei Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo 2012 m. gruodžio 31 d. ir minėtų nuostatų taikymą pratęsė dar iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Teismo vertinimu, pareiškėja nepraleido termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2012 m. laikotarpiu priteisimo, nes pareiškėja apie šio mažinimo taikymą sužinojo tik 2012 m. vasario mėnesį, o pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos galiojo 3 metų terminas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas 3 metų terminas nustatytas pagal analogiją iš Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, o nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad 6 mėnesių terminas taikytinas ir kreipimuisi dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2013 metais. Kadangi apie šį pensijos mažinimo pratęsimą pareiškėja sužinojo 2013 m. vasario mėn., o į teismą dėl pastarojo kreipėsi tik 2014 m. sausio mėn., darytina išvada, kad pareiškėja praleido terminą pareikšti reikalavimą dėl nepriemokos už 2013 m. priteisimo. Be to, pareiškėja praleido terminą kreiptis ir dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nes apie minėtu laikotarpiu taikytiną mažinimą pareiškėja sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą kreipėsi tik 2014 m. sausį, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie pensijos mažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Nors pareiškėja ir prašo atnaujinti jai praleistą terminą, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo tokį pareiškėjos prašymą tenkinti. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvios, susijusios su jos pačios suvokimu apie pažeistas teises laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Be to, pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu teismas galėtų atnaujinti pareiškėjai terminą ir dėl nepriemokos, susidariusios 2013 m. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, todėl terminas šiai skundo reikalavimų daliai neatnaujintinas.

Neatnaujinus termino skundui paduoti, pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010-2011 m. ir 2013 m. susidariusią nepriemoką, negali būti priimta (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Tuo tarpu pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti skundžiamą KAM sprendimą, ir priteisti iš Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtina.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, taip pat sprendžia, kad Lietuvos valstybės atstove nagrinėjamu atveju turėtų būti įtraukta Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

III. Pareiškėja Z. P. atskiruoju skundu (b. l. 29–31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi, nes 3 metų termino kreiptis į teismą, jos manymu, nėra praleidusi. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į Krašto apsaugos ministeriją pareiškėja kreipėsi 2013 m. gruodžio 23 d., nes 2010 m. vasario mėnesį, kai buvo išmokėta sumažinta pensija, dar nemanė, kad jos teisės pažeistos (buvo teisinis pagrindas – 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas). Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pareiškėja tikėjosi, kad neišmokėtos pensijos dalis bus grąžinta. Be to, tik 2013 m. vasario mėn. pabaigoje Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo Vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog Vidaus reikalų ministerija nekvestionuoja minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo ne tik priimti jos skundą nagrinėti, bet ir sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas priims sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėja Z. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-55, priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (1 344 Lt) bei, pripažinus, kad ji yra praleidusi terminą skundui paduoti, šį terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi (b. l. 12–14) priėmė nagrinėti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 12-01-55 ir priteisti iš Lietuvos valstybės už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, tačiau kitoje dalyje skundą priimti atsisakė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl minėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalies, kurioje teismas neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti Z. P. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Taigi, teisėjų kolegija, neblogindama pareiškėjos, nagrinėjamu atveju pateikusios atskirąjį skundą, padėties, pasisako būtent dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal kurį pareiškėjos nurodytas laikotarpis (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) išskaidytas į tris atskirus laikotarpius (t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), tačiau pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas procesinis 3 metų terminas, o tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013). Kadangi nagrinėjamu atveju į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. sausio 24 d. (b. l. 11), nors apie skundžiamą veiksmą (pensijos neišmokėjimą) sužinojo dar 2010 m. vasario mėnesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėja praleido 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde bei atskirajame skunde nurodytus argumentus, sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Z. P. nurodytos aplinkybės – tai, kad 2010 m. vasario mėnesį gavusi sumažintą pensiją, ji nemanė, kad yra pažeidžiamos jos teisės, o po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, tikėjosi, jog neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jai bus išmokėta, nes pagal ankstesnę praktiką dėl teisės normų prieštaravimo Konstitucijai patirti turtiniai praradimai buvo kompensuojami be teismų sprendimų – nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis jai laiku kreiptis į teismą. Šios aplinkybės, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju negali pagrįsti tokio ilgo pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą, juolab, kad, kaip atskirajame skunde nurodė pati pareiškėja, dar 2013 m. vasario mėnesio pabaigoje ji sužinojo, kad Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo Vidaus reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, jog Vidaus reikalų ministerija nekvestionuos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Kitų aplinkybių, galinčių pagrįsti termino kreiptis į teismą praleidimą, pareiškėja nenurodė. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino skundo dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką padavimo termino ir šią pareiškėjos skundo dalį atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija atskiruoju skundu skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties dalį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos Z. P. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė