A-1080-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1080-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01535-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 26; 35.3; 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 2–6) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Telšių rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija, apeliantas) 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. VAGP-20 ir perduoti klausimą šiai komisijai nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 90).

Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. gegužės 29 d. Komisijos posėdyje buvo nagrinėjami jos 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 19 d. skundai „Dėl Telšių savivaldybės mero V. K. nekonkretaus, neišsamaus ir nepagrįsto atsakymo“. Nurodė, jog, 1998 m. įrengus pralaidą per kelią (duomenys neskelbtini) ir gyvenvietės link nuleidus paviršinį vandenį, prasidėjo potvyniai jos ir kaimynų sklypuose. 2011 m. pabaigoje, iškritus rekordiniam kritulių kiekiui, pareiškėjos vyrui priklausantis sklypas buvo visiškai apsemtas, vanduo jame laikėsi iki gegužės pabaigos.

Pradėjus drenažo rinktuvo remontą, paaiškėjo antroji potvynio priežastis – savivaldybei priklausančioje teritorijoje esantį drenažo rinktuvą užkimšo šalia rinktuvo pasodinto gluosnio šaknys. Savivaldybės tarybai pritarus, buvo skirta 73 tūkstančiai litų ir planuota keisti savivaldybei priklausančioje teritorijoje esantį drenažo rinktuvą, bet jis nebuvo keičiamas, o tik remontuojamas. Darbų priėmimo akte nurodytos darbų apimtys yra išpūstos, ne visi nurodyti darbai yra atlikti. Rinktuvo remontas problemos neišsprendė, neturi garantijos, kad potvyniai nesikartos.

Telšių rajono savivaldybės meras 2014 m. kovo 17 d. rašte Nr. R8-01-J-634 ir 2014 m. gegužės 5 d. rašte Nr. R8-01-J-971 potvynio priežasčių ir pinigų plovimo fakto nepripažino, todėl dėl mero atsakymų į jos skundus pareiškėja kreipėsi į visuomeninę administracinių ginčų komisiją. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jos atstovas A. J. visuomeninės administracinių ginčų komisijos posėdžio pradžioje pasiūlė surengti išvažiuojamąjį posėdį, komisijos nariams nuvykti į vietą ir įsitikinti, kad ne visi darbų priėmimo akte nurodyti darbai yra atlikti, bei konstatuoti faktą, kad akte įrašyto šulinio nėra.

Komisija atmetė šį pasiūlymą, motyvų nenurodė. Be to, atstovas A. J. pareiškė nesutinkantis su komisijos sudėtimi, nes visi komisijos nariai, išskyrus policijos pareigūną V. A., dirba savivaldybės administracijoje, todėl negali nešališkai nagrinėti jos skundo. Visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariai turi būti visuomenės atstovai. Buvo pareikalauta komisijos narių, išskyrus komisijos pirmininką, nusišalinti nuo skundų nagrinėjimo, o komisijai kreiptis į Telšių rajono savivaldybės merą – informuoti apie susidariusią situaciją ir kad būtų sudaryta visuomeninė administracinių ginčų komisija, o ne Telšių rajono savivaldybės darbuotojų administracinė ginčų komisija.

Komisija šį pareiškėjos atstovo pareiškimą ignoravo. Komisijos posėdžio metu pareiškėjos atstovas pateikė papildomus raštus, tačiau Komisija, nagrinėdama skundus, į šiuos papildomus argumentus neatsižvelgė. 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 19 d. skunduose Komisijai prašė įpareigoti merą atsakyti į šiuos klausimus ir pripažinti šiuos faktus, t. y. įpareigoti merą atsakyti, kodėl drenažo rinktuvas nebuvo keičiamas, kaip buvo numatyta projekte, o tik remontuojamas; įpareigoti merą pateikti sąskaitas faktūras; pripažinti faktą, kad darbų atlikimo akte įrašytas šulinys realiai neegzistuoja;

įpareigoti merą pateikti topografinę nuotrauką su pažymėtais aukščiais teritorijos, iš kurios pareiškėjos sklypo link teka vanduo; pripažinti faktą, kad meras, 2014 m. gegužės 5 d. rašte teigdamas, kad potvyniai nuo 2012 m. nesikartoja, meluoja; įpareigoti merą pripažinti realias potvynio priežastis ir ieškoti problemos sprendimo būdų. Komisija šių pareiškėjos skundo reikalavimų visiškai nenagrinėjo ir nei dėl vieno skundo reikalavimo nepriėmė sprendimo, o tik biurokratiškai sprendime nurodė, kad skundai yra atmetami.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamas Komisijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimas yra nemotyvuotas, nes nieko neįmanoma suprasti, kodėl buvo atmesti pareiškėjos skundai. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, teisinį kvalifikavimą. Visiškai nesilaikant paminėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo.

Iš atsakovo sprendimo turinio nematyti, kad jame yra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, motyvai nėra išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai suprantamai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 73) nurodė, kad Komisija savo veiklą vykdo vadovaudamasi Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), Administracinių ginčų komisijų įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintais Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) bei kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais. Pareiškėjos 2014 m. birželio 17 d. skunde ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartyje nurodyta, kad Komisija šioje byloje yra atsakovas, o Telšių rajono savivaldybė patraukiama trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje, nors ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu Telšių rajono savivaldybė buvo atsakovas, o Komisija – nagrinėjanti institucija. ABTĮ 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Tiek pareiškėjos 2014 m. birželio 17 d. skunde, tiek Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartyje nėra nurodyta, kokiu teisės aktu vadovaujantis buvo pakeista ginčo šalių procesinė padėtis. Pažymėjo, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija ir savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos yra tapačios institucijos. Teismų praktikoje Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, kaip ikiteisminės ginčus nagrinėjančios institucijos, sprendimų apskundimas teismams nekeičia jos padėties, t. y. ji iš ginčus nagrinėjančios institucijos netampa ginčo šalimi. Vadovaujantis ABTĮ 54 straipsniu, jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Todėl prašė teismo, jei pareiškėja sutiktų, atsakovu patraukti Telšių rajono savivaldybę.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 112–119) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino Komisijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. VAGP-20 ir perdavė klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo; priteisė pareiškėjai iš Telšių rajono savivaldybės 147,83 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. VAGP-20, kuriuo atmesti pareiškėjos 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 19 d. skundai dėl Telšių rajono savivaldybės mero atsakymų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas dėl tinkamo atsakovo, vadovavosi ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsniu, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1363/2014. Nurodė, kad šiuo atveju nagrinėjamas Komisijos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. VAGP-20 teisėtumas ir pagrįstumas, šio sprendimo panaikinimas teisines pasekmes sukeltų būtent visuomeninei administracinių ginčų komisijai, pareiškėja neprašė įvertinti Telšių rajono savivaldybės mero atsakymų ir juos panaikinti, todėl tinkamas atsakovas šioje byloje yra Komisija, o ne Telšių rajono savivaldybė.

Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teismas taip pat vadovavosi Nuostatų 46 punktu. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju Komisija sprendimą priėmė remdamasi teisės aktais, tačiau visiškai neanalizavo faktinių aplinkybių, sprendime nenurodė savo argumentų, įrodymų bei motyvų. Komisijos sprendimas, kuriuo pareiškėjos 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 19 d. skundai atmesti, pagrįstas ne objektyviais duomenimis, o tik konstatavimu, kad Komisija, įvertinusi abiejų skundo šalių pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, nenustatė pažeidimų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja skunde nurodė, kad jos atstovas A. J. pasiūlė surengti išvažiuojamąjį posėdį, komisijos nariams nuvykti į vietą ir įsitikinti, kad ne visi darbų priėmimo akte nurodyti darbai yra atlikti, bei konstatuoti faktą, jog akte įrašyto šulinio nėra, tačiau Komisija atmetė šį pasiūlymą, nenurodydama motyvų. Teismas atsižvelgė į Nuostatų 31 punktą ir, remdamasis Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. posėdžio protokolu Nr. VAGP-19, nustatė, jog dėl atstovo prašymo surengti išvažiuojamąjį posėdį, t. y. nuvažiuoti į vietą ir pasižiūrėti, kokie šuliniai sumontuoti, komisijos pirmininkas informavo dalyvaujančius asmenis, nurodė, kad dėl gauto prašymo komisijai reikia pasitarti ir priimti sprendimą, ar komisija gali nagrinėti pareiškėjos skundus nuvykusi į vietą. Komisijos pirmininkas paprašė kitų posėdžio dalyvių palikti salę ir leisti komisijai priimti sprendimą. Komisijai priėmus sprendimą, pirmininkas informavo, kad komisija nusprendė nevykti į įvykio vietą, nes komisija nėra kvalifikuota įvertinti ten padarytų ir atliktų darbų, yra pateikti dokumentai, kad tam tikri specialistai apžiūras vietoje atliko, posėdžio metu apie tai bus paklausta ir savivaldybės atstovo. Taigi Komisija posėdžio metu tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos atstovo prašymą surengti išvažiuojamąjį posėdį bei nurodė motyvus, kodėl Komisija atsisako vykti į įvykio vietą, todėl pareiškėjos argumentą, kad Komisija nemotyvuotai atmetė šį prašymą, teismas laikė nepagrįstu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja skunde nurodė, jog jos atstovas A. J. posėdžio pradžioje pareiškė nesutinkantis su komisijos sudėtimi. Teismas vadovavosi Nuostatų 35 punktu ir, remdamasis Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. posėdžio protokolu Nr. VAGP-19, nustatė, jog pirmininkas leido pareikšti nušalinimus, pareiškėjos atstovas šalino visus komisijos narius, išskyrus komisijos pirmininką, motyvuodamas tuo, kad jie negali nagrinėti mero priimtų sprendimų, nes visi yra jam pavaldūs, protokole nurodyta, jog nuo pareiškėjos skundų nagrinėjimo nusišalino P. K., kiti komisijos nariai nenusišalino ir tęsė skundų nagrinėjimą. Taigi 2014 m. gegužės 26 d. posėdžio protokole užfiksuotas klausimas dėl pareikšto nušalinimo, tačiau Komisija neišsprendė komisijos narių nušalinimo klausimo iš esmės, nepriėmė protokolinio sprendimo, o tik konstatavo faktą. Be to, pareiškėjos atstovui kilo pagrįstų abejonių dėl komisijos narių galimo šališkumo, nes net du komisijos nariai yra tiesiogiai pavaldūs merui, todėl, teismo nuomone, šie komisijos nariai privalėjo nusišalinti nuo pareiškėjos skundų dėl mero veiksmų nagrinėjimo.

Teismas vadovavosi Nuostatų 4 punktu ir, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nusprendė, kad atsakovo sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėjos 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 19 d. skundus atmesti kaip nepagrįstus, yra nemotyvuotas, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, Nuostatų reikalavimams, nurodyti trūkumai akivaizdžiai trukdo asmeniui apsiginti, o teismui patikrinti, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama suteiktais įgaliojimais, todėl sprendimą panaikino ir perdavė klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo.

Teismas, spręsdamas dėl išlaidų atlyginimo, vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 dalimis. Nustatė, jog pareiškėja yra pateikusi įmokos mokėjimo kvitą, kad paduodama skundą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Atsižvelgęs į tai, teismas priteisė pareiškėjai 100 Lt sumą. Be to, nustatė, kad pareiškėjos atstovas A. J. teismo posėdžio metu pateikė prašymą dėl kelionės išlaidų atlyginimo. Įvertinęs įrodymus, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėjos atstovo kelionės išlaidų suma pagrįsta ir jai priteistina 47,83 Lt. Kadangi Komisija yra techniškai aptarnaujama savivaldybės administracijos (Nuostatų 3 p.), teismas priteisė pareiškėjai 147,83 Lt bylinėjimosi išlaidų sumą iš Telšių rajono savivaldybės.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 122–123) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. ABTĮ 48 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas pateikia baigtinį subjektų, galinčių būti atsakovais, sąrašą. Komisija negalėjo būti atsakovu šioje byloje, nes ji nėra nei institucija, nei įstaiga, nei tarnyba, nei tarnautojas. Paduodama skundą teismui, pareiškėja netinkamai nurodė proceso šalis: atsakovu šioje administracinėje byloje turėjo būti Telšių rajono savivaldybė, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Komisija.

2. Iš Komisijos narių tiktai nusišalinęs P. K. yra tiesiogiai pavaldus merui, kaip Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas. Nė vienas iš likusių Komisijos narių nėra tiesiogiai pavaldūs merui. Komisijos nariai R. D. ir A. J. yra Telšių rajono savivaldybės administracijos darbuotojai. Telšių rajono savivaldybės administracija ir Telšių rajono savivaldybė yra du savarankiški juridiniai asmenys, turintys kodus. Komisijos narė I. V. taip pat nėra pavaldi merui. Ji dirba Telšių rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos vyriausiąja specialiste. Todėl paminėti asmenys neturėjo pareigos nusišalinti nuo pareiškėjos skundų nagrinėjimo, kadangi nebuvo Nuostatų 35 punkte nustatytų pagrindų.

3. Telšių rajono savivaldybės administracija ir Telšių rajono savivaldybė yra du savarankiški juridiniai asmenys, turintys kodus, todėl yra visiškai nesuprantama, kodėl vienam juridiniam asmeniui – Telšių rajono savivaldybės administracijai, techniškai aptarnaujant Komisiją, bylinėjimosi išlaidos priteistos iš kito juridinio asmens – Telšių rajono savivaldybės. Komisijos techninis aptarnavimas nereiškia, kad Telšių rajono savivaldybės administracija atsako už Komisijos galbūt neteisėtus sprendimus. Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis dėl bylinėjimosi išlaidų (147,83 Lt) priteisimo iš Telšių rajono savivaldybės yra neteisėta ir nepagrįsta. Šios išlaidos negali būti priteistos ir iš Telšių rajono savivaldybės administracijos vien todėl, kad šis juridinis asmuo net nedalyvavo nagrinėjant bylą ir neturėjo galimybės pareikšti nuomonės šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad 2014 m. vasario 24 d. ir 2014 m. balandžio 8 d. Telšių rajono savivaldybės merui paduotais skundais pareiškėja išreiškė savo nepasitenkinimą dėl, jos teigimu, netvarkingo drenažo rinktuvo (dėl to, jos teigimu, prasidėjp potvyniai jos ir kaimynų sklypuose) netinkamo remonto vykdymo. Telšių rajono savivaldybės meras 2014 m. kovo 17 d. raštu Nr. R8-01-J-634 ir 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. R8-01-J-971 pateikė pareiškėjai atsakymus į paminėtus jos skundus, kurie pareiškėjos buvo apskųsti Komisijai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 19 d. skundais dėl jų netinkamumo ir neišsamumo (b. l. 10-14). Pastarieji pareiškėjos skundai Komisijos buvo sujungti ir 2014 m. gegužės 29 d. pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamu sprendimu buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Išvardytos faktinės bylos aplinkybės leidžia kolegijai konstatuoti, kad ABTĮ taikymo požiūriu administracinis ginčas (dėl paminėtų Telšių rajono savivaldybės mero 2014-03-17 ir 2014-05-05 raštų tinkamumo) kilo tarp pareiškėjos ir savivaldybės mero atstovaujamos Telšių rajono savivaldybės. Todėl, priimdamas pareiškėjos teismui paduotą skundą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 32 straipsniu, turėjo laikyti (pripažinti) tinkamu atsakovu šioje administracinėje byloje Telšių rajono savivaldybę, o ne Komisiją, kuri (kaip jau buvo paminėta) šioje administracinėje byloje laikytina šį ginčą nagrinėjusiąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir kuri nei pagal Nuostatų 4 punkte nurodytą savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų paskirtį („objektyviai, greitai, su mažomis išlaidomis išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip prisidėti prie žmogaus teisių gynimo, šalių sutaikinimo ir teisingumo vykdymo“), nei pagal ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje pateiktą viešojo administravimo subjekto apibūdinimą (tai yra „valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą“) negali būti laikoma viešojo administravimo subjektu, kuriam, be kita ko, taikytinos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, tarp jų ir šio įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šiuo (kolegijos aptartu) aspektu pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir yra naikintinas dėl netinkamo procesinės teisės normų (ABTĮ 25 ir 32 str.) pritaikymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1363/2014 buvo nagrinėjamos kitokios, negu šioje administracinėje byloje, faktinės aplinkybės, todėl remtis šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartimi pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl galimybės nagrinėti pareiškėjos teismui paduotą 2014 m. birželio 17 d. skundą, kolegija pirmiausia pažymi, kad nurodyto pobūdžio pareiškėjos skundo nagrinėjimas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje (Komisijoje) nėra privalomas, tačiau pareiškėjos pasirinkimas kreiptis į Komisiją negali būti kvestionuojamas, nes tokio pasirinkimo teisė jai nustatyta pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį ir Administracinių ginčų komisijų įstatymo 11 straipsnį. Kartu kolegija pažymi, kad pareiškėja, kreipdamasi į Komisiją su paminėtais (2014-04-08 ir 2014-05-19) skundais, nurodytą pasirinkimo teisę realizavo. Todėl teismas turėjo nagrinėti pareiškėjos iškeltą administracinį ginčą su Telšių rajono savivaldybe iš esmės. Tačiau tam pareiškėjos paduoto (2014-06-17) skundo priėmimo stadijoje teismas turėjo pašalinti ne tik kolegijos aptartą procesinį trūkumą (teisingai nurodyti kilusio administracinio ginčo šalis), bet ir išspręsti šio skundo atitikimą ABTĮ 23 straipsnio nustatytiems reikalavimams, reikalui esant, ABTĮ 37 straipsnio nustatyta tvarka pasiūlyti pareiškėjai pašalinti teismui paduoto skundo trūkumus. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija grąžina bylą pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškėjos teismui paduoto skundo priėmimo klausimą iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškėjos R. J. teismui paduoto skundo priėmimo klausimą iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis