A-143-612-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-612/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00528-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, A. L. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi su skundu (b. l. 4–6) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 19 233,00 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gegužės 24 d. Kaune, Gedimino g., ant trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) priklausančio automobilio „Mazda 3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvirto medis, kuris apgadino transporto priemonę. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudžiamuoju, todėl atlygino trečiajam suinteresuotam asmeniui žalą 19 233,00 Lt ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį. Pareiškėjo teigimu, atsakovo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Atsakovas buvo atsakingas už medžio būklės stebėseną ir priežiūrą, kuri užtikrintų, kad medis niekam nekeltų grėsmės. Želdynų įstatyme numatyta, kad želdynai turi nekelti pavojaus žmonėms, statiniams, pastatams, saugiam eismui gatvėse, automobilių ir geležinkelių keliuose, o savivaldybių teritorijoje esančių medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo, taip pat želdinių būklės kontrolės vykdymo klausimus priskiria savivaldybėms. Pareiškėjo nuomone, pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą, 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga ir tvarkymas yra priskirtas savivaldybių funkcijoms, todėl būtent atsakovas turėjo pareigą tinkamai rūpintis jo teritorijoje esančių želdinių priežiūra bei apsauga, taip pat tuo, kad želdiniai nekeltų pavojaus kitų asmenų turtui. Būtent tarp atsakovo neveikimo, nevykdant jam pagal kompetenciją priskirtos funkcijos, ir kilusių pasekmių buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinos viešosios atsakomybės sąlygos, prašė patenkinti skundą ir priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 67–71) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, prievolė atlyginti žalą nekyla. Teigė, kad Kauno miesto savivaldybė tinkamai vykdė esančių želdinių stebėseną, išduodama leidimą ginčo medį kirsti, ir taip įgyvendino jai pavestas funkcijas. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys (toliau – ir Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys) atsisakė tokį leidimą derinti. Nesant pagrindo teigti, jog Kauno miesto savivaldybė neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos ar atliko neteisėtus veiksmus, turėtų būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 95–99) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė AB „Lietuvos draudimas“ iš Kauno miesto savivaldybės 19 233,00 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 19 233,00 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. gegužės 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą už tai, jog jos teritorijoje nulūžęs medis apgadino Miško g. važiavusią ir prie sankryžos su Gedimino g. sustojusią transporto priemonę. Pareiškėjas (subrogacija – tai subjektų pasikeitimas prievolėje) pagrindu, vadovaudamasis CK 6.101 straipsnio nuostatomis, teigė, kad turtinę žalą – 19 233,00 Lt turėtų atlyginti Kauno miesto savivaldybė.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nustatė, kad 2010 m. gegužės 24 d. apie 12.00 val. R. L. vairuojant automobilį „Mazda 3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, važiuojant Miško g. link Vytauto pr., sustojus prie sankryžos su Gedimino g., pradedant važiuoti ant automobilio užvirto medis, augęs Miško g. ties namu Nr. 20, kuris smarkiai apgadino automobilį. Automobilis buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“, kuri transporto priemonės savininkei A. L., išmokėdama draudimo išmoką, kompensavo patirtus nuostolius. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-932/2011, kuriose nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekia jo nurodytos turtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu iš Kauno miesto savivaldybės. Teismas vadovavosi CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu. Pažymėjo, jog viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl paties įvykio fakto, žalos dydžio, pagrįsto byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Ginčas kilęs dėl to, kad, atsakovui išdavus leidimą kirsti ginčo medį, Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys atsisakė tokį leidimą derinti. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybė nevykdė teisės aktuose numatytos pareigos (neveikimas) ar atliko neteisėtus veiksmus, todėl negali būti atsakinga už padarytą žalą. Pareiškėjo teigimu, būtent atsakovo neveikimas, nevykdant Želdynų įstatyme, Vietos savivaldos įstatyme numatytų pareigų, tiesiogiai sąlygojo atsiradusią žalą.

Teismas taip pat vadovavosi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R (84) 15 valstybėms narėms dėl viešosios atsakomybės 1 principu, Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi įvykio metu) 6 straipsnio 26 punktu, Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, 10 straipsnio 1 dalies 1, 8, 12 punktais. Pažymėjo, jog vietos savivaldybė, vykdydama viešosios teisės aktų numatytą želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kt. funkcijas, veikia viešojo administravimo srityje.

Byloje nėra ginčo, jog teritorija, kurioje augo nuvirtęs medis, priklauso Kauno miesto savivaldybei. Teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą jos teritorijoje (Želdynų įstatymo 10 str.), privalėjo užtikrinti, kad valstybinėje žemėje Miško g. augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms, jų turtui. Nors atsakovas 2010 m. balandžio 27 d. buvo išdavęs leidimą kirsti medžiui, jis nebuvo nupjautas ir vėliau nulūžęs apgadino transporto priemonę.

Leidimas iki įvykio nebuvo suderintas su Kultūros paveldo departamento Kauno teritoriniu padaliniu (nors vėliau jau po įvykio – 2010 m. gegužės 27 d. ši institucija atsisakė leidimą derinti), tačiau ginčo atveju teismas pabrėžė, kad tokioje situacijoje savivaldybė privalėjo būti ir toliau rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl želdinių kirtimo vykdymo, iki pabaigos kontroliuoti medžio nupjovimo procesą, įsitikinant, ar realizuoti leidime numatyti darbai, ar nepažeisti leidime numatyti apribojimai.

Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad savivaldybė ėmėsi tam tikrų priemonių iki įvykio paminėtam leidimui suderinti. Taigi teisės aktuose nustatytos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip, beje, pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Išdėstytos aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys.

Taigi nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinoms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 19 233,00 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pažymėjo, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas pareiškėjui priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas. Nagrinėjamu atveju byla teisme buvo iškelta 2013 m. gegužės 27 d., todėl pareiškėjui priteistos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2013 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taigi aptartų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu teismas pripažino, kad pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 103–109) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į ginčo sprendime nurodytą teismų praktiką, pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes. Pažymi, jog 2010 m. balandžio 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracija suteikė leidimą ginčo medžiui kirsti, dėl kurio nulūžusios šakos priteista tariama žala. Tačiau Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys jau po įvykio, t. y. 2010 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 2K-948, atsisakė derinti leidimą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13.5.3 p.). Kauno miesto savivaldybė įstatymo jai pavestą pareigą vykdė tinkamai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga ir tik ji viena turi atlyginti žalą. Neįrodžius visų būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei pagal CK 6.246–6.249 straipsnius kilti, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo privalėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Be to, atsakovo teigimu, draudimo bendrovė, kilus žalai dėl neteisėtų valdžios veiksmų, t. y. neįvykus draudimo liudijime numatytam draudžiamajam įvykiui, neturėjo teisės išmokėti draudimo išmokos. Draudimo išmoką draudimo bendrovė išmokėjo neturėdama tam teisinio pagrindo, kadangi tokiu draudimu automobilis nebuvo apdraustas. Kadangi pareiškėjas 19 233,00 Lt sumą išmokėjo draudėjui be jokio teisinio pagrindo, nesilaikydamas draudimo sutarties sąlygų ir pažeisdamas CK 6.987 straipsnyje nustatytas imperatyvias materialinės teisės normas, todėl už neteisėtai išmokėtą išmoką neturi teisės reikalauti priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalą. Atsakovo nuomone, teismo sprendimo dalis dėl palūkanų priteisimo taip pat yra neteisėta ir nepagrįsta (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-839-402/2011, 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113) prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad, surašydamas sprendimą, teismas vadovaujasi ABTĮ, o ne CPK normomis. Pažymi, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo tinkamai užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje (Kaune, Gedimino g. 6) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Išdavęs leidimą kirsti medį ir nekontroliuodamas iki pabaigos medžio nupjovimo proceso, atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012, 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2013. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Dėl šios priežasties atsakovo argumentai, susiję su draudimo sutartimi, yra teisiškai nereikšmingi. Nurodo, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2010 m. gegužės 24 d. Kaune, Miško gatvėje, prie sankryžos su Gedimino gatve, nuvirtęs medis apgadino automobilį „Mazda 3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“ (pareiškėjo). Pareiškėjas, pripažinęs šį įvykį draudžiamuoju, išmokėjo draudėjui (trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L.) 19 233,00 Lt dydžio draudimo išmoką. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio, 6.271 straipsnio nuostatomis, prašo iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, privalėjusios vykdyti medžių ir kitų želdinių priežiūrą, priteisti šią sumą turtinės žalos atlyginimui. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos dalykas – teisė į turtinės žalos, padarytos minėtos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, atlyginimą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, pagal savo prigimtį yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo galėjo būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Kano miesto savivaldybės, veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo nurodytoje situacijoje veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (2005-03-24 įstatymo Nr. X-147 redakcija, galiojusi žalos atsiradimo metu) 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio (2008-09-15 įstatymo Nr. X-1722 redakcija, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 1 dalį ir tos pačios redakcijos 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą, želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms.

Minėtas funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Želdynų įstatymas (byloje aktuali 2007-06-28 originali įstatymo Nr. X-124 redakcija), kurio 10 straipsnio 1 dalyje išvardyti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Šios teisės normos aiškinimas leidžia teigti ir apie savivaldybės pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Akivaizdu, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir pats atsakovas to neneigia, kad nuvirtęs medis augo valstybinėje žemėje, todėl akivaizdu, kad Kauno miesto savivaldybės administracija buvo atsakinga už medžio, kuris paminėtomis aplinkybėmis nukrito ant automobilio, priežiūros organizavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.). Taigi minėtų teisės aktų ir konkrečių jų nuostatų pagrindu tvirtintina, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje (Miško g., Kaune) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Taigi pareiškėjas byloje turi įrodyti aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Kauno miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Atsakovas, teigdamas, kad dėl paminėto įvykio nėra jo kaltės, nurodo, kad dar iki šio įvykio – 2010 m. balandžio 27 d. – buvo išdavęs leidimą nukirsti pavojingos būklės medžius, tarp jų ir aptariamo įvykio metu nukritusį medį. Tačiau to nebuvo padaryta, nes Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis padalinys nepritarė tokiam leidimui (atsisakė jį derinti). Kolegija, pasisakydama dėl šių atsakovo nurodytų aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, pažymi, kad (kaip matyti iš byloje esančių įrodymų) pavojingos būklės medžių (tarp jų ir ginčo medžio) kirtimo būtinumas buvo konstatuotas atsakovo administracijos Miesto tvarkymo skyriaus 2010 m. balandžio 16 d. prašyme kitam atsakovo administracijos struktūriniam padaliniui – Aplinkos apsaugos skyriui, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad, gavus pastarojo padalinio leidimą, medžiai galės būti nupjauti iki 2010 m. balandžio 30 d. (b. l. 73).

Prašomas leidimas paminėto Aplinkos apsaugos skyriaus buvo išduotas 2010 m. balandžio 27 d. Tačiau jame nebuvo jokių nuorodų apie jo įsigaliojimo nukreipimą į ateitį (b. l. 75). Tik Aplinkos apsaugos skyriaus 2010 m. gegužės 25 d. rašte Nr. 36-9-161 (t. y. po paminėto įvykio) buvo nurodyta, kad leidimas buvo buvo perduotas suderinti Kultūros paveldo departamento Kauno teritoriniam padaliniui, kuris dėl nežinomų priežasčių atsisakė jį derinti (b. l. 76). Šių faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio 2010 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 2K-948, Aplinkos apsaugos skyrius turėjo parengti teisės aktų numatytus želdinių tvarkybos projektus, kuriems pritarus galima būtų vykdyti medžių šalinimo darbus (b. l. 77).

Įvertindama išvardytas aplinkybes CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, kolegija daro išvadą, kad paminėtas atsakovo struktūrinis padalinys – Aplinkos apsaugos skyrius, dar 2010 m. balandžio 16 d. sužinojęs apie nurodytų medžių (tarp jų ir ginčo medžio) keliamą pavojų, veikė pasyviai ir nerūpestingai (išdavė netinkamai parengtą leidimą, nesiėmė priemonių efektyviai kontroliuoti jo tolimesnę eigą). Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad, taip veikdamas, atsakovas (jo struktūriniai padaliniai) pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalyje (ir aukščiau aptartuose teisės aktuose) jam nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad atsakovas (jo struktūriniai padaliniai) neveikė taip, kai turėjo veikti pagal jo veiklą reglamentuojančius (pirmiau aptartus) teisės aktus.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo teiginį dėl CK 6.987 straipsnio taikymo požiūriu tarimai nepagrįsto pareiškėjo paminėtos draudimo išmokos išmokėjimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad toks klausimas atsakovo nebuvo keliamas pirmosios instancijos teisme. Antra vertus, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokio jo teiginio pagrįstumą. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šis atsakovo argumentas nepripažintinas reikšmingu nagrinėjamai bylai.

Pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimu, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei atsižvelgdama į administracinių teismų praktiką dėl nurodytų (CK 6.210 str. numatytų) palūkanų priteisimo tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), pripažįsta šiuos apelianto argumentus nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo savo turiniu neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl šioje nutartyje jis nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė