A-575-793-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-793/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00833-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), po 350 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. 105 000 Lt. Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą patyrė dėl blogų gyvenimo sąlygų Šiaulių TI, kadangi kameros neatitiko higienos normų, be to, jos buvo perpildytos, taip pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normos reikalavimus. Pareiškėjas konkrečiai skundėsi dėl laikymo sąlygų kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 23, 26, 34, 35, 36, 78, 79 ir 89. Taip pat pabrėžė, jog kamerose Nr. 34 ir 78 sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendroje kameros gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė tuo, jog jam būnant Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata – jis susirgo skrandžio liga, sutriko visavertis gyvenimas, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 103–106) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. rugsėjo 20 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2013 m. birželio 14 d. Pareiškėjas Šiaulių TI 61 dieną buvo laikomas kameroje Nr. 94, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 2,08 kv. m iki 3,75 kv. m gyvenamasis plotas, 17 dienų – kameroje Nr. 13, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 2,65 kv. m iki 3,97 kv. m, 17 dienų – kameroje Nr. 26, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 2,12 kv. m iki 3,39 kv. m, 6 dienas – kameroje Nr. 8, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 1,39 kv. m iki 2,09 kv. m, 4 dienas – kameroje Nr. 18, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 1,86 kv. m iki 2,06 kv. m, 2 dienas – kameroje Nr. 2, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 3,23 kv. m iki 6,45 kv. m, 8 dienas – kameroje Nr. 23, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 2,28 kv. m iki 5,55 kv. m, 162 dienas – kameroje Nr. 34, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 1,98 kv. m iki 3,95 kv. m, 12 dienų – kameroje Nr. 3, kurioje vienam asmeniui tekdavo 3,14 kv. m, 1 dieną – kameroje Nr. 101, kurioje vienam asmeniui teko nuo 3,04 kv. m iki 4,56 kv. m, 4 dienas – kameroje Nr. 79, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 3,28 kv. m iki 6,56 kv. m, 1 dieną – kameroje Nr. 70, kurioje vienam asmeniui teko 2,38 kv. m, 1 dieną – kameroje Nr. 65, kurioje vienam asmeniui teko 2,26 kv. m, 16 dienų – kameroje Nr. 78, kurioje vienam asmeniui tekdavo nuo 1,61 kv. m iki 3,23 kv. m, 3 dienas – kameroje Nr. 9, kurioje vienam asmeniui teko 2,03 kv. m, 1 dieną – kameroje Nr. 49, kurioje vienam asmeniui teko 2,53 kv. m, 32 dienas – kameroje Nr. 36, kurioje vienam asmeniui tekdavo 3,75 kv. m, 3 dienas – kameroje Nr. 35, kurioje vienam asmeniui tekdavo 3,75 kv. m, 9 dienas – kameroje Nr. 1, kurioje vienam asmeniui teko 6,56 kv. m, 2 dienas – kameroje Nr. 57, kurioje vienam asmeniui teko 1,67 kv. m.

Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad įstaigoje toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, kadangi dalis jų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pabrėžė, kad pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas 383 dienas, o 255 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

Šiaulių TI teigė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl ginčo laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais, o nenustačius neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį negali būti tenkinamas. Taip pat manė, kad duomenys apie pareiškėjo buvimo ne Šiaulių TI laikotarpius ir periodiškumą kelia abejones dėl jo laikymo įstaigoje sąlygų ir tariamo jo teisių pažeidimo priežastinio ryšio.

Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Tvirtino, kad net ir nustačius, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, šiuo atveju pakankama satisfakcija būtų laikytinas pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas ir būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 16 d. sprendimu (b. l. 111–116) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas iš viso 383 dienas, iš kurių 232 dienas jis buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors iš byloje esančių duomenų nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 113 dienų atskirais periodais kamerose Nr. 2, 13, 23, 34, 79, 89, 94 ir 101 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą, tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Be to, teismas nurodė, kad kitais laikotarpiais, iš viso 38 dienas, gyvenamojo ploto viršutinė riba kamerose Nr. 13, 35 ir 36 viršijo 3,74–3,97 kv. m plotą vienam asmeniui, tačiau tai teismas vertino kaip priartėjimą prie ribos, kai gali būti konstatuotas nacionalinių teisės aktų pažeidimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539, 2012 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akte Nr. EP-352, 2012 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-391, 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3, 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 ir 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose patikrinimų metu atitinkamai 2012 m. gruodžio 12 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. sausio 14 d., 2013 m. vasario 7 d. bei 2013 m. balandžio 8 d. buvo nustatyti tam tikri higienos normų reikalavimų pažeidimai, tačiau šių pažeidimų konstatavimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių TI arba buvo laikomas kitose kamerose, t. y. tuo metu nebuvo laikomas tose kamerose, kuriose buvo konstatuoti pažeidimai.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad vėlesnių patikrinimų metu minėti pažeidimai nebebuvo nustatyti, teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti, kad dėl anksčiau minėtų Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau teismas akcentavo, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 34 patikrinimo metu 2012 m. spalio 19 d. buvo nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas higienos normos reikalavimams (pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktas).

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-128 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 1 patikrinimo metu 2013 m. gegužės 7 d. buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas, kamera labai blogos būklės, lubose tinkas nuo drėgmės daugelyje vietų iškritęs, sienos aprašinėtos, pajuodusios, vietomis krinta dažų danga, būtinas remontas. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-48 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 65 patikrinimo metu 2013 m. kovo 14 d. buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimas (oro temperatūra buvo 15,5 °C, o dirbtinė apšvieta 88 lx), kameroje tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas presuoto kartono plokšte ir medžiaginėmis užuolaidomis.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 65 buvo laikomas tik 1 dieną, o kameroje Nr. 1 – 9 dienas. Įvertinęs nustatytus higienos normų pažeidimus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, jog dėl dirbtinės apšvietos koeficiento bei kitų pažeidimų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai ar kitokio pobūdžio neturtinė žala. Kita vertus, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.

Teismas pabrėžė, kad iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, jog jis, būdamas Šiaulių TI, į gydytojus dėl sveikatos nusiskundimų ginčo laikotarpiu kreipėsi gana dažnai, o pirmieji medicininiai įrašai sveikatos istorijoje dėl skrandžio nusiskundimų fiksuojami dar 2011 m. spalio mėn. Taigi, epikrizėse nurodyti pareiškėjo sveikatos nusiskundimai nesietini su Šiaulių TI išbūtu laiku, nes pareiškėjo sveikatos nusiskundimai buvo fiksuojami gerokai anksčiau dar prieš nagrinėjamą laikotarpį, todėl konstatuoti, jog būtent pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jis patyrė didžiausius išgyvenimus ar labai pablogėjo jo sveikata, nėra pagrindo.

Be to, teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus atvejo ar laikotarpio, kada jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui galėjo pablogėti sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau teismas neabejojo, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas G. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119–121), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą, priteisiant pareiškėjui 105 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjo bylą bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 143–144) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos aplinkybes, o pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tik nepasitenkinimu dėl priteistos žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. birželio 14 d. (iki pažymos dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI išdavimo) Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 19–20) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. birželio 14 d. (iki pažymos dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI išdavimo), periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 383 dienas, iš kurių 232 dienas jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, o 113 dienų pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,39 kv. m iki 3,41 kv. m, o laikotarpiu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas iš dalies neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,97 kv. m iki 6,56 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Be to, iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro pažymų (b. l. 21–64) matyti, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų: kameroje Nr. 34 buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimas, t. y. nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas; kameroje Nr. 1 buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimas, t. y. kamera buvo blogos būklės, lubose tinkas nuo drėgmės daugelyje vietų iškritęs, sienos aprašinėtos, pajuodusios, vietomis krito dažų danga, buvo būtinas remontas; kameroje Nr. 65 buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimas, t. y. nustatytas dirbtinės apšvietos ir oro temperatūros neatitikimas, taip pat kameroje tualetas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas presuoto kartono plokšte ir medžiaginėmis užuolaidomis.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog būtent minėti pažeidimai sukėlė pareiškėjo sveikatos pablogėjimą. Juolab kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kameroje Nr. 65 buvo laikomas tik 1 dieną, kameroje Nr. 1 – tik 9 dienas, o pirmieji pareiškėjo nusiskundimai dėl skrandžio skausmų jo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 65–87) užfiksuoti dar 2011 m. spalio mėn., be to, pats pareiškėjas nurodė, kad dar prieš 5 metus jam buvo nustatyta opaligė.

Kita vertus, aukščiau minėtos aplinkybės dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, neatitinkančių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, turi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Taigi, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 105 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 105 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 5 900 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui G. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5 900 Lt (penkis tūkstančius devynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas