A-756-399-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-399/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01253-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, STT) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 4-01-2362; 2) įpareigoti STT išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 44 659,73 Lt.

Nurodė, kad STT 2010 m. rugsėjo 4 d. paskyrė jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 3 288,14 Lt per mėnesį, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis buvo perskaičiuojama. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d. Vadovaujantis šiuo įstatymu pareiškėjui kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūnų pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi, jam turėtų būti priteista neteisėtai sumažinta ir neišmokėta pensijos dalis – 44 659,73 Lt.

Atsakovas Specialiųjų tyrimų tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 16–19), kurį patikslino (b. l. 38–42), prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjo pensija laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo perskaičiuojama tris kartus: 1) pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį; 2) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį; 3) pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Tačiau 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui pareiškėjo pensija perskaičiuojama pagal galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijas. STT veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys jo teisių ir/ ar jo teisėtų interesų, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., o pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. STT vykdo ir įgyvendina galiojančių teisės aktų nuostatas, o šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, nėra teisinio pagrindo priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nes pareiškėjas į STT kreipėsi praleidęs kreipimosi metu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą ir šiuo atveju taikytiną 6 mėnesių terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendimu (b. l. 48–53) pareiškėjo J. Š. skundą tenkino iš dalies: panaikino STT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 4-01-2362 dalį, kuria atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; priteisė J. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT, nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 44 659,73 Lt, ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą STT, šią nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde prašo įpareigoti STT išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad STT 2010 m. rugsėjo 9 d. direktoriaus patvirtinta išvada Nr. N-44 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ pareiškėjui nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 3 288,14 Lt per mėnesį (b. l. 26). Pensija 2010 m. rugsėjo mėnesį – 2012 m. rugpjūčio mėnesį buvo perskaičiuojama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Perskaičiavus pareiškėjo pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, neišmokėta paskirtos pensijos suma laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio sudaro 44 659,73 Lt (b. l. 5–8).

STT 2013 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. 4-01-2362 nurodė, kad valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis ir šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 5–8). Pareiškėjas nesutinka su šiuo STT sprendimu, todėl prašo teismo jį panaikinti ir įpareigoti STT išmokėti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 1–4).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimo. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d.redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Kaip minėta anksčiau, Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį esant pagrįstoms sąlygoms.

Nors savo skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pensijos nepriemoka (44 659,73 Lt) susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymo, tačiau iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ši nepriemoka susidarė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o paskaičiavimai, kiek pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nepateikti. Pareiškėjo reikalavime nenurodyti pensijos mažinimo pagrindai, tačiau nurodyta prašoma suma ir laikotarpis, už kurį prašoma priteisti pensijos nepriemoką. Kadangi šis laikotarpis ir sumos dydis sutampa su ginčijamame akte pateiktais paskaičiavimais, tai laikytina, kad pareiškėjas prašo pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas pažymėjo, kad 2010–2012 m. Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo atitikties Konstitucijai nebuvo, todėl, perskaičiuojant pareiškėjui priklausantį pareigūnų ir karių pensijos dydį, buvo taikytos galiojančio Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos ir taip nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004 m. kovo 1 d.nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjui pensija buvo paskirta ir pradėta riboti nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio (b. l. 5–8 ir 26). Ginčijamame STT sprendime nurodyta, kad STT pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. prašymas buvo gautas 2013 m. balandžio 10 d. (b. l. 5–8). Taigi pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti pažeistas teises teisme. Minėtoje LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje konstatuota ir tai, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo net ir po tam tikro Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teismas taip pat nurodė, kad pažeistų teisių atkūrimas reiškia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

STT 2013 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. 4-01-2362 pažymėta, kad J. Š. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (pensijos suma buvo ribojama 1,3 VDU dydžiu), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi (b. l. 5–8). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjui J. Š. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio nepagrįstai neišmokėta 44 659,73 Lt dydžio pensijos dalis. Atsižvelgiant į tai, J. Š. priteistina susidariusi pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoka (44 659,73 Lt).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui J. Š. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl STT kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (44 659,73 Lt) pareiškėjui priteistina ne iš STT, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui J. Š. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Be to, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai, pažymėjo, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Taip pat nurodė, kad teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje nutarė, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Nors šioje byloje nėra atsakovių prašymo atidėti pensijos nepriemokos sumokėjimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi LVAT praktikoje išdėstytais argumentais ir atsižvelgdama į teisingumo ir protingumo principus, konstatuoja, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama STT, įpareigotina išmokėti J. Š. 44 659,73 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti STT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 4-01-2362. Teismas pažymi, kad šio sprendimo dalis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri 2010 m. rugsėjo 4 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sumažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, neišmokėjimo prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikiamiems išaiškinimams. Atsižvelgiant į tai, STT sprendimo dalis, kuri grindžiama Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl STT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 4-01-2362 dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., naikintina. Minėta, kad pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl ginčijama sprendimo dalis, kuria pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, yra teisėta, o ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 57–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, ir šioje dalyje skundą atmesti; kitą sprendimą dalį palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjui pensija buvo ne tik paskirta, bet ir perskaičiuota dar iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją yra įvykdytas, o STT 2013 m. balandžio 12 d. raštas Nr. 4-01-2362 yra tik informacinio pobūdžio. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą, nes J. Š. praleido 6 mėnesių terminą kreiptis į STT.

Pareiškėjas J. Š. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–85) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas su teismo sprendimu sutinka, remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmos instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad 3 metų termino kreiptis su skundu į atsakovą, jis nepraleido. Pirmoji sumažinta pensija jam išmokėta tik 2010 m. spalio mėnesį, o į STT pirmą kartą jis kreipėsi dar 2012 m. gruodžio 12 d. Kadangi STT nepateikė atsakymo, pakartotinai kreipėsi 2013 m. balandžio 8 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo J. Š. skundą tenkino iš dalies: panaikino STT 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 4-01-2362 dalį, kuria atsisakyta išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; priteisė J. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos STT, nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 44 659,73 Lt, ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą STT, šią nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kitą skundo dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, taip pat remiantis LVAT formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais LVAT bylose, kuriose buvo sprendžiami iš esmės analogiški klausimai (pvz., Nr. A756-771/2013; Nr. A520-269/2013; Nr. A502-850/2013; Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Iš esmės atsakovai apeliacinį skundą grindžia dviem argumentais: tuo, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą ir tuo, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje administracinėje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. spalio mėnesį, kai pirmą kartą nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. balandžio 22 d., t. y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą.

Taigi, klausimas dėl pareiškėjos pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta ir atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė